Buvusi tremtinė ligi šiol negali pamiršti lemtingo ryto: bandėme tiesiog neatidaryti durų

„Prisimenu viską, lyg tai būtų įvykę vakar“, – atsidūsta tremties duonos skonį pajutusi dar vaikystėje palangiškė Adelė Drungilienė. Praėjo lygiai 70 metų, kai traukinių vagonais buvo išgabenta tūkstančiai lietuvių į visišką nežinią.

Daug žmonių iš tremties nebegrįžo, ten ir atgulė. Iki šiol gyvi liudininkai prisimina kiekvieną smulkmeną, o atėjus pavasariui prisiminimai tik dar stipriau atgyja.

Su pavasariu grįžta prisiminimai

„Tremties tema ir prisiminimai grįžta kasmet, kai ima aušti pavasaris. 1949 m. kovo pabaigoje Sovietų Sąjungos represinės tarnybos pradėjo operaciją kodiniu pavadinimu „Priboj“ („Bangų mūša“), kurios metu iš trijų Baltijos šalių buvo ištremta apie 94 tūkstančiai žmonių“, – istorijos detalėmis dalijasi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialo valdybos pirmininkė Genovaitė Vėlavičienė.

Anuomet „valstybės priešais“, „buožėmis“ ir „nacionalistais“ vadinti vaikai ir moterys – traukiniuose, riedančiuose į Sibirą apie 70 procentų „priešų“ buvo maži vaikai, moterys ir seneliai.

„Priboj“ planavimas prasidėjo dar neprasidėjus 1949 metams. 1948-ųjų metų rudenį sovietų prokuroras Aleksandras Mišutinas, tarnavęs Latvijoje, raportavo Maskvai, kad Baltijos šalyse vis dar daug „priešiškai nusiteikusių elimentų“, o miško broliai, kuriuos remia vietiniai gyventojai – sunkiai sunaikinami. Manoma, kad būtent šis raportas lėmė „Priboj“ suplanavimą. Operacijos tikslas buvo numalšinti „buožių“ pasipriešinimą kolektyvizacijai bei pašalinti partizanų rėmėjus.

1949-ųjų trėmimai buvo didžiausi Baltijos šalyse. Iš Lietuvos išvežta daugiau nei 32 tūkstančiai žmonių, iš Latvijos – per 42 tūkstančius, iš Estijos – per 21 tūkstantį, skaičiuojama, kad Sibire vien lietuvių, išvežtų per 1949-ųjų trėmimus, mirė apie tris tūkstančius.

Neįmanoma pamiršti

Trėmimo operacija prasidėjo kovo 25 d. penktadienį 6 val. ryto ir baigėsi kovo 28 d.18 val. Nepaisant to kad operacija „Priboj“ buvo detaliai suplanuota, jos vykdymui buvo panaudotos milžiniškos pajėgos, nemaža dalis numatytų ištremti žmonių pasislėpė. Stengdamiesi įvykdyti planą, neradę numatytų šeimų, trėmėjai paimdavo net neįtrauktas į sąrašą. Tokiu būdu buvo surinkta 8765 šeimos (28981 žmogus: 9083 vyrai, 11541 moteris, 8357 vaikai iki 15 metų amžiaus).

Pasislėpusių ir pabėgusių žmonių paieška prasidėjo balandžio mėnesį ir užtruko iki liepos mėnesio.

Vien balandį buvo surasta ir ištremta dar 3090 žmonių. Tremtiniai Sibire dirbo kolūkiuose, tarybiniuose ar miško pramonės ūkiuose, nedidelė dalis – kalnakasybos ar kitų pramonės šakų įmonėse.

„Palangos miesto ir aplinkinių kaimų gyventojai neišvengė 1949-ųjų metų trėmimo. Šiuo metu Palangoje gyvena dar nemažai šeimų, patyrusių 1948 ir1949 metų trėmimus. Žinoma, šiuo metu Palangoje gyvenantys trėmimo metu dar buvo vaikai, tačiau patirta skriauda, pažeminimas, Sibiro šaltis, badas, tėvų ar artimųjų netektys giliai įsirėžė kiekvienam į atmintį, to neįmanoma pamiršti“, – kalbėjo G. Vėlavičienė.

Išskirta šeima

„Puikiai pamenu tą ankstyvą rytą, kai ėmė belsti į mūsų namus. Tėvelis tuo metu sirgo, nesikėlė iš lovos, o mama, priėjusi prie durų, pasakė, kad nedarys durų, ji nežinanti, kas jie tokie. Bet kai pagrasino išlaužti duris, buvo priversta atidaryti. Tuoj apėjo visus kambarius. Mūsų namas buvo didelis, augome septyni vaikai“, – pasakojo A. Drungilienė, kuriai tuomet tebuvo devyneri, ji buvo mažiausioji šeimoje, įsikūrusioje Kurmaičių kaime, Kretingos rajone.

Namie tuomet nebuvo Adelės brolio ir vienos sesers. Brolis nakvojo pas kaimynus, o pamatęs, jog šeima kraustoma lauk, jis ėmė slapstytis, tikėdamasis, kad netrukus, audrai nurimus, jis galės grįžti namo. O sesuo mokėsi Kretingoje. „Brolio ieškojo, net vožtelėjo mamai, kad sužinotų, kur jis yra. Jie galvojo, kad jis išėjo partizanauti“, – prisiminė Adelė. Po dviejų savaičių visgi buvo pastebėtas ir brolis. Neišvežtas liko sergantis tėvelis.

„Mums buvo be galo sunkūs buvo tie 1949 metai. Daug negandų vienu metu užklupo. Tais metais sausio mėnesį mirė nuo meningito trijų metų mano mamos brolio sūnelis, kurį buvome priglaudę. Atėjus kovo pabaigai buvome atskirti nuo namų ir išvežti kentėti tremties siaubų, o po dviejų mėnesių sužinojome, kad mirė Lietuvoje likusi sesuo. Kažkoks veterinaras bandė operuoti apendicitą. Nebuvo tuomet Kretingoje gydytojų. Tai tokių darbų imdavosi visokie apsišaukėliai ir nuvarė mano sesę į kapus“, – apie užklupusias negandas pasakojo Adelė.

Dar vos devynerių mergaitė Adelė tuomet greit užaugo. „Prisimenu, jog belaukiant savo likimo aš įsikniaubiau į mamos nugarą ir galvojau, kad mus sušaudys kaip žydus ir sukratys į kokią duobę. Tokia mintis šovė man dar tokiam vaikui“, – prisiminė palangiškė.

Buvusi tremtinė dabar dažnai pagalvojanti, kaip turėję buvę sunku jos mamai: sergantis vyras, likęs namie, būrys vaikų, kuriais reikėjo pasirūpinti. Buvo sunku ir įsikurti, ir išsimaitinti, – gi nieko neturėjo. Atsargos greit išseko. Ir vienu metu, prisimena Adelė, atrodė, kad numirs badu, bet tarsi dievo apvaizda vis nušvisdavo ir ištraukdavo jų šeimą iš bėdų.

Viltis grįžti niekada neapleido

Po Stalino mirties viskas pasikeitė. Pradžioje leista susitikti su giminėmis, išbarstytais po įvairias vietas, o vėliau lietuviai sugrįžo ir namo.

„Visada galvojome apie namus, apie Lietuvą, niekada nebuvome praradę vilties, kad sugrįšime. Ir sugrįžome. Nelengva buvo vėl pradėti naują gyvenimą“, – pasakojo A. Drungilienė.

Viena sesuo grįžo metais anksčiau nei likusioji šeima. Ji grįžo į senuosius namus, kuriuose tebegyveno tėvelis, jam buvo skirtas tik vienas kambarys, kituose gyveno – kitos šeimos.

Po aštuonerių metų tremties grįžo ir Adelė su artimaisiais.

Prasidėjęs naujas gyvenimas nebuvo vien rožėmis klotas. Tremtinių nelabai kas pageidavo priimti į darbą. Visgi galiausiai ji įsidarbino Palangoje konditere. Būtent čia sukūrė šeimą, susilaukė dviejų sūnų. Nelaimė visu smūgiu užklupo vėl, kai Adelei tebuvo 40 metų. Tuomet avarijoje žuvo jos vyras, ji liko viena su dviem vaikais.

„Nelengvas buvo anuomet gyvenimas, bet išsilaikėme. Buvome stiprūs visi – tiek suaugusieji, tiek vaikai. Valgyti neturėdavome ko, bet mamos neprašydavome, suprasdavome padėtį. Dabar viskas kitaip. Po tokių vargų, atrodo, kad niekas nebeturėtų būti baisu“, – atkreipė dėmesį pašnekovė, nubraukusi ašarą dėl visų netekčių.