„DELFI Dėmesio centre" – Rasa Kazėnienė ir advokatas Karolis Rugys.
– Panevėžio apygardos teismas ketvirtadienį patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti maitinimo paslaugas įkalinimo įstaigoje teikiančios bendrovės „Niklita" ieškinį prieš jus. Suprantu, kad jums šis teismo nuosprendis buvo labai svarbus ir šiek tiek atpalaiduojantis visą situaciją?
R. Kazėnienė: Be galo svarbus. Didelis akmuo nusirito nuo mano širdies ir šeimos. Pagaliau išsilaisvinsime ir nereikės kovoti su vėjo malūnais. Tikiuosi, kad ši istorija turi pabaigą.
– Tai yra byla dėl reputacijos, ir ji truko dvejus metus. Pati esate sakiusi, kad ne veltui taip ilgai tempiamas laikas, kad pagrindinis tikslas visgi buvo sužlugdyti jus emociškai, padaryti pažeidžiamą, kad palūžtumėte.
R. Kazėnienė: Taip, galima sakyti, kad esu indikatorius visuomenei, žmogus, kuris pirmas ryžosi pranešti, viešai kalbėti apie tai. Padariau tikrai trikdžių jų veikloje. Turėjau būti blogasis pavyzdys, kuris turėjo signalizuoti žmonėms – nedarykite taip, pažiūrėkite, kaip žmonės po to jaučiasi, kiek turi bėdų, kokią turi finansinę naštą. Iš tikrųjų tas laikas buvo labai sunkus, bet kas mūsų nenužudo, tas sustiprina.
Šiandien esu labai atsipalaidavusi, labai tikiu tuo, ką padariau prieš trejus metus – pranešiau. Labai džiaugiuosi savimi ir savo šeima.
– Dveji metai bylinėjimosi. Pone Rugy, kas leido verslininkams taip ilgai tempti šitą bylą? Kokie jų veiksmai leido taip ilgai ištempti teismo posėdžius?
K. Rugys: Tai buvo pakankamai civilizuotas civilinis procesas, bet reikėtų atkreipti dėmesį, dėl ko jis vyko – ne tik žalos atlyginimo. Rasa Kazėnienė, kuriai, manyčiau, reikia suteikti medalį už paviešintus pranešimus, ji susilaukė bylos. Tai dar gerai, kad ne baudžiamosios iš valstybės. Šiuo atveju susilaukė civilinės bylos iš privačių asmenų, vienos įmonės, privataus juridinio asmens, kuri buvo paminėta R. Kazėnienės pranešime, ir vieno fizinio asmens, kurio vardas ir pavardė apskritai nebuvo niekur paminėta. Jis – pagrindinis akcininkas tos bendrovės. Ta bendrovė kreipėsi į teismą, o pas mus praktiškai bet kas ir dėl bet ko gali kreiptis į teismą, ir padavė Rasą Kazėnienę civiline tvarka, prašydami paneigti jos paviešintą informaciją ir tuo pačiu reikalaudami atlyginti žalą.
Būna, kad panašios bylos išnagrinėjamos per vieną posėdį, per vieną valandą. Šiuo atveju reikėjo Kauno apylinkės teisme 6 posėdžių, ir dar apygardos teisme 1 posėdžio.
– Ar tai buvo vilkinimas?
K. Rugys: Negaliu pasakyti, kad vilkinimas. Teismas leido į bylą įtraukti daug įrodymų, liudytojų, toks procesas buvo. Būna ir ilgesnių procesų, bet kaip fiziniam asmeniui, šis procesas buvo gana ilgas ir sudėtingas. Žmogus, kuris paviešina negeroves, tikisi, kad pasikeis tam tikri dalykai, o paskui turi gintis nuo privačių asmenų civilinių bylų, net gavęs pranešėjo statusą. Gal tai labiausiai neigiamai atrodė šioje situacijoje.
– Juk jūs ir pranešėjo statuso prašėte tam, kad jums nereikėtų bylinėtis su „Niklita" ir kad pagaliau visas šis reikalas užsibaigtų, taip?
R. Kazėnienė: Taip, vienas iš mūsų esminių tikslų buvo gauti pranešėjo statusą, kad išeičiau iš visos teisinės mėsmalės, kad mane nustotų persekioti. Bet tai nesuveikė, nes buvau įregistruota iš esmės vėliau negu „Niklita" mane padavė į teismą. Suprantu visą teisinę logiką. Bet norėčiau pabrėžti, kad niekas iš esmės šioje byloje nepasikeitė: visada sakiau, kad reiškiau nuomonę, kad ji buvo patvirtinta faktais, visos kompetentingos institucijos tai patvirtino, ir po dvejų metų galų gale turime tą patį konstatavimą, kad iš tikrųjų yra tiesa. Dvejus metus mums reikėjo įrodinėti vieną ir tą patį. Kartais klausant anos pusės teorijų, mus apimdavo neviltis, galvojome, kas dedasi žmonių galvose, jei jie gali sau ir kitiems taip meluoti ir dumti akis. Tai buvo sunkiausia – visus tuos dvejus matyti juos.
– Esate sakiusi, kad tai – kerštas jums. Ar, jūsų manymu, tai yra tik tų verslininkų, kuriuos jūs paminėjote, ir kurie jus apskundė, reikalas, ar galbūt už jų dar kažkas stovi? Ir kažkam jūsų išreikšta nunomonė galėjo labai stipriai sumaišyti kortas?
R. Kazėnienė: Tiksliai paklausėte. Manau, jie yra tik tie, kurie turėjo veikti prieš mane. Bet iš tiesų visos strategijos ir persekiojimas buvo planuojamas kur kas aukščiau. Kaip bebūtų, labai užsisuko tie kraneliai pinigų tiekimo iš valstybės, procesai tapo sunkesni, pati „Niklita", rašydama raštus į kalėjimų departamentą, patvirtino, kad darbas šiuo metu neįprastai sudėtingas. Tai reiškia, kad tos sąlygos, kuriomis veikė ir galėjo daryti verslą biudžetinėse įstaigose, bausmių vykdymo sistemoje, jos buvo tokios geros, kad dabar, dirbant normaliomis sąlygomis, jiems yra neįprastai sunku. Tos kortos iš tiesų buvo sumaišytos ne vienai „Niklitai" ir galbūt ne vienam naudos gavėjui. Jie buvo įrankis, o aš buvau taikinys.
– Teismo proceso metu paprašėte nušalinti Kauno teisėjus ir net teismo pirmininką Nerijų Meilutį kalbėdama apie tai, kad teisėjai turi artimus ryšius su verslininkais, kurie jus padavė į teismą, kad tos pažintys yra artimos ir tai gali lemti teismų sprendimus – niekas to netyrė. Teismas buvo nušalintas, bet turbūt dėl to, kad paviešindama tuos faktus, įgijote savotišką autoritetą visuomenėje. Turbūt būtų neišdrįsę to padaryti, nes visuomenė to būtų nesupratusi. Byla buvo po padidinamuoju stiklu ir viešumas buvo jūsų sąjungininkas. Bet tuo viskas ir pasibaigė. Teismas buvo nušalintas, bet niekas nesiaiškino, kokie tų verslininkų ir teisėjų ryšiai, kokia finansinė tų ryšių išraiška...
R. Kazėnienė: Čia, kaip ir daugelyje situacijų teisėsaugoje, galime dėti didelį klaustuką. Turbūt niekada nebus atsakyta į visuomenei rūpimus klausimus, o mes tikimės objektyvumo. Su advokatu pasitarę ir sudėlioję faktus iš žinomos informacijos, supratome, kad to objektyvumo turbūt būtų labai sunku tikėtis. Tai buvo, man atrodo, labai teisinga. Nesu tikra, kaip žmogus, kurio pavaldinys atėjo pas mano vyrą į darbovietę grąsinti, dėl ko buvo pradėta byla. Čia – Kauno apygardos teismo pirmininko pavaldinys, pakankamai aukštas pareigas užėmęs valdininkas. Tuo labiau, jis ir jo žmona labai tampriais santykiais susijęs su ta pačia „Niklita" ir buvusia įkalinimo įstaigų vadovybe. Tikrai negalėjau tikėtis objektyvumo ir negalėjau leisti, kad šis teismas nagrinėtų tą bylą. Advokato pastangomis ir nušalinome.
K. Rugys: Tik noriu pažymėti, kad čia ne Rasa Kazėnienė ar kažkas nušalino. Buvo pateiktas Rasos Kazėnienės pareiškimas dėl nušalinimo, nagrinėjimas buvo perduotas apeliaciniam teismui. Apeliacinis teismas savo nutartimi, tam, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės, perdavė bylą Panevėžio apygardos teismui. Aš, kaip advokatas, kol kas nematau jokių abejonių dėl teismo šališkumo, atvirkščiai – kitą kartą galbūt galima ir operatyviau išnagrinėti bylą, bet, matyt, teismas norėjo tinkamai įsigilinti, visapusiškai išnagrinėti.
– Man įdomus dar vienas dalykas – jums nebuvo baugu suabejoti teismo pirmininko Nerijaus Meilučio objektyvumu ir šališkumu? Kaip žinia, šis asmuo pačios prezidentės buvo teikiamas kandidatu į generalinius prokurorus?
R. Kazėnienė: Po trejų metų man jau niekas nebaugu. Iš tikrųjų jis yra lygiai toks pat Lietuvos pilietis. Matyt, nereikia bijoti. Jie nėra amžini kitokie, nei mes. Jei žinau, kad teikiu tiesą, aš ją ginsiu ir visada tvirtinsiu. Jei turėčiau nepasvertą baimę, turbūt prieš trejus metus man reikėjo sėdėti namuose ir nieko neveikti.
– Buvo taip sakančių?
R. Kazėnienė: Taip, ir labai daug, ir iš artimų žmonių. Supranti, kad tikriausiai esi šiek tiek kitoks, labiau pilietiškas.
– Ponia Rasa, bet jūs, atskleidusi negeroves valstybėje, atskleidusi, kaip ji yra apvaginėjama, mano nuomone, buvo palikta likimo valiai su savo bėdomis, ypač, kai prieš jus buvo iškeltas ieškinys. Tokiems žmonėms, kaip jūs, mažų mažiausiai turėtų būti teikiami valstybiniai apdovanojimai. 2017 m. Seimo laikinosios grupės „Už Lietuvą be korupcijos" buvote siūloma kandidate gauti valstybinį apdovanojimą už kovą prieš korupciją, bet jūsų net kandidatūros niekas nepateikė. Nemačiau didelio susidomėjimo iš prezidentūros jumis. Jums neapmaudu?
R. Kazėnienė: Tiesą sakant, iš politikų nelabai ko ir tikiuosi. Ne dėl to visa ta istorija ir valstybės gerovės kova – ne dėl to, kad gaučiau apdovanojimą. Ir ne dėl to, kad būčiau paskelbta Lietuvos metų moterimi ar pan. Patys darbai tegul kalba.
– Bet jūsų ši kova jums pačiai labai brangiai kainavo. Ir emociškai – žinau, kad ir sveikata yra šiek tiek sušlubavusi dėl to – ir net neabejoju, kad ir finansiškai. Už advokato paslaugas mokėjote pati iš savo kišenės, tiesa?
R. Kazėnienė: Taip, nėra taip paprasta ir lengva, bet viskas yra įmanoma. Kuo daugiau žmogus turi tų išgyvenimų, tuo daugiau ir geba ištverti. Mane asmeniškai tai užgrūdino, sustiprino. Nepavyko jiems manęs kaip to riešuto suskaldyti. Vadinasi, jie nėra tokie galingi, kaip dedasi, ir labai dideli pinigai dar ne viską reiškia. Visa tai, aišku, kainavo.
– Kokia yra finansinė jūsų pergalės kaina?
R. Kazėnienė: Sunku įvertinti. Nuo visos istorijos pradžios, tiesą sakant, su vyru bandėme paskaičiuoti, tai yra reikšminga suma šeimai. Manau, kad tuo kažką pasiekėme, kažkam atvėrėme akis, kažkas nebegali veikti taip įžūliai prieš valstybę.
– Jūs kovojote prieš sistemą, kad ji išsivalytų. Ar taip nutiko, jūsų manymu? Nuskrido keletas galvų po informacijos paviešinimo, ar to pakanka?
R. Kazėnienė: Paskaičiavus jų nuskrido nemažai per visą laikotarpį. Labai viliuosi, kad atskrido teisingesni žmonės, kurie gebėtų valstybės labui kažką nuveikti. Bet tai parodys laikas. Ką galiu patvirtinti – kad viena biudžetinė įstaiga Lietuvoje dirba nuoširdžiai, valstybės labui, sąžiningai, skaidriai, maksimaliai užtikrinama kontrolė – omeny turiu Kauno tardymo izoliatorių. Toks buvo pirminis mano tikslas, ir jis yra įgyvendintas. Pagaliau demaskuoti visi, kurie veikė prieš.
– Suprantu, kad pajudinote labai didelį širšių lizdą, sudarytą ir iš labai aukštas pareigas užimančių žmonių, ir iš labai įtakingų verslininkų. Ar tą patį darytumėte dabar, jei susidurtumėte su tokia pačia situacija?
R. Kazėnienė: Taip, neabejotinai. Turime vaikų, turėtume kažką gero palikti po savęs. Jei pasyviai sėdėsime, mus okupuos ir valdys tie, kurie yra galingesni. Aš to nenorėčiau. Norėčiau, kad viskas būtų teisinga ir gyventi čia būtų gera. Kad valstybė būtų gerovės, kad ji pagaliau įgautų prasmę. Neabejotinai būtų galima kartoti, gal net pasimokyti iš savo minimalių klaidų ir eiti tolyn.
– Bet jūsų paminėtoje informacijoje buvo ne viena įmonė – buvo daugiau. Ir to vėlgi niekas netyrė? Tyrimas, kuris buvo pradėtas generalinės prokuratūros, net patvirtinus jūsų pateiktus faktus, buvo nutrauktas.
R. Kazėnienė: Ir čia yra didžioji mistika, kaip teisėsauga kažkokiu būdu ikiteisminius tyrimus geba labai lengvai uždaryti. Ir faktinės aplinkybės, skaitant nutraukimo nutarimus, yra šokiruojančios. Ir tai vis dar yra mano galvoje, širdyje, dokumentuose, kuriuos turiu. Tai nedaro labai didelės garbės teisingumo įgyvendinime. Tie verslininkai ir kiti aukšto rango buvę pareigūnai ta valstybės spraga naudojasi, jog visa tai gali būti labai lengvai uždaryta, užglaistyta, ir visi išlips sausi bet kokiu atveju. Čia dar yra kur padirbėti Lietuvai.
– Čia turbūt reikėtų kalbėti ne tik apie garbę, bet ir apie pasitikėjimą Lietuvos teisine sistema, kas yra labai svarbu visuomenei, ypatingai – tiems aktyviems pilietiškiems žmonėms, kurie nenori gyventi bet kaip, bet kokioje valstybėje. Jūsų pavyzdys – turbūt vienas ryškiausių, kaip bandant daryti gera valstybei visgi pats nukenti. Pone Rugy, gal galėtumėte pasakyti kažkokius konkretesnius skaičius, kiek tokios bylos kainuoja.
K. Rugys: Galiu pasakyti, kiek reikalavo iš Rasos Kazėnienės, galiu atkreipti dėmesį, dėl ko taip įvyko – Rasa Kazėnienė, turėdama tam tikros informacijos, paviešino negeroves, paskleidė savo nuomonę. Reikia atkreipti dėmesį, tą nuomonę paskleidė etiškai, turėdama informacijos. Tą informaciją vėliau patvirtino bent trys įstaigos – viešųjų pirkimų tarnyba, valstybės kontrolė, teisingumo ministerija. Vėliau ji susilaukė civilinės bylos, ieškinio, reikalaujančio paneigti tą informaciją. Rasa turėjo gintis civiliniame procese. Iš jos fizinis ir juridinis asmenys reikalavo neturtinės žalos atlyginimo ir paneigti paskleistą informaciją. Lygiagrečiai reikalavo savo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Pirmoje instancijoje bylinėjimosi išlaidos sudarė beveik 8 tūkst. eurų, apeliacinėje instancijoje – apie 2 tūkst. eurų.
Tą procesą Rasa Kazėnienė, kaip fizinis asmuo, turėjo atlaikyti viena. Aš pat dalyvavau šiame procese nuo pradžios ir esu dėkingas už parodytą pasitikėjimą, man buvo garbė, nes jaučiau, kad esame teisingoje pusėje. Nuo pradžių tikėjau, kad pavyks apginti pateiktą nuomonę. Bet mačiau, kiek tai kainavo sveikatos, laiko, pinigų Rasai Kazėnienei. Iš kitos pusės, gal Rasa sutiks, kad yra signalas visiems, kad jei paviešinate informaciją, ir tai darote etiškai, nereikia to bijoti. Anksčiau ar vėliau tai yra patvirtinama. Jei daugiau tokių žmonių būtų, visiems būtų lengviau ateity gyventi.
Galbūt geriau ne mokesčius kelti, o peržiūrėti resursus. Būtų įspūdingos sumos, kiek valstybė dėl Rasos Kazėnienės paviešintos informacijos sutaupė pinigų.
– Jei kalbame apie pinigus, pagal pranešėjo statusą turite teisę gauti kompensaciją už patirtą žalą, išmoką už pranešimą apie nusikalstamą veiką. Ketinate prašyti? Jums tai priklauso,
R. Kazėnienė: Na, mes pabandėme. Tiesiog buvo labai įdomu pamatyti Generalinės prokuratūros požiūrį į asmenį, kuris daro viską iš širdies, neturėdamas jokių asmeninių interesų. Tas požiūris buvo toks... Prašymas buvo atmestas.
K. Rugys: Taip, buvo teigiama, kad atlyginimas nepriklauso Rasai Kazėnienei. Džiaugiamės, kad pranešėjo apsaugos įstatymas yra, bet jis yra labai smarkiai koreguotinas, nes pirma pranešėja yra, ir kokia iš to nauda...
– Ką dabar planuojate veikti? Baigėsi teismai...
R. Kazėnienė: Nurimti, pailsėti, atiduoti skolą šeimai, negalėjau jiems skirti pakankamai šilumos, dėmesio, norėčiau tą skolą atiduoti. Kol kas galvoje knibžda labai daug minčių apie valsybę, pokyčius karjeroje ir asmeniniame gyvenime. Laikas parodys.