Pasak Kauno vaikų ligų klinikos vadovo, intensyvios terapijos skyriuje dirbančio mediko Rimanto Kėvalo, šimtai kūdikių ir vaikų kasmet tampa žiauraus smurto artimoje aplinkoje aukomis. Tėvai juos „atidaužo“ ir tiek, kad jie tampa neįgalūs, tačiau valdžia nepajėgi sužalotiesiems padėti.
Sveiku protu nesuvokiama, tačiau pagydytas nuo patirtų sužalojimų vaikas paprastai grįžta į tą pačią šeimą, kuri ne tik nėra nubaudžiama, bet pralobsta. Už neįgaliu dėl patirtų sumušimų tapusio vaiko priežiūrą gauna išmokas, siekiančias kelis šimtus eurų.
Vietoje kalėjimo, piniginės išmokos
„Į mūsų ligoninę kasmet patenka, grubiai tariant, apie 10 jaunųjų pacientų, kurie patyrė labai žiaurius smurto atvejus ir dėl to tapo neįgalūs. Išgirdus apie tai pirmiausiai turėtų būti uždegama raudona šviesa – skelbiama neeilinė situacija. Tuoj pat turėtų sukrusti policija, pradėti ikiteisminį tyrimą, atsiųsti teismo ekspertus. Socialiniai darbuotojai turėtų priimti sprendimą, kad tas vaikas bent laikinai negrįžtų į šeimą, kurioje augo.
Kaip yra dabar? Specialiai pasidomėjau 14 paskutinių atvejų, kai vaikai buvo sužaloti labai sunkiai ir iki tol buvę sveiki dabar yra paskelbti neįgaliais. Visais šiais 14 atvejų, beje, tik 8 nutiko į soc. rizikos šeimų sąrašus įtrauktose šeimose, vaikai vėl pateko atgal į tas pačias šeimas.
Daugiau juokinga nei graudu, tačiau kadangi traumos buvo labai sunkios, vaikas po jų pradeda gauti neįgalumo pašalpą, kuri, aišku, mokama tėvams. Jie taip pat dar gauna išmoką dėl to, kad prižiūri neįgalų vaiką. Kai paklausiau soc. darbuotojas, kokia tai pinigų suma, ji pasakė, kad iš viso – apie 600 eurų. Nedrįstu teigti, kad vaikai žalojami tyčia, greičiausiai tikrai netyčia, tačiau tai –paradoksalu“, – įsitikinęs medikas.
Baisiau net už vergovę: žalojo 8 mėnesius, kol vaikas mirė
R. Kėvalas neslepia – atvejai, su kuriais tenka susidurti Lietuvoje, jam primena kelionę į Indiją, kur teko matyti, kaip žemesnėms kastoms priskiriamų indų vaikai yra specialiai žalojami tam, kad vėliau prašydami išmaldos taip savo tėvus išlaikytų.
Su Miunchauzeno sindromu, kai vaikas žalojama tyčia, susidurti jam teko ir Lietuvoje.
„Šiuo metu vyksta tyrimas, todėl daug kalbėti apie tai negaliu. Pasakysiu tik tiek: kūdikis buvo žalojamas apie 8 mėnesius tol, kol dėl patirtų sužalojimų išsivystė komplikacijos ir jis mirė. Tačiau dėmesys šiai šeimai buvo skirtas didžiulis: mamai padėjo įvairūs fondai, ji gavo paramą ir iš valstybės. Tai yra žiauri vaiko išnaudojimo forma. Manau, net baisiau už vergovę“, – įsitikinęs medikas.
Kartą pagydė, bet sumušė vėl: šį kartą berniukas neišgyveno
R. Kėvalui intensyvios terapijos skyriuje taip pat yra tekę gydyti vaikus, kurie nuo smurto artimoje aplinkoje nukenčia ne kartą. Ypač jam įsiminė vienas atvejis, kai kartą medikų išgelbėtas berniukas po naujai paleistos kumščių bangos mirė.
„Pirmą kartą pas mus jis pateko 3-4 mėn. amžiaus, gelbstint gyvybę jam buvo atlikta neurochirurginė operacija. Mums pavyko jį išgydyti, berniukas išvažiavo namo, tačiau po 7-8 mėn. vėl grįžo pas mus. Deja, šį kartą jis neišgyveno, mirė“, – skaudulio neslėpė medikas.
Nors ši situacija – labai drastiška ir iliustratyvi, R. Kėvalas primena, nuo smurto artimoje aplinkoje kenčia tūkstančiai vaikų ir apie tai neretai nesužino net medikai.
„Aš gydau vaikus, kurie atvyksta su tokiomis traumomis, kurios sukelia gyvybei pavojingas situacijas. Tačiau yra nemažai tų, kurie į ligoninę patenka dėl įvairių stiprių sumušimų, tyčinių nudeginimų, pavyzdžiui, neseniai gydėme vaiką, į kurį buvo gesinta cigaretė. Be to, aišku, kad tie, kurie tiesiog „gauna diržo“ į ligoninę nesikreipia. Smurto buvo ir bus, tačiau svarbu, kad į tokius atvejus būtų kuo greičiau reaguojama. Negalima likti tam abejingam“, – įsitikinęs medikas.
Iš sveiko kūdikio padarė „sunkiausią invalidą“, tačiau vaikšto laisvėje
R. Kėvalas stebisi, kaip vangiai atvejais, kai vaikas sužalojamas labai sunkiai, dirba teisėsauga.
„Tie susirašinėjimai, svarstymai... Mano nuomone, sprendimai tokių situacijų metu turėtų būti priimami čia ir dabar. Teisinė bazė yra, institucijos yra, tačiau galiausiai matome: „Dvi auklės, o vaikas be galvos“. Atvirai pasakiusi, gali būti, kad kai kurie pamiršo vykdyti savo pareigas, dirbti sąžiningai, o ne vien atsirašinėti“, – mintimis dalijosi medikas.
Jo teigimu, kai teisiniai mechanizmai Lietuvoje dirba taip lėtai, sunkiai vaikus sužaloję asmenys net nesuimami.
„Pas mus jau 8 mėnesius guli kūdikis, kuris gimė sveikas, tačiau būdamas 3 mėnesių buvo sunkiai sužalotas, todėl šiuo metu yra vegetacinės būklės, visiškai neįgalus. Jis pats net nekvėpuoja, tik šiek tiek dirba jo smegenys. Negražiai pasakysiu, bet „sunkiausiais invalidas“. Tačiau tas žmogus, kuris jam taip padarė, net negaliu jo pavadinti tėvu, iki šiol vaikščioja laisvėje“, – iki šiol negalintis pamiršti šios situacijos pripažino pašnekovas.
Nebegalėjo susitvarkyti, todėl 6 mėn. kūdikį trenkė į žemę
Anot R. Kėvalo, nors medikai aiškiai mato, kaip vaikas patyrė sužeidimus, daugelis tėvų įžūliai meluoja.
„Kai paklausiame, kas nutiko, dažniausiai išgirstame įvairius mistinius pasakojimus, kurie visiškai neatitinka tikrovės, tų sveikatos pakitimų, kuriuos matome: ėjo, pagriuvo, susitrenkė, atsitrenkė.
Man asmeniškai tik vieną kartą teko išgirsti tėvo pripažinimą, kad jis įpykęs savo 6 mėnesių amžiaus kūdikį stipriai sukratė, trenkė į žemę, dėl ko jis ilgą buvo gydytas mūsų intensyvios terapijos skyriuje. Tačiau tai tas tėvas pasakė tik kalbant mums dviese, vyriškai, tarp keturių akių. Esą kilo konfliktas su sutuoktine, kuri jam trenkė ir išėjo iš namų, o jis, vyras, nesusitvarkė su pusės metuku amžiaus kūdikiu“, – stebėjosi medikas.
Problema – ne tik alkoholis, tėvai nesugeba suvaldyti emocijų
Jo teigimu, pagrindinė tokių tėvų problema – jie nemoka valdyti savo emocijų. Neigiamus jausmus, paprastai atsiradusius po pykčio aplinkiniais ar antrąja puse, jie išreiškia smurtaudami.
„Aišku, kartais smurtauti imama ir dėl medžiagų, kurios sukelia apsvaigimą, pavyzdžiui, alkoholio. Tačiau dažniausiai smurtas yra tėvų ir globėjų bejėgiškumo išraiška. Jie tiesiog nemoka susivaldyti“, – pastebėjo R. Kėvalas.
Anot mediko, jei kalbėtume apie sunkų fizinį smurtą, kuris sukelia vaikui neįgalumą, dažniausiai jis propaguojamas šeimose, stokojančiose soc. įgūdžių, tačiau kelti ranką prieš vaiką nėra neįprasta ir iš pažiūros visiškai tvarkingose šeimose.
„Tokia šeima buvo ir ta, kurioje buvo sužalotas 6 mėn. kūdikis. Negaliu atskleisti tėvų asmeninių duomenų, tačiau tai buvo išsilavinę žmonės, nemokėję suvaldyti pykčio“, – pasakojo R. Kėvalas.
Atkalei užpakalį ir spakaina?
Pasak pašnekovo, daugelis tėvų Lietuvoje nežino, kaip reikėtų elgtis, kai kūdikis yra neramus, kaip auklėti vaiką tam tikrais jo vystymosi periodais.
„Jiems atrodo elementaru: vaikas neklauso, jis silpnesnis, tai paėmei, atkalei užpakalį ir spakaina (ramu – liet.)“, – baisėjosi R. Kėvalas.
Deja, jo įsitikinimu, palyginti greitai galima pakelti šalies ekonominį, medicinos lygį, tačiau nėra taip paprasta pakeisti moralinius įsitikinimus.
„Supraskite, mūsų moralė nėra pakankamai išsivysčiusi. Kalbu apie visą visuomenę. Negalime nuo žagrės stipriai šokti mąstymo lygmenyje“, – mano medikas.
Per 21-erius metus – jokio įstatymo, kuris gintų vaiką nuo smuto
Kad smurtas – rimta problema Lietuvoje, įrodo ir kitas R. Kėvalo pateiktas pavyzdys. Tuomet, kai medikas vienos paskaitos metu studentų paklausė, kiek jų buvo mušami tėvų, auditorijoje pakilo kone visų jaunuolių rankos.
„Blogai tai, kad mūsų genuose „beržinė košė“ užkoduota kaip auklėjimo metodika. Mes tai suprantame kaip normą: neklauso, gaus į „kailį“.
Dar 1995 m. ratifikuotos Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos 19 punktas kalba apie vaiko teisę būti apsaugotam nuo visų rūšių smurto. Absoliučiai visų. Įtraukiant ir seksualinį išnaudojimą, ir kūno bausmes, ir emocinį smurtą, ir nepriežiūrą, ir patyčias. Šis straipsnis taip pat numato, kad šalis, siekdama apginti vaiką nuo įvairaus pobūdžio smurto, kurį jis gali patirti iš tėvų, globėjų ar kitų asmenų, privalo imtis visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių.
Tačiau ja nė velnio nesivadovaujama. Koks čia vadovavimasis, jei per šiuos 21-erius, kai galioja šis dokumentas, Lietuvoje net nesugebėjome priimti įstatymo, kuris apsaugotų vaiką nuo kūno bausmių?“, – retoriškai klausė R. Kėvalas.
Kasmet nukenčia daugiau nei tūkstantis vaikų
Savo ruožtu Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė ryšiams su žiniasklaida Danutė Umbrasienė DELFI sakė, kad atskiros statistikos apie smurtą šeimoje jų tarnyba neturi, tačiau, remiantis miestų ir rajonų savivaldybių administracijų Vaiko teisių apsaugos skyrių (VTAS) patiektais duomenimis 2015 m. užfiksuoti 1669 atvejai, kurių metu iš viso nukentėjo 1578 vaikai.
„Prieš vaikus daugiausia smurtauja artimi suaugę žmonės arba svetimi (pažįstami, suaugusieji (pavyzdžiui, vaikų motinų draugai)“, – sakė ji.
Savo ruožtu 2014 m. tokių atvejų buvo 1238, jų metu nukentėjo 1192 vaikai. 2013 m. 1365 atvejų metu nukentėjo 1454 vaikai.
Sako, kad padeda nedelsiant ir pagal poreikį
Pasak Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovės, nukentėjusiems vaikams padedama nedelsiant ir pagal poreikį. Jiems teikiama skubi medicininė, psichologinė ar socialinė pagalba.
„Dažnai yra sudaromi ir nuosekliai įgyvendinami Pagalbos nukentėjusiajam ar smurtavusiajam vaikui planai. Pastarajam teikiant paslaugas, siekiama, kad smurtinis elgesys nesikartotų. Paprastai smurtą patyrusiems vaikams ir jų šeimos nariams pagalba organizuojama ir teikiama jų gyvenamosios vietos savivaldybės teritorijoje, nors kartais dėl būtinos pagalbos tenka vykti ir į kitą savivaldybę.
Smurto aukoms padeda vaiko teisių apsaugos specialistai, teisėsaugos, medicinos, globos įstaigų, mokyklų, krizių centrų, nevyriausybinių organizacijų ir kitų įstaigų darbuotojai“, – informavo ji.
Kada Lietuvoje vaiką paima iš šeimos?
Paklausta, kokiu atveju Lietuvoje vaikas gali būti paimamas iš šeimos, D. Ubrasienė sakė, kad kiekviena situacija vertinama individualiai. Savo ruožtu Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekte numatyta, kad galutinį sprendimą dėl vaiko paėmimo iš šeimos priimtų teismas, kuris galėtų nešališkai įvertinti, ar su šeima dirbantys specialistai ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad vaiko nereikėtų paimti iš šeimos.
„Vaiko paėmimą organizuoja miestų, rajonų savivaldybių administracijų VTAS specialistai, o jų ne darbo metu – policija. Gavus pranešimus iš mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros, policijos ar kitų institucijų, taip pat fizinių asmenų, specialistai vertina situaciją bei nustačius, kad likti šeimoje yra pavojingos sąlygos vaiko sveikatai ir gyvybei, priimamas sprendimas paimti vaiką iš šeimos.
Paimant vaiką turi būti įvertinta daugelis veiksnių: vaiko amžius, kai jis negali savęs apsaugoti ir savimi pasirūpinti, kai yra akivaizdūs smurto ar nepriežiūros šeimoje požymiai. Turi būti įvertinamas tėvų gebėjimas pasirūpinti vaiku. Pavyzdžiui, jeigu tėvai ar vaiko globėjai (rūpintojai) yra apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų, negali kontroliuoti savo veiksmų arba pasireiškia agresyvus suaugusiųjų elgesys, vaikas patyrė psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą nuo šeimos narių ar kitų asmenų, ar vaikas yra besikartojančio smurto liudininkas, o nepilnamečio tėvai ar globėjai (rūpintojai) negeba užtikrinti būtinos pagalbos savo vaikui suteikimo bei netinkamai atstovauja vaiko interesus“, – sakė ji.
Kodėl tėvų sumušti vaikai vėl grįžta į jų rankas?
Paprašyta pakomentuoti, ar tiesa R. Kėvalo papasakoti atvejai, kai po patirto sunkaus smurto vaikai grįžta į tas pačias šeimas ir paklausta, ar tokia praktika iš tiesų taikoma, D. Umbrasienė patikino, kad į šiuos klausimus sudėtinga atsakyti, kadangi sprendimas grąžinti vaiką į šeimą ar apgyvendinti jį globėjų (rūpintojų) šeimoje ar vaikų globos namuose kiekvienu atveju gali būti skirtingas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.
„Pavyzdžiui, jei prieš vaiką smurtavo ne artimas šeimos narys ir įvertinus situaciją, kad tėvai geba pasirūpinti vaiku, nėra buvę ankstesnių smurtinių atvejų, vaikas po hospitalizacijos gali būti grąžinamas į šeimą. Arba, įvertinus, kad prieš vaiką smurtavo vienas iš tėvų ir jis namuose nebegyvena, jam paskirta kardomoji priemonė gyventi skyrium, nesiartinti prie nukentėjusiojo ir kt., vaikas gali būti grąžinamas kito tėvo priežiūrai“, – sakė ji.
Anot Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovės, įvykus smurto prieš vaikus atvejui, įvertinus situaciją, gali būti sprendžiamas klausimas dėl šeimos įrašymo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. 2015 m. pab. Tarnybai pateiktais miestų ir rajonų savivaldybių administracijų VTAS duomenimis, Lietuvoje į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, dėl psichologinės, fizinės ar seksualinės prievartos prieš vaikus yra įrašytos 172 šeimos, kuriose augo 325 vaikai (2015 m. dėl minėtos priežasties įrašytos 32 šeimos, kuriose augo 61 vaikas).
„Pastebėtina, kad vaikai paimami iš šeimos tik tais atvejais, kai jų gyvybei ar sveikatai gresia pavojus ir nei vienas iš tėvų negali juo pasirūpinti. Taigi, specialistai, atsižvelgdami į aplinkybes, imasi atitinkamų veiksmų, dėl ko žinant apie smurtą (fizinį ar kt.), nepriežiūrą šeimoje patiriančius vaikus, svarbu reaguoti ir apie situaciją šeimoje informuoti (ar papildomai informuoti) savivaldybės VTAS. Taip pat ir medikai turėtų bendradarbiauti su savivaldybių VTAS ir policija, ir apie jiems žinomus atvejus, kai vaikas tapo tyčinio smurto auka ar patyrė nepriežiūrą šeimoje, informuoti minėtas institucijas“, – aiškino D. Umbrasienė.
Net kai vaiką atiduoda kitiems, su tikrąja šeima dirbama
Specialistės teigimu, jei vaikas atskiriamas nuo šeimos, visų pirma stengiamasi jį apgyvendinti artimųjų giminaičių šeimoje.
„Tik neatsiradus tokių giminaičių vaikas apgyvendinamas globėjų (rūpintojų) šeimoje, šeimynoje ar vaikų globos institucijoje“, – sakė ji.
Pasak D. Umbrasienės, kiekvienu atveju svarbiausi – vaiko interesai, todėl tuo atveju, kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, pirmiausia išklausomas vaikas, sugebantis suformuluoti savo nuomonę, o priimant sprendimą turi būti atsižvelgiama į vaiko norus, jei tai neprieštarauja paties vaiko geriausiems interesams.
„Su vaiko biologine šeima toliau dirbamas socialinis darbas, jai teikiamos paslaugos bei motyvuojama sudaryti tinkamas sąlygas vaikui grįžti į biologinę šeimą“, – kokie procesai vyksta šeimoje, iš kurios vaikas buvo paimtas, pasakojo ji.
Įvardijo, ką daryti
Paklausta, ką Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovų nuomone, reikėtų daryti, kad smurto prieš vaikus atvejų mažėtų, ji pasidalijo keliomis mintimis.
„Svarbu pabrėžti, kad pirmiausiai už vaikus yra atsakingi jų tėvai. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Taigi labai svarbu, kad suaugusieji būtų atsakingai pasiruošę tėvystei, suvoktų smurtinio elgesio žalą bei nenaudotų jo kaip auklėjimo priemonės.
Taip pat visuomenės nariai (kaimynai, ugdymo įstaigų darbuotojai, giminaičiai ir kt.), pastebėję smurto prieš vaikus atvejus, privalo apie tai pranešti atsakingoms institucijoms. Tai būtina visų piliečių teisinė pareiga. Labai svarbu, kad medikai, sklandžiai bendradarbiaudami, įtardami smurto prieš vaikus atvejį, informuotų apie tai ne tik policiją, bet ir miestų, rajonų savivaldybių VTAS.
Manytina, kad siekiant mažinti smurto prieš vaikus atvejus, būtų tikslinga atsižvelgti į tolesnius siūlymus“, – sakė ji ir įvardijo juos.
1. Pagalba turi būti teikiama ilgą laiką bei sistemingai pagal nukentėjusiojo poreikius, koordinuojama ir teikiama ne tik smurto aukai, bet ir visai nuo smurto nukentėjusio vaiko šeimai, artimiausiai aplinkai bei smurtautojui ir jo artimiesiems. Tikėtina, jog tokia pagalba padėtų išvengti pakartotinių smurto atvejų ateityje.
Būtina stiprinti smurto prevenciją – pozityviosios tėvystės įgūdžių ugdymo bei smurtinio elgesio programų prieinamumo užtikrinimas savivaldybėse ir kt. Edukacinis visuomenės švietimas dėl tinkamo elgesio su vaikais.
2. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo dėl informacijos pasidalijimo apie (galimai) smurtą patyrusius vaikus, organizuojant ir teikiant pagalbą smurto aukoms bei smurtautojams, stiprinimas bei užtikrinimas.
3. Atsižvelgiant į tai, kad savivaldybėse trūksta glaudesnio ir operatyvesnio bendradarbiavimo bei informacijos apsikeitimo tarp bendruomenės (seniūno, seniūnaičių, bendruomenės pirmininkų), policijos ir vaiko gerovės srityje dirbančių institucijų (VTAS, socialines paslaugas teikiančių, ugdymo, medicinos ir kt. įstaigų), tikslinga stiprinti vietos bendruomenes, seniūnijas dėl aktyvaus bendradarbiavimo su atitinkamomis institucijomis dėl stebėjimo bei informacijos perdavimo apie galimus vaiko teisių pažeidimus, ypač šeimose, kuriose auga kūdikiai ar mažamečiai vaikai, nelankantys ugdymo įstaigų.
„Vis dėlto dar svarbu pabrėžti, kad vaiko saugumas ir jo gerovė apskritai priklauso ne tik nuo valstybės institucijų, bet ir nuo teisinės bazės, politinių, ekonominių, socialinių veiksnių, žmogiškųjų ir finansinių išteklių bei visuomenės požiūrio ir pastangų.
Galime veikti efektyviai tik tada, kai nuolat stiprinamas visuomenės dėmesys vaiko teisių, jų geriausiems interesų užtikrinimui ir poreikių tenkinimui, skleidžiama informacija apie gerąją patirtį tiek šalyje, tiek užsienyje, skatinama, kad kiekvienas pilietis būtų motyvuotas prisidėti prie vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo“, – dar pridūrė D. Umbrasienė.