Tyrimas leidžia palyginti gyventojų emocinę būklę ir visuomenės vertinimus tais laikotarpiais, kai vienos politinės jėgos perduoda valdžią kitoms.
Žmogaus studijų centro vadovas dr. Gintaras Chomentauskas teigia, kad, nepaisant COVID-19 sukeltų neigiamų išgyvenimų, palyginę su laikotarpiu prieš ketverius metus, matome pagerėjusį tautos sutelktumą.
„Tai rodo didėjantis pasididžiavimas savo šalimi, savo valdžios institucijomis, silpstantis ketinimas emigruoti, – teigia Žmogaus studijų centro vadovas. – Apskritai „valstiečiai“ perdavė estafetę politiniams oponentams pasiekę gerų rezultatų, kurie ypač patraukliai atrodė 2019 metais.“
G. Chomentausko teigimu, dvylikos metų laikotarpio rezultatų palyginimas rodo gilią psichologinę duobę, į kurią kritome 2009–2012 m., ir galimus kitos krizės požymius 2021-aisiais. Jo nuomone, ir teigiamus, ir neigiamus pokyčius galima tik iš dalies sieti su įvykiais Lietuvoje ir Vyriausybės veiksmais: 2008–2012 m. pasaulio ekonomikos krizė ir 2020 m. išplitusi pandemija yra, be abejonės, labai reikšmingi makroveiksniai, neigiamai paveikę ekonomiką ir žmonių jauseną.
„Kiekviena krizė yra išbandymas šalies lyderiams, – teigia dr. G. Chomentauskas. – Sėkmės atveju krizės valdymas žmonių mintyse gali šalies lyderius iškelti iki herojų arba negrįžtamai atstumti. Atrodo, kad lyderio poveikis piliečiams labiausiai priklauso ne tik nuo jo priimamų sprendimų turinio, bet pirmiausia nuo lyderio gebėjimo bendrauti su žmonėmis, įtikinti juos, kad siūlomi sprendimai yra teisingiausi esamoje situacijoje, ir mokėjimo gauti jų palaikymą. Dramatiška naktinė A. Kubiliaus mokesčių reforma išliks žmonių atmintyje ne dėl pačios reformos (retas jos turinį ir teprisimena), bet dėl spontaniškai kilusio pasipriešinimo reformai, kuri buvo neaptarta ir netinkamai pristatyta visuomenei.“
Žmogaus studijų centro vadovas taip pat mano, kad „valstiečių“ valdžios laikotarpis, nepaisant ekonominio pakilimo kontekste vykusio emocinės tautos būklės gerėjimo, irgi labiausiai nukentėjo dėl jo pabaigoje vykdyto nenuoseklaus, o dažnai ir prieštaringo COVID-19 krizės valdymo bei netinkamos, direktyvios komunikacijos. „Manau, kad šios dvi klaidos jiems kainavo rinkimus“, – sako dr. G. Chomentauskas.
Bendrovės „Baltijos tyrimai“ direktorė dr. Rasa Ališauskienė atkreipia dėmesį į naują Lietuvos visuomenei reiškinį, matomą 2020 m. krizės metu, kai dėl pačios krizės gyventojai mažiau kaltina savo valdžią, politikus ar institucijas, o dažniau ją suvokia kaip globalų reiškinį, nepriklausantį nuo Lietuvos. Ankstesnių (1998 m., 2008 m.) krizių metu kaltininkų dažniau buvo ieškoma „savo kieme“. Šiuo skirtumu galima aiškinti ir tam tikrą atotrūkį tarp asmeninės padėties bei perspektyvų vertinimo ir bendresnių nuostatų į valstybės institucijų ir vadovų veiklą.
Asmens ir valstybės santykį tiksliausiai atspindi pasididžiavimas šalimi ir reikalingumo jai jausmas, taip pat vertinimas, kiek valstybė rūpinasi savo piliečiais. Galima teigti, kad šie rodikliai sudaro emocinį-kognityvinį tautos sutelktumo pagrindą.
„Didžiuojuosi, kad esu Lietuvos pilietis.“ Konservatoriai 2008 m. pradėjo savo darbą, kai taip jautėsi net 82,9 proc. Lietuvos piliečių. Deja, jų kadencijos pabaigoje 2012 m. taip manančiųjų liko tik 68,6 procento. Socialdemokratų valdymo metu šis rodiklis praktiškai nepakito. „Valstiečiai“ per trejus metus (iki 2019 m.) patriotinius jausmus pakylėjo iki rekordinių 85,3 proc., tačiau per 2020 m. jie smuktelėjo iki 82,2 procento. Vis dėlto jų valdymo laikotarpiu pasididžiavimas Lietuva pakilo 12,8 procento.