Č.Laurinavičius: iš lenkų „Wilno nasze“ beliko anekdotas

Prieš 90 metų lenkų generolo Lucjano Želigovskio vadovaujami būriai užėmė Vilnių, buvo sulaužyta prieš dvi dienas pasirašyta Suvalkų sutartis, pagal kurią Vilnius turėjo atitekti Lietuvai. Mūsų sostinė, kurioje gyveno vos 2 proc. lietuvių, o lenkai sudarė apie pusę gyventojų, okupantą pasitiko džiugiai. Tačiau beveik dviems dešimtmečiams iš istorinės sostinės išstumti lietuviai nenurimo. Apie Vilniaus konfliktinę evoliuciją DELFI kalbėjosi su istoriku Česlovu Laurinavičiumi, kuris įsitikinęs, kad lenkai nebepretenduoja į Vilnių.

- Kokia prieš 90 metų įvykusios Vilniaus okupacijos prasmė šiandien?

-Tuometinė situacija, kai lietuviai su lenkais Suvalkuose bandė susitarti, primena azartiškų lošėjų pastangas vienas kitą aplošti bet kokiomis priemonėmis. Kai taip kovojama, nė viena pusė negali būti tikra laimėtoja. 1920-ųjų rudenį mūšį laimėjo Lenkija, bet tikrą karą ji pralaimėjo. Vėliau Lenkijai ši pergalė labai brangiai kainavo.

Lietuvai savotiška pergalė 1939 m. irgi gana greitai atsisuko kitu kampu. Išvada būtų tokia: tais laikais abi pusės elgėsi neleistinai. Reikia bandyti ne paneigti partnerio interesus, siekius, o bandyti juos suprasti ir tikėtis, kad tavo pasaulio supratimas irgi bus priimtas. Tik esant supratimui, atsiranda bendradarbiavimas ir galimas bendras laimėjimas. Šio istorinio įvykio prasmė – skaudi pamoka.

- Kodėl lenkams tuomet taip reikėjo Vilniaus?

-Formali priežastis – Vilniuje vyravo lenkiška kalba, kultūrinė raiška, didelė dalis čia gyvenusių žmonių aiškiai rodė norą prisijungti prie Lenkijos. Lenkijos svarbus motyvas buvo išsiplėtoti į Rytus ir apsaugoti regioną nuo bolševizmo. Tačiau šie ir visi kiti argumentai buvo tik priedanginis pretekstas ir negalėjo paslėpti tikrosios esmės – lenkiško imperializmo. Kai esama imperializmo iš vienos pusės, neišvengiama atsiranda imperializmas ir iš kitos, ir iš trečios. Galų gale turėjome tai, ką turėjome – nuolatinį karo stovį.

- Kas lėmė tai, kad Lietuvos sostinėje dar prieš lenkų okupaciją gyveno vos 2 proc. lietuvių, o dominavo lenkai ir žydai?

-Šio sudėtingo klausimo šaknys glūdi kur kas giliau nei XX a. Taip jau atsitiko, kad istorinė lietuvių žemė prarado savo pirmykštį kultūrinį veidą. Taip atsitiko ne vienoje valstybėje. Čekai buvo praradę Prahą, latviai – Rygą, estai – Taliną, slovakai – Bratislavą ir t.t. Vėliau, prasidėjus tautiniam atgimimui, vyko kompensacijos procesas. Žmonės ėmė plūsti į centrus, kuriuos suvokė, kaip savo žemės centrą, sostinę, politinį kultūrinį centrą. Taip įvyko Prahos atčekinimas, Rygos atlatvinimas ir t.t. Su Vilniumi taip nenutiko.

Etniniai lietuviai atsimušdavo į Vilniaus visuomenę, kaip į kokią sieną. Kodėl taip vyko, aiškaus atsakymo nėra. Viena versija – Vilniuje nebuvo pramonės, tad žmonėms iš kaimo, kurie buvo be išsilavinimo, galėjo dirbti paprastus darbus kur nors fabrikuose, nebuvo čia ką daryti. Vilnius buvo bažnytinis, religinis, kultūrinis centras. Todėl lietuviai iš provincijos masiškai plūdo į Peterburgą, Rygą, galų gale į Ameriką. Todėl Vilniaus atlietuvinimas natūraliai neįvyko. Tačiau lietuvių mąstyme Vilnius išliko sostine, kuri anksčiau ar vėliau turėjo sugrįžti į jų rankas. Įvyko lūžis, nors nebuvo realios socialinės etninės bazės, tačiau buvo mentalinė trauka. Kai yra toks neatitikimas tarp įsivaizduojamos savo sostinės, įsivaizduojamo teisingumo atstatymo ir realių galimybių, tada ir atsiranda masė spekuliacijų.

- Kokių?

-Lenkai ėmė tvirtinti, kad čia jokia Lietuva, čia Lenkija visada tvarkė visus reikalus. Tai ji davė universitetą, kultūrą, religiją ir ką tik nori. O kas tie lietuviai? Kažkokie chamai... Konfliktą tarp lietuvių ir lenkų pajutusi Rusija trynė rankomis: va kaip čia įdomu, galima konflikto pagrindu įvesti savo teisingumą. Lygiai taip pat vokiečiai mąstė. Taip susidarė didžiulė tarptautinio lygio problema, vedusi į baisius sukrėtimus. Už tai labai brangiai mokėjome visi. Tame tarpe ir mes su lenkais, jau nekalbant apie žydus, kurių diaspora buvo milžiniška ir buvo praktiškai išnaikinta.

- Žydai buvo išnaikinti. O kas nutiko su daugumą sudariusiais lenkais, kurie nebeišliko daugumoje, vertinant miesto gyventojų sudėtį?

-Tai buvo mechaninė Sovietų sąjungos, Stalino invazija. Jo tikslas buvo turėti laisvą kelią prie Vokietijos. Jam trukdė lenkų išsiplėtimas, jų užtvara. Jis stengėsi kiek įmanoma labiau nustumti lenkišką diasporą į Vakarus. 1944 m., kai Raudonoji armija čia užėjo, buvo pakartota 1939 m. tezė, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė. Lenkams buvo duotas įsakymas trauktis iš Vilniaus į Lenkijos teritorijas, kurias Raudonoji armija atkovojo iš vokiečių ir kurios kažkada buvo lenkiškos, - į Gdanską, Ščeciną, Sileziją. Įvyko tokia baisi mechaninė rokiruotė.

- Grįžtant prie tarpukario Vilniaus paveikslo, ar jame buvo kas nors lietuviško be bene vienintelės Šv. Mikalojaus bažnyčios, kur mišios buvo laikomos lietuvių kalba? Žiūrint senas nuotraukas visur mirguliuoja lenkiški užrašai.

-Bėda ta, kad lietuviška senoji valstybė neturėjo lietuviško rašto. Valstybė su savo kultūra reiškėsi senąja slavų kalba. Nuo XVIII a., kai labiausiai plito katalikybė ir buvo ryški Romos įtaka, rusišką kalbą pakeitė lenkiška. Istoriškai besikaitalioję kalbos momentai irgi buvo įrankis spekuliuoti, pretenduojant į teritoriją.

Tačiau įvertinus visus veiksnius ir istorijos raidą, nenuginčijama, kad čia yra Lietuva, nors ir kitokia nei Vakarų Lietuva ar Kauno kraštas, tačiau vis tiek ta pati etnopolitinė erdvė, kurios pagrindas yra lietuvių tauta. Politiškai viskas lietuviška, kultūriškai – daug įvairiau: ir lenkiška, ir žydiška, ir totoriška ir rusiška, tiksliau gudiška. Dabar ir stengiamasi atkurti tą daugiasluoksnį Vilniaus paveldą, tačiau tai jokiu būdu neneigia fakto, kad Vilnius buvo ir yra politinė Lietuvos sostinė.

-- Lenkams priskiriamas teiginys „Wilno nasze“ (Vilnius – mūsų - red.past.) - tai realus jų galvosenos atspindys ar tai tėra anekdotas?

-Mes irgi dar labai savinamės erdvę nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tai labai panašus reiškinys. Tai būdinga daug kam – rusai irgi mėgsta Baltijos šalis priskirti „naše“, britai ir tie turi savo istorinių „nuosavybių“. Lenkų „Wilno nasze“ - savotiška reminiscencija, nostalgija, pusiau anekdotas. Rimtai į tai jokiu būdu nereikėtų žiūrėti.

- Kada Lietuva ir Lenkija sugebėjo užkasti karo kirvius?

-Tai buvo ilgas procesas. Labai svarbus jo etapas buvo 1990-1991 m., ypač per sausio įvykius. Baisi nelaimė, didžiulė įtampa ir kova už laisvę, demokratiją leido primiršti nuoskaudas, senas sąskaitas, leido kartu stoti į taikų frontą prieš ginkluotą jėgą. Tačiau vėliau, kai grėsmė atlėgo, tarp Lietuvos ir Lenkijos dar buvo nemažai įtampų, aiškinimosi. Lietuviai bandė lenkus priversti atsiprašyti už L.Želigovskį ir Vilniaus okupaciją. Lenkai nenorėjo to daryti, nes manė, kad šis sprendimas turėjo realios motyvacijos. Vienu žodžiu, buvo didelė įtampa iš abiejų pusių. Tačiau galų gale priimtas teisingas sprendimas – sudėtingą istoriją palikti istorikams. Jau yra suvokimas, kad taip, kaip yra dabar – geriausias variantas. Žinoma, dar yra kažkiek jautrumo lenkiškuose Lietuvos regionuose. Jie jaučia tam tikrą įtampą ir patys rodo ambicijas. Tačiau tai nebevaidina svarbaus vaidmens, nes pagrindinė valia – tiek iš Lietuvos, tiek ir iš Lenkijos – ne aplošti partnerį, laimėti jo sąskaita, o suvokimas, kad reikia ieškoti abiems pusėms tinkamo sprendimo, kuris remtųsi demokratiniais principais.