Jonams ir Janinoms tokią dieną pasislėpti nuo išskirtinio dėmesio vargu ar pavyktų. Bet vakaras prie laužo, žolynų vainikų plukdymas ir smagi draugija – pats nuostabiausias paparčio žiedas.
Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos vadovas Jonas Dumša šypsosi, kad gimtadienį prisimena tik patys artimiausi žmonės, o su vardo diena sveikina net ir menkai pažįstantieji.
„Su gimtadieniu dažnai pamiršta pasveikinti, bet su vardadieniu – niekada. Tai didžiausias šio vardo privalumas. Pažįstamas sūnų pavadino Jonu, kaip juokauja, kad turėtų su kuo švęsti trumpiausią vasaros naktį. Smagu, kad tradicija vaikams suteikti lietuviškus vardus atgyja“, – kalbėjo varduvininkas.
Vienintelis šeimoje Jonas atvirauja, kad jų plačioje giminėje gyva Onų tradicija – šį vardą gavusi jo mama, močiutė, promočiutė bei dar kelios šeimos moterys. Dvylikos vaikų šeimoje gimęs J. Dumša savotiškai papildė garsių varduvininkų gretas.
„Mamai buvo labai gražus Jono vardas, todėl juo ir pavadino. Kaip pasakose būna trečias sūnus Jonas, tai aš esu šeštas sūnus ir vis tiek Jonas“, – juokiasi panevėžietis.
Ilgisi ramios šventės
J. Dumšos patirtis rodo, kad Joninės retai kada būna be lietaus. Aiškaus plano, kaip švęsti Jonines, išskirtinio vardo savininkas niekada neturi. Stengiasi kasmet apsilankyti vis kitame renginyje.
„Prieš porą metų teko dalyvauti etninių tradicijų ir ekstremalios muzikos festivalyje „Kilkim žaibu“. Per įkaitusias žarijas bėgioję šventės dalyviai siūlė ir man prisijungti, bet neišdrįsau, nes vežimėlio guminiai ratai būtų neatlaikę“, – juokiasi Jonas.
Šiemet jam norėtųsi ramių ir jaukių Joninių. Šventės išvakarėse planuoja dalyvauti virtualiame olimpinės dienos bėgime, o vakare apsilankyti mieste vyksiančioje Vasarvidžio šventėje.
„Labai norėčiau ramių Joninių, nes pastaruoju metu gyvenu chaose. Visi baiminasi antrosios koronaviruso bangos, kažkur skuba, bėga, bet visų darbų nenudirbsi. Norisi, kad bent per Jonines žmonės stabteltų ir tiesiog pasimėgautų šia diena“, – sakė J. Dumša.
Pabėga į gamtą
Garsiu vardu pavadintas Krekenavos girininkas Jonas Leika artimuosius jau pakvietęs per Jonines užsukti į svečius. Šiemet jo laukia dviguba šventė – ne tik jo vardo diena, bet ir pirmasis anūko Vytauto gimtadienis. Girininkas sako nemėgstantis didelių švenčių, per Jonines visuomet pabėga į gamtą. O ir Joninių tradicijų nesilaiko – jos visada būna improvizuotos, priklausomai nuo oro, nuotaikos, kompanijos ir sveikatos.
„Kasmet mūsų Joninės – vis kitokios. Kartais miške, kartais prie ežero ar nuosavo namo kieme, bet labai retai kada prie stalo. Stalas būna, bet beveik neprisėdame prie jo. Daugiau susiburiame aplink laužą“, – pasakojo girininkas.
O Jonines švęsdavo jau nuo pirmųjų metų. Iki šiol likę atsiminimai iš vaikystės – šieno pradalgėse su kitais kaimo vaikais. Jaunystėje likęs ir šokinėjimus per laužą, bet iki dabar J. Leika stengiasi trumpiausią naktį neužmigti, kol nepasitiko saulės.
„Pats esu iš šeimos, kur tradicijos labai gerbiamos, o ir kaime buvau vienintelis Jonas, tad išsisukti nuo Joninių nepavykdavo“, – kalbėjo varduvininkas.
Stipriam žmogui – stiprus vardas
J. Leika atvirauja, kad tėvų taip ir neišklausinėjęs, kodėl jam parinko seną lietuvišką vardą. Bet toks pasirinkimas jo nestebina. Jis buvo jauniausias šeimoje – turėjo jau dvi vyresnes seseris. Giminės tęsėjo labai laukė tėtis ir Jono vardą buvo numatęs dar prieš sūnui gimstant. J. Leika sako pradėtas dar tėvams būnant tremtyje, bet gimė jau Lietuvoje.
„Mama iš Sibiro grįžo iki mano gimimo likus vos kelioms dienoms. Pasakojo, kad gimdys bet kur, kad tik sugrįžtų į gimtinę. Laukti nebegalėjo, nes Sibire artinosi žiema, jeigu būtų neišvažiavusi, kitais metais tokios galimybės išvykti galėjo jau nebeturėti. Taip su manimi pilve ir pardundėjo traukiniais į Lietuvą, gal todėl ir man taip patinka važiuoti traukiniu“, – šypsosi J. Leika.
Varduvininkas įsitikinęs, kad Joninių tradicijos gyvuos tol, kol bus tų, kurie jas puoselės. Tiesa, rasti paparčio žiedo gal niekam ir nepavyks, nebent miško fėjoms. Bet tradicija nusiprausti ryto rasa, kupoliauti ar upe plukdyti žolynų vainikus, šokinėti per laužus džiaugsmo suteikia ne tik Jonams ar Janinoms.
„Šią šventę kiekvienas mini savaip. Vieniems tai tik dar viena laisva diena, o kiti ją mini laikydamiesi tradicijų, o mane švęsti Jonines įpareigoja vardas“, – sako panevėžietis.
Tradicijas galima kurti
Panevėžio kraštotyros muziejaus bei V. Variakojo sporto komplekso muziejaus muziejininkė Janina Sinickienė šypsosi, kad net ir norėdama nuo Joninių neišsisuktų. Tą dieną išskirtinio dėmesio varduvininkė sulaukia darbe, o vakare ir artimųjų bei draugų kompanijoje.
„Mūsų šeimoje visi vardai tokie, kurie turi išskirtinai švenčiamus vardadienius: Ona, Povilas, Petras, kitokių vardų mūsų aplinkoje ir nebūdavo. Todėl ir tos vardinių tradicijos šeimoje labai gajos“, – pasakojo J. Sinickienė.
Jos šeima religinga, todėl jau vasaros pradžioje eidavusi į bažnyčią pinti žolynų vainikų ir ją puošti. Nors vaikui pynimo darbų nepatikėdavo, bet bent jau pynėjams paduodavusi gėles. Tradicija varduvių žolynais puošti bažnyčią ir namus liko jaunystėje, bet kitų tradicijų Janina stengiasi laikytis.
„Turiu sodą, ten dažniausiai ir švenčiame Jonines: užsikuriame laužą, iš žolynų ir gėlių piname vainikus, juose leidžiame į upę. Kokia šventė be dainų ir šokių, maudynių ir paparčio žiedo ieškojimo“, – pasakojo varduvininkė.
Bent jau pas J. Sinickienę paparčio žiedas randamas kasmet – pati šventės kaltininkė jį paslepianti tarp gėlių ar medžių.
„Tikima, kas jį atranda, bus laimingas visus metus. Tai tik maloni staigmena, bet kaip smagu jo visiems ieškoti. Joninėms tradicijos labai svarbios, bet jas galime kurti ir mes patys“, – sakė J. Sinickienė.