„Aš turiu prabangą nebūti nei užsienio reikalų ministro, nei prezidento pusėje, o turėti savo poziciją“, – sako V. Čmilytė-Nielsen, paklausta, kuri viešojoje erdvėje besiformuojanti grėsmių vertinimo paradigma jai yra artimesnė.
Interviu Eltai pirmininkė aptarė ir diskusijas politikų gretose keliantį gynybos finansavimo klausimą. O čia, pripažįsta parlamento vadovė, veikiausiai dėl tų pačių artėjančių rinkimų „bendro vardiklio nėra“. Todėl, tęsia ji, Lietuvai apsisprendžiant dėl tvarių gynybos finansavimo šaltinių, svarbiausia nekartoti konservatorių padarytų klaidų.
„Turiu galvoje klaidų, kurios buvo padarytos iš Vyriausybės pusės dėl mokesčių reformos“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen, ragindama politikus neskubėti į viešumą bėgti su vienu, visą problemą sprendžiančiu mokestiniu pasiūlymu.
„Laiko mes dar turime. Didesnė klaida dabar būtų išbėgti į aikštelę su naujais pasiūlymais, kurie nėra suderinti ir kurie yra pasmerkti žlugti“, – sakė parlamento vadovė.
– Pirmininke, jau kuris laikas diskutuojame ir kartais, atrodo, ne visiškai sutariame, ar Lietuvai kylančios grėsmės vertos ekstraordinarių sprendimų. Štai ministras Gabrielius Landsbergis kalba apie tolydžiai prastėjančią situaciją – iš esmės, apie Lietuvai jau dabar kylančias egzistencines grėsmes. Tokiam kalbėjimui tarsi oponuoja kitų konstruojami naratyvai. Ir tai vyksta nepaisant to, kad visi sutaria, jog Rusijos grėsmė karui Ukrainoje tęsiantis jau trečius metus didėja. Jūs pati gaunate nerimastingo turinio laiškus, kad dabartinė krašto apsaugos vadovybė kažką daro ne taip, kad netinkamai reaguoja į grėsmes. Tačiau kariuomenė teigia, kad viskas tarsi gerai ir kad „karo rytoj nebus“. Ramina ir krašto apsaugos ministras, sako, kad nereikia emocijų. Prezidentas po susitikimo su Seimo valdyba pareiškė, kad nereikia apokaliptinių vaizdų ir gąsdinimų. Kaip jūs matote visą šią naratyvų paletę realios geopolitinės realybės kontekste?
– Kalbėjimas apie saugumą gali būti matomas artėjančių rinkimų fone. Deja, bet taip jau yra, kad kiekviena tema gali tapti rinkiminės kovos lauku. Saugumas taip pat kažkiek juo tampa. Žinoma, norėtųsi, kad taip nebūtų. Visgi man atrodo, kad iš esmės visi sutariame, jog grėsmės lygis Lietuvai nemažėja, Rusija tęsia karą prieš Ukrainą ir visiškai neslepia ambicijų jį plėsti – tą ji liudija visais savo veiksmais. Ji gana sėkmingai perstato ekonomiką ant karinių bėgių. Taigi, ji save iš tikrųjų yra užprogramavusi ilgalaikei konfrontacijai.
– Bet jei pažiūrėtume į tą vertinimų ir pozicijų pynę, ar sutiksite su užsienio reikalų ministru, kad viskas juda blogyn ir kad reikia ruoštis blogiausiam scenarijui? Regis, būtent dėl to ir diskusija vyksta: ne dėl klausimo, ar Rusija kelia ar nekelia grėsmės, bet dėl to, kaip apie tai turėtume ir galime kalbėti.
– Dabartinei situacijai apibrėžti kiekvienas politikas pasirenka savo retoriką. Mes turime blaiviai vertinti pavojus, bet kartu ir kalbėti taip, jog tai vestų mus prie veiksmo. Reikia kalbėti, kaip galime pakelti saugumo slenkstį. Taip, karo scenarijus yra ir tai pats blogiausias scenarijus. Tačiau jis yra vienas iš daugelio galimų. Kai kurie politikai ir ekspertai kalba ir apie jį, todėl jį irgi reikia matyti visų scenarijų visumoje. Tačiau, matyt, teisinga būtų susikoncentruoti į tai, ką galime mes, kaip Lietuva, padaryti, kad blogiausias scenarijus nebūtų realizuotas.
– Tačiau viena yra kalbėti, o kita – daryti. Ar sutarę, kad grėsmė yra reali ir didelė, mes patys nedarome per mažai ir per lėtai?
– Aš norėčiau, kad kiekvienoje grėsmingoje situacijoje... Manau, kad prasminga tokioje situacijoje surasti galimybę padaryti daugiau nei darėme anksčiau. Kalbant apie šią saugumo situaciją, reikia gynybos pramonės vystymo, kitokio Europos požiūrio į grėsmes. Reikia atsisakyti naivumo. Ir šiame kontekste Lietuva daro labai aiškius žingsnius. Jau yra įvykęs atsijungimas nuo priklausomybės su Rusija, judame europinės sinchronizacijos link. Aš sakyčiau, kad mes dedame pastangas ir didiname saugumo slenkstį, o kad turime objektyviai vertinti rizikas – tai akivaizdu. Tą žinią reikia perduoti žmonėms, tačiau tokiu būdu, kuris telktų, o ne paralyžiuotų.
– Kaip visada jūs kalbate diplomatiškai. Bet jei grįžtume prie prezidento susitikimo su Seimo valdybos nariais: šalies vadovas leido suprasti, kad, jo požiūriu, yra sukelta isterija ir baimė, kad tai paralyžiuoja žmonių darbus ir gyvenimus, kad tai negerai. Galima tik numanyti, ką prezidentas turėjo galvoje. Gal užsienio reikalų ministrą ar kitus kalbančius, kad grėsmės yra labai didelės, o mes darome labai mažai. Kurioje jūs supratimo pusėje? Ar ministras per stipriai kelia klausimus? Gal nepagrįstai žmones gąsdina, gal gąsdina investuotojus? Ar, visgi, blaiviojoje tiesos pusėje yra prezidentas, gal kariuomenė, sakydama, kad karo šiandien nebus?
– Aš turiu prabangą nebūti nei užsienio reikalų ministro, nei prezidento pusėje, o turėti savo poziciją. O mano pozicija yra ta, kad mes turime vertinti ir suprasti rizikas, kurios yra pakankamai rimtos. Turime dėti visas pastangas – ne vien retoriškai, bet ir veiksmų prasme, kad tiek Vokietijos brigada, tiek mūsų karinis rezervas, tiek mūsų gynybinė pramonė būtų vystomos ir kad tai būtų daroma kiek galima greičiau. Prezidento žodžiai, į kuriuos jūs apeliuojate, jau gali būti traktuojami prezidento rinkimų kampanijos kontekste.
– O kur tada tas aukso vidurys? Iš jūsų suprantu, kad tiek ministras, kaip konservatorių lyderis, tiek prezidentas, kaip pretendentas antrajai kadencijai, kalba rinkiminiame ar kažkokiame kitokiame kontekste. O kas yra ne rinkiminis kontekstas? Ar gali būti toks?
– Mano nuomone, rizikas riekia vertinti. Jų tikrai yra. Reikalingi veiksmai stiprinant atgrasymą ir didinant saugumo barjerą. Mano matymas toks. Dabartinis sudėtingas laikas suteikia postūmį padaryti kai kuriuos dalykus greičiau, nes tai diktuoja pati situacija ir pačios grėsmės. Nemanau, kad turėčiau rinktis kažkokią pusę.
– O ką būtų galima konkrečiai ir padaryti greičiau? Akivaizdu, prioritetiniai klausimai – visuotinis šaukimas, tvarus gynybos finansavimas. Tačiau susidaro įspūdis, kad Seime ar iš politikų, visomis savo ląstelėmis bijančių kalbėti apie papildomus mokesčius, jau greitai pasigirs į „Radarom“ akciją panaši iniciatyva – tik dabar siūlanti savanoriškai aukoti ir taip finansuoti Lietuvos krašto apsaugą paskambinus trumpaisiais numeriais. Tokia savanorystė. Bet yra ir kitas pasiūlymas – reikia visuotinio mokesčio. Ir čia bendro sutarimo tarp visų nėra. Ar tai yra problema?
– Bendro vardiklio tikrai nėra, kad ir kiek esu kalbėjusi su skirtingomis partijomis ar frakcijomis, kiekviena politinė jėga, sakyčiau, turi savo matymą apie tai, kaip reikėtų finansuoti gynybą ir iš kur paimti tvarų finansavimą. Dabar, vertinant politinio ciklo etapą, iš esmės vyksta prezidento rinkimai, rudenį laukia nauji rinkimai į Seimą. Todėl esmė yra užtikrinti, kad ir kokie sprendimai bebūtų priimti, jie turi būti tęstiniai. Čia, mano galva, reikia nekartoti praėjusių metų klaidų – turiu galvoje klaidų, kurios buvo padarytos iš Vyriausybės pusės dėl mokesčių reformos. Tuo metu iš pradžių buvo pateikti pasiūlymai ir tik po to imtas telkti palaikymas. Taip procesas neveikia, procesas sustojo ir, matyt, nebus baigtas iki šios kadencijos pabaigos. Jis liks ateičiai. Todėl, kad taip neatsitiktų, aš matau tokią formulę – reikia mėginti sutarti dėl grindų, dėl kurių įmanoma susitarti.
– Bet ar tai nekelia rizikos? Ar toks principas – susitarti dėl ko mes galime susitarti rinkiminiame fone – neužprogramuos apskritai tam tikros nesėkmės? Gal dėl rinkiminių įnorių nepavyks susitarti dėl principinių dalykų? Statistinis į rinkimus einantis politikas sakys: visiems žmonėms įsitraukti į gynybos finansavimą nereikia, nes žmonės turi visokių socialinių poreikių ir problemų, gal dėl to reikia atrasti ir apmokestinti tik tas grupes, kurios tokių bėdų neturi... Iš esmės, tą jau dabar kalba socialdemokratai. Ir prezidentas užsiminė, kad visuotinio mokesčio neturėtų būti, kad tai turėtų būti nutaikyta į sektorius... Ar tai yra problema – būtent tokios ryškėjančios pozicijos bei skirtys?
– Aš manau, kad tai parodo, jog yra labai skirtingos skirtingų partijų pozicijos. Būtent tai ir yra tas sunkumas, kurį bus sudėtinga perlipti per šį pusmetį. Bet vėlgi, kaip jau esu ne kartą sakiusi, reikia diskutuoti čia, Seime, apie tai, dėl ko galime susitarti. Pavyzdžiui, gynybos obligacijos yra viena iš priemonių, viena iš daugelio reikalingų priemonių. Bet visi mato, kad vieno šaltinio čia ir nebus. Reikia kalbėti apie tai, kokių mokesčių pajudinimas galėtų turėti maksimaliai platų palaikymą. Aš čia matau ne vien tik koalicijos susitarimo poreikį, bet ir opozicinių partijų. Toks procesas turi vykti.
– Bet valdančiųjų partijų spektre nėra aiškaus bendro vardiklio šiais klausimais?
– Kol kas nėra.
– Koks Liberalų sąjūdžio planas? Pritariate konservatorių stovykloje dažniau keliamam pasiūlymui, kad reikia visuotinio mokesčio, siekiant tvaraus finansavimo gynybai?
– Mes esame pasisakę ne kartą, kad matome poreikį turėti visumą priemonių – tai yra mišrus finansavimas. Kad nebūtų tik vieno šaltinio. Apie mokesčių didinimą norėtume kalbėti tikrai ne pirmiausia, suprasdami, kaip sunku rasti formulę, kuri tiks maksimaliai plačiam politinių partijų ratui. Aš neužbėgčiau už akių, durdama pirštu į vieną galimą mokestį, nes, pirma, reikia susitarimo prie stalo ir tarp koalicijos, ir opozicijos jėgų. Ir tik tada galima daryti ėjimą sakant, kad tai yra pasiūlymas.
– Tokio problemos sprendimo, skeptikų ar apokalipsę pranešančių politikų nuomone, esminis argumentas šiuo klausimu yra laikas. Kiek mes dar turime laiko tokioms diskusijoms? Ar mes dar turime prabangą diskusijoms?
– Aš manau, kad kalbant apie laiką... Praėjusių metų rudenį esame numatę šių metų biudžetą, kalbant apie kitų metų išlaidas – jas, matyt, taip pat galime susidėlioti. Didžiosios išlaidos karine prasme, saugumo ir gynybos prasme, jos būtų tolesniais metais. Laiko mes dar turime. Didesnė klaida dabar būtų išbėgti į aikštelę su naujais pasiūlymais, kurie nėra suderinti ir kurie yra pasmerkti žlugti. Tai per rimtas klausimas, kad tokiu keliu būtų einama.
– Apibendrinkime šį grėsmių žemėlapį. Kur yra ta riba tarp visuomenės mobilizavimo ginti tėvynę, duoti finansinius įnašus gynybai, norėti ir suprasti, kad to reikia, ir nekonstruktyvaus visuomenės gąsdinimo? Kaip surasti stebuklingą vidurį?
– Čia ir yra sudėtingiausias klausimas. Suprantama, kad norisi, jog visuomenė jaustųsi susitelkusi ir pasitikinti tuo, kad mes, esant blogiausiam scenarijui, drauge su savo sąjungininkais, kuriais galime pasitikėti, apsiginsime. Bet taip pat, kad yra daug konkrečių priemonių, jog tas pats blogiausias scenarijus nebūtų realizuotas. Taigi, nereikia nei liūliuoti visuomenės – nereikia į ją žiūrėti kaip į mažą vaiką, kurį reikia tik nuraminti. Kitas kraštutinumas – jis taip pat nėra telkiantis, jis gal net dezorientuojantis. Reikia kuo daugiau politikų, visų lyderių nuoširdaus ir atviro aiškinimo, kaip jie mato situaciją, kaip jie mato grėsmes. O šias grėsmes mes visi matome. Tai yra akivaizdu. Reikia pamažu keisti visuomenės požiūrį, parodyti, kad kalbant apie gynybą reikia bendrų pastangų. Viso to prireiks, kol mes turime tokį kaimyną, kuris grasina visiems.