– NATO naikintuvams vis dažniau tenka perimti Rusijos karinius lėktuvus. Rusijos armija prie Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos sienų vieną po kitos rengia plataus masto pratybas. Kremlius viešai demonstruoja savo raumenis ar rimtai grasina?
– Padėtis iš tikrųjų rimta. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Istorijoje yra daug pavyzdžių, kai smulkūs, nereikšmingi incidentai sukeldavo didžiulius karus. Rusija parodė, kaip puikiai ji sugeba kariauti diversinį karą, ieškoti ir negailestingai naudotis NATO silpnybėmis, kad vėliau nepriklausomos ir suverenios valstybės teritorijoje galėtų žaisti savo žaidimą. Nėra abejonių, kad visa tai kelia pavojų Baltijos šalims, taip pat ir Lenkijai.
– Į augantį pavojų iš Rytų Lietuva atsakė padidintu finansavimu ginkluotosioms pajėgoms ir sprendimu atgaivinti šauktinių kariuomenę. Lietuvai iš tikrųjų kyla pavojus, ar Vilnius tiesiog persidraudžia?
– Tai, kad lietuviai didina išlaidas kariuomenei ir įveda privalomą karinę tarnybą, yra labai, labai stiprus signalas likusioms NATO narėms, galvojančioms, kaip sumažinti išlaidas ginkluotosioms pajėgoms. Tokiu būdu Lietuva praktiškai baksnoja pirštu į pavojų, kuris atsirado prie NATO sienų.
Deja, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos karinis potencialas, netgi sušaukus rezervistus, atrodo labai menkas ir neprilygsta Rusijos pajėgumams. Dėl šios priežasties mes ir dedame viltis į kolektyvinį susitarimą dėl saugumo, kuriuo yra NATO. Taip pat dedame daugybę pastangų, kad ir kitos Šiaurės Atlanto aljanso narės pagal Lietuvos ir Lenkijos pavyzdį didintų išlaidas gynybai, užuot slėpusios galvą smėlyje ir į realias grėsmes atsakydamos virtualiomis deklaracijomis.
– 72 valandos – būtent tiek planuoja atsilaikyti Lietuva, kol karinės invazijos iš Rytų atveju galėtų sulaukti NATO pagalbos.
– Savo laiku per misiją Kosove man teko vadovauti Lietuvos kariams iš Didžiojo kunigaikščio Vytauto jėgerių bataliono. Su daugeliu iš jų iki šiol palaikau draugiškus santykius. Lietuvos specialiosios paskirties karių kovinė dvasia ir pasiruošimas yra puikūs. Kiek man žinoma, Lietuvos kariuomenė buvo reformuota, pradedant nuo pačių šaknų, skirtingai negu Ukrainoje. Būtent todėl manau, kad Krymo scenarijus su Lietuvos kariais nepavyktų. Deja, kaip jau minėjau, dėl milžiniškos Rusijos ir Lietuvos karinio potencialo disproporcijos, net jei prie Lietuvos pridėtume Latviją ir Estiją, užduotis atsilaikyti 72 valandas, kol atvyktų pagalba iš NATO, būtų velniškai sunki. Būtent dėl to esu įsitikinęs, kad negalima leisti, kad kuriai nors aljanso šaliai, didelei ar mažai, reikėtų kelias dienas gintis nuo priešo vienai. Kad išspręstume šią užduotį, mums reikalingos NATO greitojo reagavimo pajėgos.
– Egzistuoja daugybė pavyzdžių, kai greitojo reagavimo pajėgos dėl politinių nesutarimų vėlavo reaguoti į pavojų.
– Dėl to ir esu įsitikinęs, kad Šiaurės Atlanto aljanso greitojo reagavimo pajėgos efektyviai atsakyti bet kokiam priešui galėtų tik tuomet, kai nebus ginčų, kaip reaguoti į grėsmę. Kita sąlyga efektyviam tokių pajėgų panaudojimui yra jų dislokacija. Šiandien jos reikalingos ten, kur tvyro didžiausias hibridinio karo pavojus. Tokiomis šalimis, mano nuomone, yra Lietuva, Latvija ir Estija.
– Europos ginkluotosios pajėgos?
– Tokią iniciatyvą vertinu labai teigiamai, nes tokios pajėgos veikiausiai būtų integruotos į NATO struktūrą. Man labai norėtųsi, kad pagal tokią iniciatyvą galėtume turėti bent 20 – 25 tūkst. karių, kurie, kilus bet kokiai būtinybei, galėtų stoti į mūšį per patį trumpiausią laiką. Jeigu neturėsime Europos kariuomenės, vadovaujamos patyrusių karininkų, tai atsiras struktūra, priklausanti nuo politikų sprendimų. Jeigu lauksime, kol politikai susitars, ras kompromisą ir priims vieną ar kitą sprendimą, tai gali nutikti taip, kad su grėsme susidūrusios valstybės galės pasikliauti tik likimo malone.
– Savo laiku sakėte, kad NATO tėra butaforinis tigras. Dabar, po įvykių Ukrainoje, tigras tapo tikras?
– Politinis korektiškumas ir rožiniai akiniai, pro kuriuos buvo žvelgiama į Rusiją, pavertė aljansą (butaforiniu – red. past.) tigru. Kryme vyksta velniai žino kas, o NATO delsia... Atleiskite, bet ką dar galima padaryti, kad nesuerzintume Rusijos? Nuolaidžiauti Kremliui? Suteikti Rusijai progą atkurti savo sovietinę imperiją? Laimė, tigras prabunda ir vėl tampa realus.
– Rusijos agresijos atveju Baltijos šalys tikisi sulaukti Lenkijos pagalbos. Ar sugebėtų Lenkija padėti, jei būtų puolama iš Kaliningrado srities?
– Visų pirma norėčiau pabrėžti, kad narystė NATO numato kolektyvinį saugumą, o tai reiškia, kad mes galvojame ne tik apie savo apsaugą, bet ir apie pagalbą kaimynėms. Ne paslaptis, kad Rusijos armijoje yra lenkiškai ar lietuviškai kalbančių junginių, parengtų diversinei veiklai mūsų valstybių teritorijose. Manau, kad mūsų specialiosios pajėgos, gerai bendradarbiaudamos su kolegomis iš Baltijos valstybių, sugebėtų efektyviai padėti lietuviams, latviams ir estams.
– Daugelis ekspertų ir politikų tikina, kad narystės Europos Sąjungoje ir NATO pakanka, kad tai atgrasytų potencialų agresorių.
– Girdėdamas tokias kalbas, Vladimiras Putinas kvatojasi mums į veidą. Karinės pratybos, daugkartiniai NATO valstybių oro erdvės pažeidimai – visais šiais dalykais tikrinama aljanso vienybė. Ten, Maskvoje, ieškoma mūsų silpnybių, džiaugiamasi, kai atskirų šalių nacionaliniai interesai iškeliami aukščiau bendrų aljanso vertybių. Šiuo momentu man nerimą kelia tai, kad Kremlius gali mesti tautinių mažumų Baltijos valstybėse kortą ir tokiu būdu taip pat suduoti smūgį Lenkijai.