B. Mazanekas diplomatinėje tarnyboje jau – 28-erius metus. Lietuva diplomatui 2014-aisiais tapo pirmąją šalimi, kurioje jis pradėjo eiti ambasadoriaus pareigas.
Diplomatu B. Mazanekas norėjo tapti dar būdamas paauglys, tuo metu, kai baigė mokyklą, tokius specialistus rengė vos dvi mokyklos Vienoje ir Maskvoje. Bet dėl tuometės politinės Čekoslovakijos padėties jis galėjo rinktis tik studijas Maskvoje.
Ambasadorius juokauja, kad turbūt yra vienintelis čekas baigęs diplomatijos studijas kartu su lao kalba. Dėl to jis daugiau kaip 10 metų dirbo Azijoje.
„Diplomato gyvenimas atrodo labai paprastas. Bet taip yra tik iš pirmo žvilgsnio. Viskas priklauso, ar esi su šeima, ar keliauji vienas. Mano atveju, amžiaus skirtumas tarp vaikų yra 5-eri ir 7-eri metai. Todėl esu priverstas Lietuvoje dirbti be šeimos. Žmona Čekijoje prižiūri mano tėvus ir 18-metį sūnų“, – pasakoja ambasadorius.
B. Mazaneko diplomatinio darbo pradžia susijusi su šaliai svarbiais įvykiais – aksomine revoliucija ir Čekoslovakijos išsiskyrimu.
„Daugumai mano draugų iš Slovakijos tada buvo sunku apsispręsti, kuriai šaliai jie save priskiria – Čekijai ar Slovakijai. Turiu daug draugų, kurie dabar yra Slovakijos abmasadoriai. Yra daug bendrų čekų–slovakų santuokų ir atvirkščiai. Gal tai ir nuskambės keistai, bet po išsiskyrimo esame daug artimesni draugai“, – sako B. Mazanekas.
Paklaustas apie čekų ir lietuvių skirtumus, ambasadorius sako, kad dėl istorinių aplinkybių panašumų yra daugiau, tačiau išskiria ir labiausia įsiminusį skirtumą.
„Man atrodo, kad mes, čekai, mokame juokauti apie savo tautą, lietuviai nelabai mėgsta juokauti apie save. Tai tam tikras čekų išskirtinis bruožas. Manau, mes esame labiau optimistai nei pesimistai. Lietuva – šiaurės šalis, galbūt tai ir lemia, kad jūs pesimistiškesni“, – mano Čekijos ambasadorius.