Apie tai laidoje „DELFI diena“ pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto profesore Audrone Nugaraite ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologu Kęstučiu Girniumi.
– Seimas pradėjo paskutinę sesiją, kuomet dirba su prezidente. Ponia Nugaraite, kaip jums atrodo – per tuos dešimt metų santykiai su įvairiomis valdančiosiomis daugumomis ir su premjerais buvo geri ir ar jie galėjo būti geresni? Kas trukdė tuos santykius turėti tobulus?
– Viskas gali būti geriau, ir santykiai gali būti geresni. Atsimenu, kai prezidentė 2009 metais atėjo su šūkiu, kad valstybė yra patikimose rankose. Turbūt tas noras valstybę paversti geresne ir geresne, skaidresne, buvo vienas pagrindinių tikslų. Tai darė ir Seimas bei Vyriausybė. Šiandien jau galima kalbėti ir apie tų santykių rezultatą.
Jeigu jie būtų labiau bendradarbiavę, labiau norėję susitarti, tai santykiai būtų buvę tikrai geresni. O trukdė ambicijos, noro išklausyti trūkumas. Galiu prisiminti krizės metus, kai žmonės ėjo pas naujai išrinktą prezidentę, nes norėjo būti išgirsti ir išklausyti, visi norėjo Lietuvos, dėl kurios galvojome, o potencialas buvo labai didelis, noras susitarti. Net skirtingi žmonės sėsdavosi prie stalo ir norėjo kalbėti. Tai buvo galimybė eiti toliau, tačiau to turėjo norėti ir Seimas, ir Vyriausybė.
– O prezidentė norėjo būti tarpininku?
– Taip. Mes atėjome su noru išklausyti ir išgirsti, to reikėjo Lietuvai. Manau, noras išliko, bet kiek visa tai buvo įgyvendinta – kitas klausimas.
– Baigiantis Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai, galima aptarti ir jos įvaizdį: kokia šalies vadovė buvo 2009, 2014 ir dabar? Kaip tas įvaizdis keitėsi?
– K.G. Norėčiau grįžti prie ankstesnio klausimo, kuris man buvo įdomesnis. Man atrodo, kad pagrindinis prezidentės trūkumas ir buvo jos santykiai su Vyriausybe ir Seimu. Vietoje to, kad į juos žiūrėtų kaip į partnerius, ji žiūrėjo į juos kaip į konkurentus ar varžovus, nes norėjo parodyti savo viršenybę arba imtis mokytojo vaidmens.
Manau, į juos buvo žiūrima truputį iš aukšto, kad jie yra pavaldiniai. Tai buvo galima pamatyti daugelyje sričių. Tiesa, su Kubiliaus Vyriausybe santykiai nebuvo tokie blogi, buvo ta milžiniška krizė, bet per visą laikotarpį prezidentė labiau kritikavo, o ne teigiamai skatino. Su Butkevičiaus Vyriausybe buvo panašiai, ji labai nenorėjo, kad ateitų Darbo partija, panašu yra ir dabar su valstiečiais.
Prezidentė turėjo svarbų vaidmenį sudarant Vyriausybę. O dabar viskas baigėsi atviru karu. Aišku, ir Vyriausybė padarė klaidų, tačiau iš prezidentės buvo tokia nuostata, kad tai yra varžovai, todėl reikia juos pastatyti į vietą.
– A.N. Aš turbūt grįžčiau prie pačios pradžios, kai ten dirbau. Tada, kai buvo kuriama ir struktūruojama komanda, lyginant su prezidento Adamkaus komanda, buvo padaryta strateginių įžvalgų. Tas pirmasis pagrindas, kad reikia kalbėtis su Seimu, jis buvo, bet vėliau norėjosi, kad tas bendravimas būtų kitoks.
Aš pati esu bendradarbiavimo šalininkė, todėl norėčiau, kad visada būtų ieškoma geriausio sprendimo Lietuvai. Tas laikas, tie dešimt, metų buvo svarbūs, turėjome svarbių patirčių. Siekiamybė po dviejų kadencijų turėjo būti susitarimas. Aš matau pokyčius, bet norisi, kad jų būtų daugiau.
– K.G. Iš pradžių, kai ji atėjo, D. Grybauskaitė buvo tarsi išganytoja. Niekas turbūt nesurinks tiek balsų, kiek ji surinko per pirmąjį turą. Visiems patiko, kad ji buvo tokia nepolitinė, technokratė, nekorumpuota.
Adamkus buvo geras prezidentas, bet per antrą kadenciją jo jėgos jau buvo kiek išblėsusios, todėl visi tos vilties labiausiai tikėjosi iš Dalios Grybauskaitės. Kai kuriais atžvilgiais, buvo dirbama gana veiksmingai, buvo įvesta tvarka, bet tai tęsėsi gal dvejus ar trejus metus. Pirmą jos veto atmetė tik po trejų metų.
Tada jau pradėjo ryškėti skirtumai, nesusigyveno kaip susigyveno su Kubiliaus Vyriausybe. Nebuvo kalbėjimosi. 2014-aisiais metais tas jos žavesys jau buvo šiek tiek prislobęs. Dabar artėjant kadencijos pabaigai, nors ji ir yra populiariausia politikė, į ją jau žiūrima kitaip. Turbūt daugelis mano, kad gerai, kad ji išeina, nes dabar ji paskendusi tuose smulkmeniuose ginčuose, anksčiau ji elgėsi oriau.
A.N. Aš palaikyčiau kolegą, nes valdžių kaita ir prezidentės buvimas dvi kadencijas, suteikė galimybę parodyti, kaip ji, sodindama prie vieno stalo skirtingų partijų atstovus, opoziciją gali paskatinti susitarti, nes mes tariamės dėl Lietuvos. Labai pritariu, kad kai ateina naujos jėgos, jos sukelia šoką senosioms. Tai buvo puiki proga parodyti kompetenciją, kaip iš naujo darinio padaryti geriausią, kas atitiktų Lietuvos interesus.
– Bet, panašu, kad tai nepavyko.
– A.N. Tai tik patvirtina, kad nebuvo tokio noro susitarti, o kitas dalykas – antroji prezidentų kadencija yra kitokia nei pirmoji. Tada jau žinai, kad tavęs daugiau neberinks, arba suvokimas, kad reikia padaryti darbus, kurių nesiryžai atlikti pirmos kadencijos metu. Manau, kad buvo puiki galimybė atėjus gana margam Seimui parodyti, kas yra tikroji politika, kas šiandien yra modernu ir kaip tą modernumą pritaiko prezidentė.
– Apie prezidentę kuriami filmai, rašomos monografijos. Nuo ko jūs pradėtumėte rašyti monografiją?
– A.N. Manau, kad gera monografija yra galima tik tada, kai yra kontekstas. Taigi reikėtų palyginti nuo Smetonos iki dabartinių laikų, kaip keitėsi lyderystės akcentai. Aš palaikau istorikus, kurie sako, kad monografiją galima rašyti tik po 25 metų.
– K.G. Aš tikrai nerašyčiau. Aš manau, kad svarbu palyginti, kaip prezidentė suprato prezidentavimą, palyginus ją su kitais. (…) Lietuva yra tokia maža šalis, aš manau, kad prezidentė per mažai keliavo ir per mažai bendravo. Manau, kad jeigu ji būtų dažniau važiavusi į kitus miestus, tada žmonės ja būtų labiau pasitikėję.
– A.N. Aš irgi puikiai pamenu pirmuosius vizitus, mes tada irgi visko mokėmės, kaip žygiuoti aikštėje, kaip organizuoti paradus. Visko reikėjo mokytis. Pirmieji vizitai, į kuriuos važiavo prezidentė, buvo ypatingi – ją sutikdavo kaip Dievą. Patys žmonės tvarkydavosi, nes laukdavo atvažiuojančios prezidentės, lūkestis buvo toks didelis.
Kažkuria prasme tas lūkestis išliko, nes mes esame tauta, kuri myli savo vadus, mes juo gerbiame. Tas įvaizdis, kuris daro ir keičia, tikrai išliko. Svarbiausias dalykas – pabūti su prezidente, juk visose šalyse žmonės fotografuojasi ir bendrauja su prezidente.
– Ponia Nugaraite, Jūs dirbote bene metus šalies vadovės komandoje dar 2009-2010 metais. Koks Jūsų vaizdas iš vidaus?
– Iš vidaus vaizdas buvo puikus. Tikra ta žodžio prasme puikus, nes mes ieškojome strateginių nuostatų ir linijų. (…) Mano darbas buvo su komandos nariais būtent jų ieškoti ir užtikrinti, kad viskas būtų įgyvendinta. Mes dėliojome visus punktus, norėjome, kad ant tų bėgių pastatyti garvežiai kiekvienais metais leistų atsiskaityti už nuveiktus darbus, kas padaryta, kas nepadaryta, o pokytis niekam nėra malonus. Mes sutikdavome žmones, kurie būdavo savo komforto zonoje ir visiškai nenorėdavo keistis. Mūsų tikslas buvo išsigryninti strategines kryptis, teisė, žmogus, užsienio politika. Žinoma, mes negalėjome to daryti vieni, mums reikėjo sutarimo su Vyriausybe ir Seimu.
– Kokiais tikslais ėjote ir prisijungėte prie komandos?
– Politikos grupės pavadinimas, kuris buvo suformuotas prezidentės komandoje, buvo politikos analizės ir institucijų ryšių. Tai mane visiškai tenkino. Kai su prezidente kalbėjausi pirmą kartą, man buvo labai aiškiai suformuluoti dalykai ir tai atitiko mano strategines galimybes. Mes kalbėjome apie tai, kad reikia daryti politinės analizes, įžvalginius dalykus, ir prezidentė turėtų kuo pasididžiuoti. Norint padaryti tuos darbus, reikėjo ne vienos kadencijos.
Tai mano įžvalgos tokios ir buvo. Daugelis nustebo, kad į tokią poziciją ateina ne politologas, o komunikacijos mokslų žmogus. Aš manau, kad prezidentės pasirinkimas, formuojant komandą, ir buvo komunikacija, ko kitiems politikams labai trūko. Galima nudirbti geriausius darbus, tačiau jeigu jie yra neišviešinami... Nulis naudos.
– K.G. Man kyla klausimas, nes kai tik Grybauskaitė tapo prezidente, ji apie patarėjus sakė, kad patarėjai neš popierius, o ji priims sprendimą. Kaip jūs tada jautėtės?
A.N. Šį teiginį mes girdėjome, bet pusę metų mes mokėmės visi kartu su prezidente. Mes nejuokavome. Ir mes buvome reikalingi prezidentei, žinoma, ir ji mums. O po pusės metų prasidėjo ta būtinybė, bet tada aš išėjau.
– Kodėl pasitraukėte?
–Galiu pakartoti tik tai, ką sakiau ir tada. Mano įžvalgos tada buvo labai reikalingos, o toliau prezidentei atrodė, kad reikia kitokios veiklos. Tai nebuvo tai, ką aš norėjau ir galėjau padaryti. (...) Prisimenu, kai prezidentė ateina 2009-aisias liepą, o rupgjūčio mėnesį – pirmasis piratų atvejis Lietuvoje.
Piratų laivas pagrobė mūsų laivą, tai buvo kritinis atvejis. Mūsų krizinė komunikacija padėjo suprasti, kaip komunikuoti, kaip mūsų struktūros turėtų komunikuoti atitinkamai. Šie dalykai, kuriuos mes mokėmės, dėjo viskam pagrindą. Kalbėjome su kolegomis, kad reikia šnekėtis apie informacinius karus, bet manęs neišgirdo. Buvo sakyta, kad teoretikai per daug mąsto apie dalykus, kurių dar nėra. Idėjų ir sumanymų buvo labai daug.
– Kodėl prezidentė jūsų negirdėjo?
– Išsiskyrimas buvo labai gražus. Ji man padėkojo už pastangas, o aš padėkojau už patirtį, tikrai nenusivyliau, tai buvo patirtis, kuri man leidžia greičiau suvokti visus dalykus, o išsiskyrimas visada yra būtinas, jeigu vadovas mato kitaip.
Visą pokalbį žiūrėkite DELFI TV įraše.