„Delfi Dėmesio centre“ – Seimo pirmininkė, Liberalų sąjūdžio partijos vadovė V. Čmilytė-Nielsen, taip pat – buvusio Seimo pirmininko ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio, buvusio Seimo pirmininko Artūro Paulausko ir buvusios Seimo pirmininkės Irenos Degutienės komentarai.
– Ponia Čmilyte, buvote išrinkta be kovos. Kaip manote, kodėl kolegos taip jumis pasitikėjo?
– Iš tiesų džiaugiuosi šiuo rezultatu. 106 balsai yra tikrai geras palaikymas. Toks pasitikėjimas yra didelis įpareigojimas ateičiai. Didelis įpareigojimas vertinant tai, apie ką kalbėjau iš tribūnos kolegoms Seimo nariams, ir tam tikras pasitikėjimo ženklas mūsų koalicija. Ir tai, matyt, yra dar svarbesnis dalykas. Nes mūsų koalicija, kuri susibūrė, pristatė savo programinius punktus, idėjas, iš tiesų nori atnešti naują politikos kultūrą. Tikiuosi, mums tai pavyks.
– Kas jums yra nauja politikos kultūra? Ko dabar labiausiai trūksta dabartinėje politikoje?
– Žvelgiant į pastaruosius ketverius metus Seime, labai dažnai buvo nueinama į asmeniškumus, būdavo labai daug diskusijų, kurios išeidavo iš civilizuoto kalbėjimo ribų. Žvelgdama į ateitį, noriu tikėti, kad galime diskutuoti ir nesutikti, bet neperžengti korektiško kalbėjimo ribų. Nors parlamentinio darbo idealas, matyt, yra, kai pakanka ir nesutarimų, ir aistrų Seimo salėje, bet tai neturėtų išeiti iš tam tikrų ribų.
– Ko labiausiai trūksta parlamento darbui? Kokių pokyčių norėtumėte?
– Man atrodo, kad silpniausi ir labiausiai kritikuotini momentai yra įsisukusi teisėkūros mašina. Pernelyg didelis produktyvumas, kuris kokybės prasme yra labai prastas. Čia reikėtų kalbėti apie teisės aktus, projektų paruošimą, kuris kartais neatlaiko kritikos, kalbant tiek apie atskirų Seimo narių iniciatyvas, tiek apie projektus, atnešamus iš Vyriausybės. Matyčiau, kad vienas pagrindinių uždavinių – užtikrinti geresnę kokybę. Kokybė turėtų būti Seimo darbo matas, o ne kiekybė, kaip buvo ilgą laiką iki šiol. Tai – ne paskutinės kadencijos reikalas, o kelių dešimtmečių problema, kai Seimo nario darbo vaisiai buvo matuojami pagal tai, kiek įstatymų projektų jis užregistravo, visiškai nevertinant, ar jie buvo prasmingi, ar reikėjo taip daryti, ar tai atnešė naudos žmonėms.
– Kokiomis priemonėmis to galima pasiekti? Ar planuojate inicijuoti algų didinimą kanceliarijos darbuotojams, kad komitetų patarėjai būtų labiau kompetentingi, ar imtis kažkokių kitų priemonių?
– Šiuo metu rengiamas įvairių Statuto pakeitimų paketas. Vienas pagrindinių tikslų – teisėkūros proceso tobulinimas. Manau, netrukus rengiamas iniciatyvas bus galima pristatyti kur kas konkrečiau. Bet tikslas, apie kurį kalbu, įrašytas ir mūsų koalicijos sutartyje – teisėkūra turi pakilti į kitą kokybinį lygį. Manau, kad mūsų koalicijos pasiryžimas reiškia, kad ir kiekvienas Seimo narys prisiims atsakomybę už tai.
– Pone Landsbergi, kokių pokyčių, jūsų nuomone, Seimo veikloje reikėtų labiausiai? Ko tikitės iš Seimo ir jo pirmininkės?
V. Landsbergis: Pirmiausia noriu pasveikinti pirmininkę. Tikimės produktyvaus parlamento darbo. Kad parlamentas būtų ne peštynių, o kūrybos vieta, valstybės statybos aikštelė. Man buvo malonu iš pirmininkės išgirsti, kad Seimo statuto pakeitimai jau ruošiami, nelaukiant, kol bus suformuota nauja Seimo vadovybė ir pan. Tam reikia rengtis iš anksto, ir gerai, kad tai daroma dabar.
Poniai pirmininkei anksčiau dar nėra tekę eiti tokių sudėtingų pareigų – atsakingų savo apimtimi, ir kartu specifinių. Jai reikės daug diplomatinių sugebėjimų ir Lietuvos valdžios struktūrų viduje, tarpininkaujant tarp Seimo daugumos ir Prezidentūros bei Vyriausybės. Tai nėra labai paprasta, nors turime gana konsoliduotą, solidžią daugumą. Manau, čia tikrai bus ką veikti. Tai paaiškės jau skirstant pareigybes ir ieškant kandidatūrų į ministrus, Vyriausybės narius. Manau, čia poniai Viktorijai taip pat teks atsakingas vaidmuo, ne tik būsimai premjerei.
– Ponia Degutiene, šią savaitę baigėte savo politinę karjerą. Ko labiausiai pasigendate Lietuvos politikoje? Ko Lietuva taip ir nesukūrė per tuos tris dešimtmečius, o kai ką galbūt ir prarado pastaruoju metu?
I. Degutienė: Kad ir kokie kartais buvo duobėti keliai, Lietuva pakankamai tvirtai žengė į priekį, pasiekimai tiek vidaus, tiek užsienio politikoje, manau, yra neblogi. Valstybės perspektyva yra tikrai gera.
Žvelgiant retrospektyviai, paskutinės kadencijos Seimas tokių strateginių uždavinių ir tikslų neturėjo – nebuvo spartesnių žingsnių į priekį vidaus politikoje. Manau, kad naujos valdančiosios daugumos, ir Seimo, ir Vyriausybės, uždavinys – įgyvendinti dvi kardinalias reformas: sveikatos apsaugos, kurios bėdas šiandieninė pandemija apnuogino dar labiau, ir švietimo – jei norime turėti pažangią ir europietišką mokslo sistemą, ši reforma reikalinga kaip oras. Tai – ateities reforma mūsų naujoms kartoms, siekiant, kad žmonės būtų kvalifikuoti, išsilavinę, ir visai kitokio mentaliteto nei nueinančios kartos, kur kartais tikrai matyti postsovietinis šleifas.
O užsienio politikoje esame tikrai pakankamai stabilūs, žinomi, tad svarbiausia tarptautinės politikos plotmėje santykių nesugadinti. Todėl naujai Seimo pirmininkei norėčiau pasakyti, kad Seimas negali likti nuošaly, laikantis klaidingos nuomonės, kad užsienio politika yra tik Prezidento ir Vyriausybės kompetencija. Labai svarbūs du komitetai – užsienio reikalų ir Europos reikalų. Beje, vienas Seimo vicepirmininkas tuo pačiu yra ir Europos reikalų komiteto pirmininkas. Be abejo, pozicijos turi būti derinamos, kaip ir profesorius Vytautas Landsbergis sakė, tiek su Prezidentu, tiek su Vyriausybe. O šiaip, Lietuva yra gerame kelyje.
– Pone Paulauskai, Seimo pirmininkai buvo skirtingi ir jų įtaka valstybėje buvo skirtinga. Nuo ko tai labiausiai priklauso, jūsų nuomone?
A. Paulauskas: Kaip ir visada, nuo žmogaus kompetencijos, aktyvumo, reagavimo ir noro reaguoti į visuomenėje iškilusius iššūkius. Kitaip sakant, žmogus turi būti lyderis ir gebėti formuoti darbotvarkę. Nes nuo Seimo pirmininko labai daug kas priklauso Seime. Seimo darbotvarkė yra turbūt pagrindinis Seimo pirmininko įrankis siekiant lyderystės.
– Pone Landsbergi, esate ir didžiausios partijos Seime garbės pirmininkas. Ar tai, kad Seimo pirmininkė yra palyginti mažos partijos Seime vadovė, yra privalumas, ar trūkumas?
V. Landsbergis: Manau, nei taip, nei taip. Viską lems asmenybė ir sugebėjimai, kuriuos poniai Viktorijai reikės parodyti. Ji dar nebuvo situacijoje, kai reikės balansuoti tarp kelių institucijų, Seimo orumą ir liniją laikyti pirmiausiai Prezidentūros atžvilgiu, draugiškai kooperuojant, o ne konkuruojant. Čia reikalinga ir diplomatija, ir nuolatinis darbas, ir savo vaidmens suvokimas. Tas vaidmuo – didelis. Tai neturi būti antrinis žmogus, kuris perdavinės pageidavimus ir užtikrins, kad Seimas teisingai balsuotų.
Lietuvos parlamentas turi ir gali turėti didelį vaidmenį ir [tarptautiniu mastu] – tai yra net įrašyta į koalicijos programą: „gilinsime Lietuvos įsitraukimą formuojant Europos Sąjungos politiką“. Vadinasi, tarpparlamentinė veikla bus labai svarbi. Mes ją vykdėme, plėtojome, užmezgėme specialius santykius pirmiausia su Baltijos valstybėmis, paskui – su Lenkija, buvo sudaryta tarpparlamentinė struktūra. Dabar – su Lenkija ir Ukraina.
Lietuva turi patirties, bet reikia turėti ir entuziazmo, kad Lietuva ir per tarpparlamentinę veiklą gali būti matoma ir reikšminga Europoje. Jai svarbu būti matomai, kad galėtų apginti save. Pvz., kaip pasiekti, kad Europos Sąjunga ir jos parlamentai geriau suvoktų tą grėsmę, kurią visiems mums, visai Europos Sąjungai, kelia Astravo avantiūra? Vis dar kalbame patys manydami, kad rūpinamės savimi. Savo gyvybe kiekvienas turi rūpintis, jei yra ko nors vertas. Bet čia esame ne vieni – esame fronto linijoje, atsakome už tuos, kurie stovi čia pat, už mūsų pečių, ir gali patirti taip pat katastrofiškų pasekmių.
Turime labai daug veiklos ir parlamente pačioje Lietuvoje, koordinuojant valdžios struktūrų sąveiką, kad ji būtų nukreipta į kooperaciją, ne į konkurenciją. Ir Europos mastu turėtų būti kuo daugiau kooperacijos tarp valstybių. Bet pirmiausia reikia tai padaryti Lietuvoje. Tad čia poniai Viktorijai tikrai bus ką veikti.
– Ponia Degutiene, akivaizdu, kad Seimo pirmininkas tik formaliai yra nepriklausomas politikas, realiai jo atrama yra frakcijų parama. Ar mažos frakcijos atstovas, vadovaujantis parlamentui, nerizikuoja tapti tik formaliu lyderiu, galios centrą perkeliant į didžiąją frakciją?
I. Degutienė: Šiuo atveju matau kiek kitaip. Ponia Viktorija yra mažos frakcijos atstovė, bet yra labai aiški koalicijų sutartis. Todėl jos užnugaryje matau ne vieną Liberalų sąjūdžio frakciją, o visą koaliciją – 74 parlamentarų grupę. Koalicinė sutartis labai aiškiai apibrėžia bendrus tikslus, vadinasi, visos trys frakcijos – ir didžiausia, ir dvi mažesnės – yra suderinusios nuostatas. Tad suprantu, kad ponia Viktorija turi daugiau nei 70 parlamentarų užnugarį, ir tas nuostatas, kurias reikia koalicijai įgyvendinti. Negalėčiau pasakyti, kad čia kažkas negerai, jog ji buvo deleguota mažesnės frakcijos.
Formaliai nedalyvauji frakcijos posėdžiuose, bet vis tiek kalbiesi, juolab, užimdamas partijos pirmininko poziciją. Tad jai reikės kalbėtis su savo partiečiais, išklausyti jų pozicijas, bet čia jau reikės rasti balansą savyje tarp partijos pirmininkei keliamų uždavinių ir viso parlamento vadovės vaidmens.
– Pone Paulauskai, ką jūs manote?
A. Paulauskas: Formaliai žiūrint, koalicijoje ši frakcija yra antra pagal dydį. Jeigu koalicijos sutartyje labai aiškiai apibrėžtos pareigybės ir ypatingų konfliktų koalicijoje nebus, aš nematau kažkokių pavojų. Apskritai, 74 koalicijos balsai nėra daug, ypač, jei kai kurie Seimo nariai bus paskirti ministrais ir išeis dirbti į Vyriausybę. Bus nelengva visada turėti reikalingą 71 balsą priimant įstatymus. Todėl, matyt, čia Seimo pirmininkei nuolat reikės kalbėtis, ieškoti kompromisų, derinti pozicijas ir su opozicija. Bet nematau didesnių pavojų, juolab, kad šiuo metu trys partijos, atrodo, pakankamai darniai sutarusios dėl savo buvimo valdžioje, ir tai yra garantas, kad pirmininkė galėtų jaustis ramiai.
– Ponia Čmilyte, pirmuoju Seimo pirmininko pavaduotoju yra paskirtas politikos veteranas Jurgis Razma, pavaduotoju – „darbietis“ Andrius Mazuronis. Daug kas nusistebėjo Mazuronio pavarde. Ar galite paaiškinti savo pasirinkimą?
– Žinoma. Pirmojo Seimo posėdžio metu Statutas įpareigoja, kad būtų išrinkti, patvirtinti bent du Seimo pirmininko pavaduotojai. Mano tikslas buvo užtikrinti, kad pirmasis posėdis praeitų kuo sklandžiau ir turėtume pirmuosius patvirtintus kandidatus. Dėl Jurgio Razmos kandidatūros klausimų nekilo. Ir iš tų kandidatų pavardžių, kurias, pakalbėjusi su opozicinių frakcijų atstovais, aš išgirdau, buvo visiškai akivaizdu, kad būtent Andriaus Mazuronio kandidatūra sulauks plačiausio palaikymo. Balsavimas parodė, kad taip ir yra.
– O toliau?
– Toliau laukia nauja darbo savaitė ir pokalbiai su visų frakcijų atstovais.
– Turite pavardes, ką siūlysite?
– Kol kas neturiu pavardžių. Rytoj ketinu susitikti pakalbėti su opozicijos ir pozicijos atstovais, toliau laukia derinimo darbas. Manau, labai svarbu, kad teikiami kandidatai turėtų realų šansą būti patvirtinti.
– Susitikinėsite su frakcijomis. Manote, kad užpildysite visą įmanoma pavaduotojų spektrą, ar jų bus mažiau?
– Pagal Statutą galime turėti 7 Seimo pirmininko pavaduotojus, tačiau praėjusios kadencijos pabaigoje buvo 6. Manyčiau, kad tas skaičius ir turėtų būti toks. Neturėtume didinti pavaduotojų skaičiaus.
– Tad yra dar keturios pavaduotojų pozicijos. Dar nežinote nė vienos pavardės, ką teiksite?
– Turiu idėją, tačiau norėčiau perkalbėti su kolegomis tiek iš pozicijos, tiek iš opozicijos. Turiu kelias pavardes, tačiau man labai svarbu, kad tie kandidatai, kuriuos teiksiu, sulauktų palaikymo Seime.
– Koalicijos esminius tikslus jau aptarėte, sutartį pasirašėte, dabar jau kalbate apie atsakomybių sritis. Be to, kad esate Seimo pirmininkė, suprantu, jau esate sutarę, kad Liberalų sąjūdis bus atsakingas už aplinkos apsaugos ir kultūros sritis. Ar, jūsų nuomone, – galbūt tai jau esate sutarę – partijos atstovai vadovaus ir komitetams, ir ministerijoms toje pačioje srityje?
– Preliminariai esame sutarę dėl atsakomybių sričių, tačiau derinimo procesas vis dar vyksta, nes akivaizdu, kad svarbų ir svarų žodį turi tarti Prezidentas. O dėl pasiskirstymo komitetais ir pirmininkų, pavaduotojų pozicijų mes vis dar tariamės. Manau, kad būtų teisinga, jog tos pačios politinės jėgos atstovai neužimtų tų pačių sričių ministerijų ir komitetų pirmininkų pozicijų.
– Dėl parlamentinės kontrolės?
– Taip. Būtent šią parlamento funkciją mes turėtume stiprinti. Natūralu, kad tuomet tam tikra atsvara, kad ir koalicijos rėmuose, būtų užtikrinta.
– Siūlysite Simoną Gentvilą ir Simoną Kairį į aplinkos ir kultūros ministrus?
– Nenorėčiau komentuoti pavardžių, nes koalicijos viduje esame sutarę, jog visas pavardes, atėjus laikui, skelbs kandidatė į premjeres Ingrida Šimonytė.
– Kodėl nutarėte neminėti pavardžių? Nenorite pakenkti tiems žmonėms, jei jie nebūtų patvirtinti? Turite dėl jų abejonių?
– Liberalų sąjūdis dalį savo šešėlinių ministrų paskelbė dar rinkimų kampanijos metu. Iš tiesų kelios mūsų pavardės skambėjo ilgą laiką viešojoje erdvėje. Tačiau toks yra mūsų koalicijos bendras sprendimas – kai bus žinomos pavardės, jos bus žinomos visos. Manau, kad tai – išmintingas sprendimas.
– O jūs pati žinote kitų ministrų, ne tų, kuriuos deleguos jūsų partija, pavardes?
– Tikrai nenorėčiau konkrečiau kalbėti apie pavardes. Juolab, kad esu įsitikinusi, jog artimiausiomis dienomis, kai bus pasiruošta, informacija jau taps vieša. Lygiai taip, kaip įvyko su koalicijos sutartimi – kai tik sutarėme dėl visų punktų, ji tuoj pat tapo vieša.
– Pakalbėkime apie jūsų gyvenimą, kuris, akivaizdu, pasikeis. Jus į šią laidą jau atlydėjo vadovybės apsaugos pareigūnai. Ar jums tai kelia kažkokių nepatogumų? Labai vertinate savo gyvenimo privatumą, ar jau susitaikėte su ta mintimi, kad viskas bus kitaip?
– Akivaizdu, kad daug kas bus kitaip. Tačiau į šias pareigas kandidatavau pasitarusi su savo šeima – tokių svarbių sprendimų niekada nepriimu pati. Manau, esu pasiryžusi tam, kas laukia, visoms sąlygoms ir aplinkybėms, kurios ateina su šiomis labai atsakingomis pareigomis.
– Juk dar prieš savaitę iš Seimo viešbučio į šią laidą būtumėte atėjusi pėsčiomis, ar ne? O dabar atvažiavote automobiliu, ir dar su palyda. Kaip pasikeitė jūsų rutina per šias dvi dienas?
– Tikrai taip. Akivaizdu, kad tam tikrų pokyčių yra, bet jie nėra nei varginantys, nei labai nepatogūs. Manau, kad gal šiek tiek užtruks visai prie to priprasti, bet didelės problemos tikrai nėra.
– Jūsų šeima yra Šiauliuose. Ar taip ir liks?
– Kol kas drastiškų, didelių pokyčių neplanuoju, tiesiog noriu įprasti prie naujų pareigų. Kaip minėjo visi buvę Seimo pirmininkai, atsakomybių sričių čia yra tikrai labai daug. Man, kaip naujai išrinktai Seimo pirmininkei, reikės laiko įprasti ir įeiti į naująsias vėžes, o po kurio laiko, po kelių mėnesių galbūt ir svarstysime pokyčius.
– Jūsų vaikai jau nemaži, ar ne? Kiek jiems metų?
– Mano sūnums – aštuoniolika, šešiolika, šešeri, o jauniausiam greitai bus treji.
– Tad, pradedant šešiolikmečiu, jiems tikriausiai teks kraustytis su mama, ar ne?
– Greičiausiai taip.
– Grįžtant prie to, ką kalbėjo buvę Seimo pirmininkai – kas jus labiausiai neramina, dėl ko bijote nusivilti?
– Nusivilti nebijau – į šias pareigas, atsakomybes žiūriu kaip į didžiulį iššūkį. Man jis yra įdomus, kitaip nebūčiau jo ėmusis. Šiomis aplinkybėmis matau pagrindinę Seimo pirmininko funkciją ne derinant darbotvarkes, o randant bendrą kalbą tiek su pozicijos, tiek su opozicijų atstovais, kad ir kokie skirtingi ar linkę į konfliktą tarpusavyje jie atrodytų. Manau, kad tą reikia mėginti daryti ir tai darysiu.
– Žinant jūsų gebėjimą matyti ne vieną ėjimą į priekį, kaip tai atrodys?
– Manau, kad čia nereikia išrasti dviračio – apie dalį tų dalykų ir ponia Irena kalbėjo, – beje, ne kartą su ja bendravau ir kiek anksčiau šią savaitę. Seimo pirmininkas turi rasti bendrą kalbą su įvairiais politikais, turi laikyti ranką ant pulso, kas kasdien vyksta Seime. Ir, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, siekti sutarimo su skirtingais politikais. Toks mano tikslas ir yra.
– Ar galėtumėte trumpai apibūdinti savo būseną, kaip žiūrite į naująsias pareigas?
– Tai – naujas iššūkis, nauja pradžia. Dėsiu visas pastangas, kad ji būtų sėkminga ne tik man, bet kad šis Seimas, kuris ką tik pradėjo darbą, būtų toks, kuriuo pasitiki labiau nei tais, kurie buvo iki šiol.
– Ar pradžia yra gera, jūsų nuomone?
– Dar tik dvi dienos praėjo.
– Kalbu apie koaliciją ir visa tai, kaip vyksta politinis procesas jau kelias savaites po rinkimų.
– Taip, manau, kad ši pradžia yra labai gera, džiaugiuosi savo koalicijos partneriais, dokumentu, kurį mes parengėme ir dvasia, kuri vyrauja mūsų derybose, pokalbiuose apie ateitį. Manau, kad tai yra gera pradžia.