Dar 1922–ais vienas iš Lenino socialistinės revoliucijos ideologų Maksimas Gorkis rašė apie priežastis, iš kurių galimai kyla rusų tautos žiaurumas.
„Manau, kad Rusijos žmonėms yra išskirtinai būdingas ypatingo žiaurumo jausmas. Jie šaltakraujiškai bando žmogaus kantrybės skausmui ribas. Jie tai priima kaip savotišką stoiškumą, gyvenimo tvirtybę ir jo išbandymus. Rusiškame žiaurume jaučiamas velniškas rafinuotumas, jame yra kažkas subtilaus, rafinuoto. Šią savybę vargu ar galima paaiškinti žodžiais „psichozė“, „sadizmas“, žodžiais, kurie iš esmės visiškai nieko nepaaiškina. Alkoholizmo palikimas? Nemanau, kad rusų žmonės apsinuodiję alkoholio nuodais labiau nei kitos Europos tautos, nors gali būti, kad dėl prastos rusų valstiečių mitybos alkoholio nuodai Rusijoje psichiką veikia stipriau nei kitose šalyse, kur žmonių maistas yra gausesnis ir įvairesnis. Galima daryti prielaidą, kad rusų neįtikėtino žiaurumo vystymuisi įtakos turėjo šventųjų didžiųjų kankinių gyvenimų skaitymas, taip mėgstamas raštingų žmonių gūdžiuose Rusijos kaimuose. Jei rusų valstiečio žiaurumo faktai būtų iškreiptos vienetų psichologijos išraiška, apie juos būtų galima nekalbėti, šiuo atveju tai yra psichiatro, o ne rašytojo medžiaga. Tačiau aš kalbu apie masinį šios tautos tyčiojimąsi iš kitų žmonių skausmo ir kančios“, – rašė M. Gorkis.