– Pone Betingi, gal iš pradžių prisiminkime tą dieną, nuo kurios prasidėjo Garliavos tragedija – 2009 m. spalio 5 d. Kauno senamiestyje nušaunamas 47-erių teisėjas Jonas Furmanavičius ir netrukus – trisdešimtmetė Laimutės Stankūnaitės sesuo Violeta Naruševičienė. Kokios pirmiausia buvo mintys ir versijos, kokie buvo pirmieji pareigūnų veiksmai?
– Prisimenant tuos įvykius, jau ne kartą kalbėta, – tai buvo drastiška situacija. Neeilinis įvykis. Kai pasiekė žinia, kad galimai nužudytas apygardos teismo teisėjas, priėmęs nuosprendžius ne vienoje sudėtingoje organizuotų nusikalstamų grupuočių baudžiamojoje byloje.
Ta žinia pasiekė telefonu, iškart buvo nukreipta grupė pasitikslinti, ar tikrai tai – teisėjas. Organizuotų nusikaltimų tyrimo prokurorų grupė išvyko į įvykio vietą patikslinti šių duomenų. Patvirtinus, kad taip ir yra, išvykau į vietą įsitikinti, nes pažinojau jį asmeniškai, „iš veido“, kaip beveik visus teisėjus. Ten buvo galutinai patvirtinta, kad nušautas teisėjas. Nušautas prie savo namų.
Kai specialistai įvykio vietoje pradėjo modeliuoti, kaip viskas buvo, nustatyta, kad tai įvyko išvažiuojant iš kiemo – jis sušaudytas prie mašinos vairo. Paaiškėjo, kad yra liudytojas. Iškilo klausimas, kas tai padarė. Kai surinkome informaciją, kiek šūvių šauta, kaip viskas vyko, liudytojas pasakė matęs, kaip bėga iš mašinos iššokęs žmogus, griuvinėja ir nugriuvęs kelia ranką, lyg rodytų, jog nenori, kad prie jo būtų lendama, lyg „atsimuša“ nuo to asmens, o šis priėjęs paleidžia kontrolinį šūvį į galvą. Buvo toks įspūdis, kad veikė šaltakraujis samdomas žudikas, kuris žino, ką daryti tokioje situacijoje, ir keliais šūviais sušaudo teisėją.
Svarstant, kad tai – teisėjas ir kas galėjo šitaip padaryti, buvo atėjusi mintis, kad gali būti Drąsius Kedys. Iškart pradėjome aiškintis, kur jis gali būti.
– Turbūt apie Drąsių Kedį pradėjote galvoti jau po Naruševičienės nužudymo? Kada viskas daugmaž susidėliojo?
– Iš pradžių, kadangi tokia situacija, buvo svarstoma, juk negali Kedys, normalus civilis žmogus, įvykdyti tokio nužudymo. Gal ne jis? Ir tada atvyksta generalinis prokuroras, policijos departamento vadovai, dirba grupė, renka duomenis, daugiau mažiau aiškus ginklas, iš kokio šauta. Pasitarimo metu gaunamas pranešimas, kad nušauta Naruševičienė, Stankūnaitės sesuo. Jau tada ieškomi visi kiti, galintys būti potencialiomis aukomis, kad būtų apsaugoti, nes jų gyvybei gresia pavojus.
Bet blogai tai, kad visus tyrimus, kurie lietė Stankūnaitės, Kedžių ir Venckų klausimus, buvo perėmusi centrinė institucija. Generalinė prokuratūra perdavusi Vilniaus apygardai ir, kaip aiškino policijos pareigūnai, visų veiksmų organizavimo kontrolę buvo perėmę policijos departamento pareigūnai ir prokurorai. Vietos pareigūnai aiškinosi, kur yra Kedys, nes iškilo tas klausimas.
– Na, ir, aišku, renkami įrodymai, teismo procesai. Prie to dar prieisime. Bet, kalbant apie spalio 5-ąją, dabar, jau žinant visas aplinkybes, koks, jūsų nuomone, buvo galutinis planas? Kiek žmonių turėjo būti nušauta? Ar teisėjas Furmanavičius ir visi potencialūs vaiko globėjai iš Stankūnaitės pusės, įskaitant ją pačią?
– Planas turėjo būti labai nuoseklus, nes tolimesni žudiko pėdsakai, pasišalinus iš įvykio vietos, rodė, kad buvo vykstama prie kiekvieno iš jų. Stankūnaitei grėsė pavojus, buvo žinoma, kad ji susitikinėja su savo dukra, vadinasi, tam tikru laiku pas ją nėra ko važiuoti, bet kažkuriuo momentu ji iš ten išeis. Ūsas irgi turi pasirodyti – taip pat buvo žinoma, kur jis turi būti tam tikru laiku. Naruševičienės vieta irgi buvo daugmaž žinoma. Tad tas nuoseklumas apmąstytas, tie keturi asmenys...
– O Stankūnaitės tėvai nebuvo taikiklyje?
– Tokių duomenų neturėjome. Bet, pagal duomenis, kuriuos skelbė Kedys, kai kalbėdavo su žurnalistais, jis, kaip blogiečius, įvardijo ne tik to rato žmones, bet ir pareigūnus, kurie neleido jiems elgtis taip, kaip nori, o priiminėjo teisinius sprendimus. Tad buvo duomenys, kad kai kuriems pareigūnams gali grėsti pavojus.
Pirmiausia – pareigūnams, kurie tyrė ir kontroliavo bylą apylinkės prokuratūroje dėl tvirkinimo, ir kai kuriems apygardos prokurorams, nes jie neleido rutuliotis tai situacijai taip, kaip buvo norima. O norima buvo paprastai – „jūs tik nesikiškite, mes atiduosime bylą į apylinkę, o ten mes susitvarkysime ir su Ūsu“, nes jo atžvilgiu buvo įtarimų. Tarp kitko, tuo metu kalba ėjo tik apie vieną asmenį, kuris galėjo tai daryti. Buvo sakoma „mes ten išspręsime klausimus“ – galbūt pasieks, kad būtų koks teisminis nuosprendis. Tokie niuansai.
– Kalbant apie tą bylą, Furmanavičiaus ir Naruševičienės nužudymo. Byla ištirta, vienas bendrininkas Ivanauskas nuteistas už bendrininkavimą, jo draugė išteisinta. Kedys nebuvo teisiamas, nes teismo procesas vyko jau po to, kai buvo rastas jo lavonas. Jis nebuvo nuteistas, bet nuosprendyje Kedys vadinamas vykdytoju. Teismas konstatuoja, kad yra įrodymų, jog Kedys įvykdė tuos du nužudymus. Bet tyrimo metu nustatyta, kad nužudymo vietoje buvo dar vienas asmuo, ir jis nenustatytas. Ta bylos dalis yra išskirta ir dabar sustabdyta. Tai klausimų dar yra dėl tų dviejų asmenų nužudymų?
– Žinoma, klausimų dar yra ne tik dėl nužudymų, bet ir dėl to, ką dar potencialiai buvo ruošiamasi nužudyti. Reikia tikėti, kad pagal visą veiksmų planą, Kedys, vykdydamas savo sumanymus, nebūtų tuo apsiribojęs. Kas liečia vykdytojus, tai, kas buvo įvykio vietoje, tie surinkti duomenys (detaliai negaliu pasakyti, kiek jų yra surinkta, visada, laikui bėgant, atsiranda kokių nors aplinkybių) labiausiai domintų visus teisininkus ir kitus, žinančius įvykių situaciją, ar tie vykdytojai buvo vieni, ar ne.
– Pavyzdžiui, kas nurodė Furmanavičių kaip taikinį, ar ne?
– Taip, čia klausimų iki dabar yra. Bet žiūrėkime paprastai – Kedys buvo pasiduodantis įtakai, galimai vartojantis vaistų, jis labai įsiklausydavo į aplinkinių, ypač – Neringos Venckienės, mintis ir paaiškinimus, pavyzdžiui, yra grupė žmonių, kurie elgiasi blogai, netiria įvykių, vertina, kaip nori, ir su jais reikia elgtis blogai. Noriu pasakyti, kad Kedys galėjo būti kurstomas ir skatinamas vykdyti tokius veiksmus.
Tai parodydavo ir jo vieši pasirodymai Krivicko, Kudabienės TV laidose – tas jo įniršis, užsivedimas. Kai tas laidas pamačiau jau po nužudymo, supratau: tie, kurie su juo bendravo, jau vien išvydę šį žmogų turėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas ir pranešti, kad jis gali ką nors iškrėsti. Tokių žinių, kad taip būtų įvykę, nebuvo.
– Na, tiesą sakant, reikia pasakyti, kad abi sesės buvo atėjusios pas pareigūnus ir tai sakė, bet valstybė nesugebėjo jų abiejų apsaugoti, sugebėjo tik vieną.
– Taip, šioje dalyje buvo kalbama apie narkotikus, kad joms grasinama, – buvo reaguojama, sakyčiau, šaltai ir atsainiai.
Vis dėlto buvo duomenų, kad vienas Kedys negalėjo to suorganizuoti ir padaryti. Yra nustatyti ir kiti vykdytojai. Bet kurstymas ir organizavimas šiandien dar galbūt neišsiaiškintas. Kaip pavyzdį pasakysiu – buvo rašoma labai daug teisiškai motyvuotų skundų į įvairias institucijas, pateikta įvairių sumodeliuotų įrašų apie Kedytės parodymus, pasakojimus. Šie visi rašyti pareiškimai motyvuoti teisiškai. Tai – ne Kedžio rašyta. Yra autorius, kuris tą dalyką darė.
Jau aiškiai nustatyta, kad įvykio rytą, prieš išvykdama į teisėjų tobulinimosi vietą, Venckienė išsiuntė daugybę laiškų į įvairias institucijas. O pati atsidūrė teisėjų kvalifikacijos tobulinimo patalpose Molėtuose. Kai pradėjome ieškoti dar įvykio vietoje, kur yra Kedys, niekas nežinojo. Telefonu susisiekiau su teismo pirmininku, paklausiau, kur yra Venckienė. Ji tą dieną turėjo būti išvykusi į mokymus. Venckus, artimas žmogus šeimoje ir žinantis tokių operatyvinių įvykių pusę, kaip jie vystosi, pasirodo, buvo Klaipėdos pusėje, galimai – Juodkrantėje.
Visi buvo tarsi atsitraukę, pasiruošę alibi – lyg jų nėra. Noriu pasakyti, kad ta aplinka jautė, jog įvyks tragedija ir kuriuo momentu ji įvyks. Jie tą dieną, jausdami tai ir galbūt inspiruodami tokius veiksmus jį daryti, pasišalino specialiai, kad turėtų alibi.
– Kitos bylos – jų daugybė, bet yra kelios, kurias pasižymėjau. Aišku, Kedžio mirties byla – tyrimas nutrauktas, nenustatytos smurtinės aplinkybės: Lietuvos ir užsienio ekspertai tyrė. Nustatyta mirtis dėl užspringimo skrandžio turiniu būnant neblaiviam. Ūso mirties aplinkybių tyrimas taip pat nutrauktas, nenustatytos smurtinės aplinkybės. Jeigu kas nors paaiškės, turbūt tyrimą galima atnaujinti. Ir Vaidas Milinis – teisėjų tarybos pirmininko, Kauno apygardos teismo pirmininko įsūnis. Panašu, kad galėjo būti nužudytas dėl to, kad kažkam jis pasirodė panašus į tą mistinį pedofilą Aidą, kurį vienoje jūsų minėto autoriaus televizijos laidoje nupiešė dailininkas pagal Venckienės parodymus. Ir ši byla yra neištirta. Ir tai – didžioji paslaptis.
– Taip, sakyčiau, daugybė procesų, kurie kėlė ir kelia klausimų, kodėl ir kas vyko. Neabejotinai yra surinkti duomenys, kaip buvo siekiama ieškoti asmenų, kurie atitiktų menamą pedofilų, galėjusių tvirkinti mergaitę, įvaizdį, ir kaip jie buvo atrenkami. Yra pavyzdžių, kad buvo renkamos nuotraukos iš policijos archyvo, teisėjų archyvo.
– Specialiai pakišinėjami pareigūnai – ar panašūs, ar ne?
– Taip. Iškilo klausimas, kodėl buvo pasirinktas Jonas Furmanavičius. Prisiminkime, kad ne vienas teisėjas pasakė, jog panašiu būdu buvo mėginama jiems prikergti vadinamą pedofiliją, bet jie elgėsi labai aštriai. Jie nebuvo tokie kaip Jonas Furmanavičius – šis „nuleido“ šią situaciją į šoną, kad tai yra kvailystė. Kiti sureagavo aktyviai ir nuo jų buvo „atšokta“ kažkuriuo momentu. Tie žmonės yra žinomi, jie patvirtino, kad taip buvo.
Todėl tas ieškojimas vyko įvairiomis kryptimis. Kaip buvo modeliuojama? Iš pradžių paaiškėja faktiniai duomenys, viskas tiriama ir pan., o paskui paaiškėja, kad kažkas atsisako tokių faktinių duomenų. Bet čia yra dar kitas svarbus momentas, kaip toje situacijoje ir buvo, dabar gal valstybė jau mokosi iš tokių pavyzdžių, – kai tik įvyko įvykiai, kai tokių skundų pasigirdo, užuot būtų sudarytos profesionalios tyrimo grupės aplinkybėms aiškintis, dirbtų profesionalūs teisininkai, įsikiša politikai su įvairiomis komisijomis ir sudarinėja tyrimus ne dėl įvykių, bet dėl pareigūnų, ar jie tinkamai atliko tuos veiksmus, ar ne.
Tai yra toks dalykas, kuris išmuša iš vėžių bet kurį dirbantį pareigūną, jis galvoja, kad elgiasi neprofesionaliai, laukia išvadų, bijo profesionaliai priiminėti sprendimus (pats mačiau, kad tokie dalykai yra) ir laukia išvadų, kuo baigsis tyrimas, ir pan. Tai yra atitinkamų valstybės institucijų valdininkai, taip pat ir politikai – užuot padėję ir gynę pareigūnus, nukreipia dėmesį į atskirų pareigūnų veiklos tyrimus. Kokie rezultatai? Tas blogai dirbo, tas blogai dirbo. O įvykis nuo to juk nėra geriau ištirtas.
– Grįžtant prie Vaido Milinio nužudymo... Tai jau – laikas, kai nėra pirmų dviejų žmogžudysčių vykdytojų. Kai jau veikia visai kiti asmenys. Panašu, kad buvo dar žmonių, kurie žudė.
– Aplinkybės yra labai keistos, ir, svarbiausia, – keistos tyrimo prasme. Duomenys įvykio vietoje, rodantys šautinius sužalojimus...
– Buvo sumuštas ir nušautas į galvą.
– Smurtas įvykio vietoje, mašinoje... Viskas gal atitiktų tradicinį įvykį tokioje situacijoje, tačiau pėdsakų niekur nerasta – nei viduje, nei ant ginklo, kuris buvo. Ir daugiau tokių dalykų... Tad kas toje situacijoje buvo – ar specialiai padaryta, ar pridengiant pėdsakus ir t. t. Klausimų daug, buvo potencialus ratas įtariamųjų, bet dar pakankamai padirbėta, kaip ir ieškant ginklo, iš kurio šauta į Joną Furmanavičių, – iš kur gavo tą ginklą. Paskui jis rastas prie Kedžio lavono.
– Kas irgi gana mistiška, ar ne? Pusmetį nešiotis nusikaltimo įrankį.
– Tos aplinkybės labai įstrigusios. Svarbiausia, pagal tą ginklą buvo aptikta pėdsakų, kur jis buvo įsigytas. Buvo dirbama atskirai su asmenimis, kurie davė kai kuriuos parodymus, kas iš Kedžio aplinkos tuos ginklus užsakė, pirko. Kur ta byla nugeso? Gal nepakankamai įrodymų surinkta, negaliu pasakyti. Bet ten buvo aptikta pėdsakų, iš kur gautas ginklas ir kas jį paėmė.
– Ir dar keletas bylų, kurias būtinai reikia paminėti, – tai, kad Andrius Ūsas po mirties buvo išteisintas ir pedofilijos faktai teismo paneigti. Kitas dalykas, dėl mažametės tvirkinimo buvo nuteistos senelė ir kaimynė, senelis išteisintas. Turbūt tokie būtų esminiai akcentai, jau nekalbant apie tai, kad visi tuo metu neigiamai minėti policijos departamento aukšti pareigūnai laimėjo bylas ir jų esminių pažeidimų nenustatyta. Kokie didžiausi klausimai jums šiandien yra šioje istorijoje?
– Man didžiausias klausimas – kodėl vis dėlto nėra sisteminio šių įvykių analizavimo ir tyrimo.
Kodėl nesudėta į viena: nužudymui tirti naudoja savo duomenis, tvirkinimo kryptimi – kitus duomenis. Kiekvienas, kuris prisiliečia prie kiekvienos bylos, išnaudoja duomenis tiek, kiek jiems reikia. Apie ką kalbu: buvo operatyviniu būdu gautų garso ir vaizdo įrašų.
– Kurie ir patvirtino tuos tvirkinimo faktus – iš Kedžių namų.
– Taip, bet dar buvo ir Kedžio bei jo aplinkos telefonų kontrolė, po įvykių – daugybės asmenų telefonų kontrolė. Visus juos sudėjus. Ne ištraukiant iš konteksto. Esu susipažinęs su įrašais ir stenogramomis iš Kedžių namų. Jie jau irgi truputį kristalizuoti, tie, kurie reikalingi kažkokiai tyrimo eigai. Jei juos visus paimtų ištisinius ir paklausytų tie, kurie žino visą situaciją, ir padarytų sisteminį tyrimą...
Nesakau, kad vien baudžiamasis tyrimas būtų reikalingas. Šitas sisteminis tyrimas reikalingas, nes turėjo pasimokyti politikai – na, negalima kištis į tokius procesus, praktiškai kalbama apie valstybinių institucijų darbo dezorganizavimą, pareigūnų šalinimą iš pareigų, – ir patiems aktyviai dalyvauti šiuose procesuose, šio dalyko neįvertinus.
Galbūt politikams, galbūt istorikams reikėtų pasižiūrėti, kodėl taip įvyko, kad ateity tie dalykai nesikartotų. Man kelia nerimą, kad iki šiol tai nėra daroma. Girdisi pasakymų, kad dar ne viskas ten padaryta, dar yra kai kurių tyrimų, – galbūt į tai bus pažiūrėta. Kada bus pažiūrėta šitaip, galbūt bus pasimokyta, kad negalima taip elgtis valstybėje, politikams kištis į profesionalių teisininkų darbą, reikia leisti jiems padaryti savo darbą. O patiems reikia daryti tai, kas priklauso, – keisti įstatymus, daryti pataisas, rūpintis, kad tokie tyrimai būtų organizuojami.
Kitas dalykas – jei nebus skiriama dėmesio, kaip dabar matyti, pareigūnų kvalifikacijai kelti, kriminalistinėms žinioms naudoti tyrimuose, jei nebus užfiksuojami duomenys, mes toli nenueisime (o yra netgi taip, kad tarnybiniais pranešimais montuojami kaltinamieji aktai). Tai – ne teisinės valstybės ateities požymiai. Norisi, kad būtų toks tyrimas padarytas, atliktas, norisi visus tuos įrašus sudėti į vieną vietą ir tada visiems pasikalbėti, o kas iš to išeina, kas už to slypi.
– Ar, jūsų nuomone, Venckienės grąžinimas gali padėti atsirasti naujoms spalvoms visose šiose bylose, pirmiausia – nužudymo byloje?
– Pagal visą procesą, kas liko iš jo, manau, visa aplinka džiaugiasi, kad tik šituo ir baigiasi. Turbūt nieko daugiau šioje dalyje nebus išvystyta. Jeigu Venckienė turėtų drąsos ir kalbėtų, kas vyko, su kuo ji derino įvairius klausimus, ypač organizuojant ir kviečiant žmones į įvairias nepasitenkinimo akcijas ir verčiant daugybę pareigūnų iš pareigų, siekiant, kad savi būtų paskirti, – jei ji neprakalbės ir tuo apsiribos, nieko čia neįvyks, bus trumpas, nedidelis procesas, ir viskas grįš į savo vėžes, galbūt iki ateinančių rinkimų.
– Nepaisant to, kad nužudymai yra neištirti, bent jau Vaido Milinio nužudymas?
– Jeigu tokia tyla bus ir toliau, manyčiau, kad nėra pasiektas teisingumas, neįtikinsi žmonių ir manęs asmeniškai, kad čia viskas tik tuo ir baigiasi.
– Na, o jūs pats, žiūrėdamas į šiuos įvykius iš laiko perspektyvos, juk irgi išėjote iš prokuratūros dėl susijusių reikalų. Aišku, buvo konkursas pareigoms užimti kitai kadencijai, bet, kaip sako kai kurie politikai, ir arkliui aišku, kas iš tikrųjų vyko.
– Tas šleifas mane lydėjo iki pat išėjimo iš darbo prokuratūroje, kai pamačiau, kad esu nepageidaujamas, kad sudaromos sąlygos, neleidžiančios dirbti. Priėmiau sprendimą ir išėjau, nes turiu žinių ir galiu dirbti teisinį darbą kaip advokatas.
Bet dėl ko man buvo pikta, kad į sistemą priimami žmonės, kurie toli nuo galimybių vadovauti, toli nuo galimybių organizuoti darbą geriau, kad būtų geriau dirbama, pasimokoma iš klaidų. Kad tokie ateina į darbą ir paskui diktuoja įvairias procesinių veiksmų sąlygas. Šie dalykai paliko didžiulį šleifą, bet dabar, matydamas situaciją, galvoju, kad bent kažkoks procesas gal įvyks ir kai kurie dalykai bus paaiškinti. Ir tai būtų gerai.