– Iki „Automaidano“ visiškai nebuvau susijęs su politika. Užsiėmiau verslu, pagrindinė mano veikla – rinkodara, reklama, pardavimai. Turėjau autoservisą, kavinę. Be to, užsiėmiau visuomenine veikla, organizavau daug socialinių akcijų, tačiau jos nesusijusios su politika.
– „Automaidanas“ – labai originali protesto akcija. Tai Jūsų idėja? Kaip viskas vyko?
– Man „Automaidanas“ prasidėjo po nakties, kai buvo sumušti žmonės. Draugai man parašė į socialinį tinklą, kad vieną mano draugą, sportininką ir trenerį, naktį suėmė už tai, kad jis bandė sumuštą merginą įsodinti į greitosios pagalbos automobilį. Buvo šeštadienis, aš suradau jo telefoną, paskambinau. Išsiaiškinau, kad jis paleistas, tačiau milicija jam surašė protokolą. Tada dar nežinojau, kas atsitiko Maidane. Įsijungiau televiziją, internetą ir pakraupau pamatęs, kas vyksta. Paskambinau draugui ir pasakiau, kad turime padaryti kažką daugiau. Reikėjo, kad kuo daugiau žmonių pamatytų tą protestą, nepritarimą. Mes niekaip negalėjome susitaikyti su tuo, ką matėme. Per daug buvome sukrėsti. Susiskambinę su draugais nusprendėme surinkti automobilių koloną, važiuoti per miestą su įjungtais garso signalais ir taip protestuoti. Norėjome pakviesti žmones rinktis Maidane ir palaikyti protestuotojus. Pritvirtinau prie savo automobilio vėliavą ir išvažiavau. Mieste sustodavau prie mašinų, jų vairuotojams aiškinau, ką esame sumanę, kvietėme važiuoti kartu ir protestuoti. Sakiau: kai mūsų bus daug – atkreipsime dėmesį.
– Kiek bendraminčių radote?
– Pirmą vakarą surinko per 300 automobilių.
– O vėliau?
– Visaip būdavo. Važiuodavo ir 100, 200 automobilių, kartais tik 50, nes darbo dienomis ne visi galėjo prisijungti. Kai važiavome pas Viktorą Janukovičių, Viktorą Medvedčiuką, susirinkdavo iki 200 automobilių. O kai gruodžio 29 dieną važiavome prie V. Janukovičiaus namų, buvo jau 2800 automobilių. Išvakarėse mūsų kolona ištįso iki 5 kilometrų. Tai automobilių inspekcijos duomenys, nes mes neturėjome laiko skaičiuoti. Mums blokavo kelius, užstatinėjo „kamazais“, mus stabdė milicija, bandė atimti vairuotojo pažymėjimus, pjaustė padangas, kvietė į apklausas. Skambindavo ir mūsų tėvams, gąsdino, kad sūnus ar dukra bus patraukti atsakomybėn už tai, kad važinėja ir protestuoja. Tačiau visos šios pastangos žmonių neišgąsdino, „Automaidano“ dalyvių skaičius tik augo. Kuo stipriau mus valdžia spaudė, tuo labiau augo mūsų gretos.
– Tą dieną, kai buvote pagrobtas, sužinojote, kad visas Jūsų turtas, sąskaitos bankuose bus areštuotos. Kaip viskas vyko tą dieną?
– Tai buvo mūsų visuomeninės organizacijos „Socialiai atsakinga visuomenė“ sąskaita. Tai nebuvo pelno siekianti organizacija, ji legali, mes turėjome teisę pinigus iš sąskaitos naudoti žmonių reikmėms. Kai paskambinau į banką, man pasakė, kad sąskaita dar neareštuota, tačiau yra tikimybė, kad taip bus. Žmonės, kurių pavardžių saugumo sumetimais negaliu minėti, mane įspėjo apie gresiančius pavojus, galimas sankcijas. Susitikau su vienu žmogumi, jis pasakė, kad visas mano turtas areštuotas arba jau tuoj bus areštuotas. Ir ne tik mano, žmonos taip pat, o aš važinėjau žmonos vardu registruotu automobiliu. Pastačiau jį, nes areštuotą automobilį tuojau pat konfiskuoja ir negrąžina. Įtariau, kad mane seka, todėl sėdau į taksi ir bandžiau sumėtyti pėdas. Norėjau iš bankomato pasiimti pinigus, kol jų dar neareštavo, nes turiu šeimą ir privalau ja rūpintis. Išlipęs iš taksi, prie bankomato pamačiau apie 10 sportiškos išvaizdos vyrų, juos pas mus vadina „tituškomis“.
– Tai tie, kurie už pinigus daro provokacijas?
– Taip. Todėl juos pamatęs, nusprendžiau neiti prie bankomato. Gatvėje žmonės mane atpažindavo, nes nuolat buvau rodomas per televiziją. Nusprendžiau luktelėti, kol tie žmonės pasitrauks ir tada prieiti prie bankomato. Tačiau pajutau smūgį į pakaušį, mane įmetė į mikroautobusą. Viskas įvyko žaibiškai. Smūgis į pakaušį buvo labai stiprus, o kai įmetė į mikroautobusą, trenkė dar kelis kartus. Ant galvos uždėjo maišą, koja prispaudė galvą ir pasakė: jei priešinsies, gausi dar. Smūgiai buvo tokie stiprus, kad priešintis nebuvo jėgų.
– Ką norėjo iš Jūsų išgauti kankindami? Ar išgirsti?
– Jie klausinėjo apie pinigus, kuriuos man neva duoda Amerikos ambasadorius, jie nenorėjo patikėti, kad mes patys susiorganizavome, vykdome akcijas ir patys priimame sprendimus. Jie netikėjo, kad pinigus mums aukoja žmonės. Klausinėjo, kiek pinigų mes surinkome. Mane mušė ir aš kalbėjau tiesą, nes jie išvien su valdžia ir patikrinti informaciją gali be jokių problemų. Kankino mane labai smarkiai.
– Manote, kad tai rusų specialiosios tarnybos?
– Išgirdau, kad apie mus kalbama trečiuoju asmeniu – jūs, ukrainiečiai, Ukraina. Kalbama su rusišku akcentu, ukrainiečiai rusiškai kalba kitaip. Tai buvo rusų tautybės žmonių kalba. Ir tie jų klausimai... Jie nuolat, primygtinai klausinėjo apie amerikiečius, apie tai, kas duoda pinigų, kas mane valdo, kas duoda nurodymus ir panašiai. Mane taip žiauriai kankino, kad aš netgi pamelavau, kad amerikiečių ambasadorius davė 50 tūkstančių dolerių ir aš tuos pinigus išdalinau benzinui, automobilių remontui, pirkau kelias filmavimo kameras, mobilųjį telefoną. Žinoma, ambasadorius man jokių pinigų nedavė, tačiau buvau taip kankinamas, kad kalbėjau tai, ką jie norėjo išgirsti. Maniau, nemuš taip žiauriai. Po to, užmovę maišą ant galvos ir surakinę antrankiais, trankė per veidą. Pastatė priešais mane filmavimo kamerą ir reikalavo prisipažinti, kad esu amerikiečių agentas ir panašiai. Buvau taip iškankintas, išvargintas skausmo, kad į kamerą pasakiau esąs CŽV agentas, kad amerikiečiai man įsakinėja. Melavau, bet man jau buvo vistiek. Norėjau tik vieno – kad nemuštų.
– Suprantu, kad Jums labai sunku prisiminti, tačiau vis dėlto, ką jie Jums darė kasdien? Ar tos dienos buvo panašios?
– Pirmą dieną, kai atvežė, kelis kartus trenkė per galvą, paguldė ant žemės. Uždėjo plaukimo akinius, užpildytus vata ir įspėjo: jeigu juos nusiimsi, mes tave mušim. Smūgius į galvą patirdavau kasdien. Jie buvo nedažni, tačiau labai stiprūs, mušė tikri profesionalai. Mušė į smilkinius, į pakaušį, į kaktą, buvo didžiulis gumbas ant kaktos iššokęs. Kai gulėjau ant žemės užrištomis akimis, man į burną pylė vandenį. Kai vos nepaspringau, pasakojau jiems viską, ką jie norėjo. Kiekvieną dieną, sudavę kelis smūgius per galvą, jie mane tardė. Kartais surakindavo antrankiais, kartais ne. O vieną dieną uždėjo maišą ant galvos, surakino antrankiais ir mušė per veidą. Jau minėjau, kad po to prieš kamerą pasakiau esąs agentas. Jie dar sakė, kad išdurs akį, jaučiau prie akies kažkokį metalinį daiktą. Po to man supjaustė veidą. Vėliau gydytojai sakė, kad pjaustė skustuvu. Buvo labai baisu. Nebebuvo svarbu nei žaizdos, nei kraujas. Aš tikrai maniau, kad man išdurs akį. Žaizda ant veido buvo labai gili, ilgai kraujavo. Ji tai užsitraukdavo, tai vėl atsiverdavo. Buvo labai nemalonu. Buvau leisgyvis, bet mane vis tiek tardė. Galiausiai man nupjovė dalį ausies. Sakė: mes tau nupjausime ausį, tačiau aš jau nesupratau, kokią dalį ausies nupjovė. Gabalėliu nupjautos ausies jie lietė mano kaktą. Buvo siaubinga. Miegojau ant celofano, nebesuvokiau, kiek dienų mane laiko. Valgyti kelias dienas nedavė, tik vandens. O paskutinę dieną mane parklupdė ant kelių ir pareiškė, kad dabar nukryžiuos. Nelabai supratau, ką tai reiškia. O jie toliau mane gąsdino, kad neliks ant rankų sveikos sausgyslės. Nepatikėjau. Bet po to pajutau dūrį, plaktuko kaukštelėjimą. Mane prikalė ir mušė iš nugaros. Mušė per minkštuosius audinius, bet pataikė ir į alkūnę, dėkui Dievui, nesulaužė. Jutau, kad jie nori man sukelti kuo didesnį skausmą. Kelis kartus netekau sąmonės, tačiau kiek galėdamas stengiausi laikytis. Aš jau nieko nebesuvokiau, nežinojau, ką dar jie sugalvos, kaip kankins. Atvirai kalbant, aš netgi prašiau jų mane nužudyti, nes psichologiškai buvau visai palūžęs.
– Ką Jūs veiksite toliau, išėjęs iš ligoninės Lietuvoje?
– Po to, ką išgyvenau, man labai svarbu mano ir mano šeimos saugumas. Tačiau aš nesitrauksiu. Kol kas mane gelbsti ir palaiko vaistai, tačiau ir toliau visais įmanomais būdais kovosiu, stengsiuos, kad Ukrainoje nugalėtų demokratija.
– Norite grįžti?
– Labai noriu grįžti, tęsti veiklą. Tačiau suprantu, kad tai įvyks negreitai. Kol kas man svarbiausia – mano šeimos saugumas. Jei negalėsiu grįžti į Ukrainą, tęsiu kovą būdamas užsienyje.
– Ačiū Jums už pokalbį, sveikite.
– Ačiū.