1. Naktį į lapkričio 17-ąją Kremliuje vykusiame pasitarime su jėgos struktūromis buvo oficialiai paskelbta tai, kas Rusijos valdžiai buvo žinoma mažiausiai trečią parą po „Kogalymavia“ lėktuvo katastrofos – tai buvo teroro aktas. Rusijos tyrėjai ir valdžia tai žinojo bent jau nuo lapkričio 2 dienos – nuo akimirkos, kai Vladimiras Putinas susitiko su transporto ministru Maksimu Sokolovu.
3. Siekiant nešvaistyti laiko, būsimo pranešimo apie teroro išpuolį anonsas buvo paruoštas vos tik pasibaigus susitikimui Antalijoje lapkričio 16 dieną: „Galutinę išvadą bus galima padaryti atlikus ir užbaigus ekspertizę. Kokios tai ekspertizės? Jeigu buvo sprogimas, ant lainerio, keleivių daiktų turi likti sprogstamųjų medžiagų pėdsakai, tai neišvengiama. Mes turime užtektinai technikos, gerų, pasaulinio lygio, šios srities specialistų, kurie gali aptikti šiuos pėdsakus. Tik tada galėsime pasakyti šios tragedijos priežastis“.
4. Viskas buvo atlikta itin sklandžiai. Tą pačią dieną vėlai vakare Kremliuje vykusiame pasitarime FST direktorius Aleksandras Bortnikovas priėmė iš Antalijos perduotą pranešimą: „...atlikti asmeninių daiktų, bagažo ir spalio 31 dieną Egipte sudužusio lėktuvo dalių tyrimai. Atlikus visų mano minėtų daiktų ekspertizę nustatyti užsienio gamybos sprogstamosios medžiagos pėdsakai. Pasak mūsų specialistų, lėktuve skrydžio metu suveikė savadarbis sprogstamasis įtaisas, kuris prilygsta iki vieno kilogramo trotilo, todėl lėktuvas subyrėjo ore, o tai paaiškina, kodėl lėktuvo korpuso dalys išsibarstė dideliu atstumu“.
5. V. Putino lapkričio 2 dieną iškeltą uždavinį – „turi būti padaryta viskas, kad būtų parengtas objektyvus įvykių paveikslas, kad mes žinotume, kas įvyko, ir atitinkamai į tai reaguotume“ – lapkričio 16 dieną galima buvo skelbti atliktu. „Objektyvus paveikslas“ buvo „parengtas“, o tai leido paskelbti ir artėjantį atsaką: „… rasti ir nubausti nusikaltėlius. Mes turime tai daryti be senaties termino, žinoti visų jų vardus. Mes ieškosime jų visur, kad ir kur jie slėptųsi. Mes juos rasime bet kuriame planetos taške ir nubausime“.
7. Vis dėlto, tai buvo dar ne tas atpildas, kurį V. Putinas turėjo omenyje. Kalbėdamas pasitarime su jėgos struktūrų atstovais V. Putinas pranešė apie siūlomą taikyti propagandinį-juridinį pagrindą ruošiamiems kariniams smūgiams: „Mes veiksime pagal Jungtinių Tautų Organizacijos Chartijos 51 straipsnį, numatantį valstybėms teisę į savigyną“.
Pirmasis į mėginimus teisiškai pagrįsti principinį karo veiksmų teatro išplėtimą dėmesį atkreipė Andrejus Piontkovskis: „Rusijos vyriausiasis kariuomenės vadas leido sau išrašyti licenziją bet kokiam smūgiui bet kokiai valstybei, kuri jam pasirodys kalta dėl nusikaltėlių rėmimo ar jų slėpimo“.
Iš tikrųjų, norint smūgiuoti Sirijai JTO Chartijos 51 straipsnio nereikia. Kaip ne kartą pas pastaruosius pusantro mėnesio aiškino pats V. Putinas, norint pagrįsti Rusijos kariškių veiksmus Sirijoje pakako turėti Basharo al Assado prašymą ir/arba JTO Generalinės Asamblėjos rezoliuciją.
Vadinasi, JTO Chartijos 51 straipsnio įtraukimo reikia norint smogti karinius smūgius, tačiau ne Sirijai, o kokiai nors kitai šaliai (kitoms šalims). Kokiai (kokioms)?
Pateikiau pavyzdžius, susijusius su mūsų duomenimis apie… įvairių „Islamo valstybės“ padalinių įvairiose šalyse finansavimą. Finansavimas, kaip mes nustatėme, keliauja iš 40 šalių, įskaitant, beje, „dvidešimtuko“ šalis… Aptarėme būtinybę vykdyti atitinkamą JTO Saugumo Tarybos rezoliuciją, kuri, beje, buvo priimta Rusijos Federacijos iniciatyva, siekiant užkirsti kelią terorizmo finansavimui“.
Viena iš šių šalių, iš kurių finansuojama „Islamo valstybė“, ir kuri taip pat priklauso „G20“, yra Saudo Arabija, kita – Kataras. Akivaizdu, neatsitiktinai Kremliaus spaudos tarnybos pranešimas apie V. Putino susitikimą su Saudo Arabijos karaliumi Salmanu buvo neįprastai sausos, necituojant kokių nors vienos ar kitos pusės žodžių.
9. Labai neįprastu ir netgi, tiesą sakant, precedento neturinčiu šalies istorijoje tapo FST pranešimas apie 50 milijonų dolerių premiją už pagalbą nustatant teroristus ir tiekiant informaciją, padedančią sulaikyti nusikaltėlius. Galima daryti ne itin radikalią prielaidą, kad už tokią sumą neabejotinai atsiras asmenų ir organizacijų, kurios galės pateikti įtikinamų argumentų dėl Saudo Arabijos (ir, galimai, Kataro) indėlio finansuojant „Islamo valstybę“, kuri pasiskelbė ir daugumos yra pripažįstama dabar kaip teroro išpuolio Rusijos orlaivyje organizatorė ir vykdytoja.
10. Rusijos karinių smūgių Saudo Arabijos ir Kataro objektams įgyvendinimas būtų pakankamai sudėtingas ar netgi visiškai neįmanomas, jeigu jos ginti stotų JAV. Tačiau dabartinė amerikiečių administracija, panašu, atsisakė savo akivaizdžių ir numanomų įsipareigojimų užtikrinant Įlankos šalių saugumą.
Tai nutiko tiek dėl pastaraisiais metais akivaizdžiai padidėjusio JAV energetinio nepriklausomumo, pastebimo amerikiečių ekonomikos priklausomybės nuo arabų naftos tiekimo sumažėjimo, dabartinės Saudo Arabijos energetikos politikos, nukreiptos į amerikiečių konkurentų silpninimą, tiek dėl deviantinių (lyginant su JAV vadovams tradicine) Baracko Obamos įsivaizdavimų apie JAV vaidmenį tarptautiniuose santykiuose.
11. Kremliaus įsitikinimas tuo, kad dabartinė JAV administracija kažin ar užstos Saudo Arabiją, labai sustiprėjo amerikiečiams ir Didžiajai Britanijai atsisakius palaikyti ne tik Saudo Arabiją ar Ukrainą, bet ir NATO narę Prancūziją, šiai Paryžiaus teroro išpuolius vertinant kaip karo veiksmą, vadinasi, įsigaliojant penktajam NATO sutarties straipsniui.
12. Analogiškoje situacijoje, kuri susiklostė po 2000 metų rugsėjo 11 dienos teroro išpuolių prieš JAV, į atitinkamą Vašingtono užklausimą visos NATO narės nedelsiant patvirtino savo įsipareigojimus pagal penktąjį Sutarties straipsnį.
13. Vakarų budrumą taip pat iš dalies susilpnino, iš pirmo žvilgsnio, pasikeitęs Kremliaus kursas: pradėtas realus „Islamo valstybės“ objektų bombardavimas, JAV kariškių informavimas apie Sirijoje vykdomus karinius veiksmus, staiga pasireiškęs lankstumas Ukrainos skolos restruktūrizavimo klausimu. Prie to reikia pridėti akivaizdžią sėkmę Europoje patyrusią Kremliaus ir Putinterno masinę propagandinę kampaniją kuriant „vieningą antiteroristinę koaliciją kartu su Rusija“.
Artimiausiu metu Saudo Arabija (ir, galimai, Kataras) gali būti paskelbti tarptautinio terorizmo sponsoriais, vienaip ar kitaip prisidėjusiais prie šimtų Rusijos piliečių žūties. Remiantis JTO Chartijos 51 straipsniu, Kremlius gali vykdyti atpildo operacijas, nukreiptas į šių šalių karinius, infrastruktūrinius ir energetinius objektus.
Pats patogiausias laikas tokioms operacijoms – tas metas, kai Maskvoje lankysis F. Hollande'as. Per Prancūzijos prezidento vizitą jį galima nuvežti į Rusijos Nacionalinį gynybos valdybos centrą, suteikti jam galimybę susisiekti su lėktuvnešiu „Charles de Gaulle“ Viduržemio jūros rytinėje dalyje, ir netgi pasiūlyti jam paspausti porą mygtukų ir pajudinti porą svirčių. Savo ruožtu, dabartinė JAV administracija, sprendžiant pagal viską, paskelbs dar vieną „visiškai neleistiną raudoną liniją“.
15. Galimus smūgių Saudo Arabijai (ir, galimai, Katarui) padarinius, pavyzdžiui, pasaulinei energetikos rinkai paliksiu skaitytojo vaizduotei. Savo ruožtu, norėčiau tik pažymėti, kad JAV ir Didžiosios Britanijos atsisakymas taikyti NATO Sutarties penktąjį straipsnį ginant Prancūziją nuo dabartinės agresijos de facto reiškia šios organizacijos paralyžių ir iš esmės atvirą kvietimą vykdyti naujus puolimus ir prieš kitus jos narius.