Premjeras specialiųjų tarnybų pateiktose pažymose priekaištų kandidatui nerado, o Prezidentė pranešė, kad duomenys net neleidžia svarstyti šios kandidatūros. Ir pridūrė – neįtikėtina, kad Premjeras teikė Vydą Gedvilą.
Įprastai nuolankus Algirdas Butkevičius šįkart reagavo neįprastai: priminė, kad Lietuva ne autokratinė valstybė, suprask – argumentų iš valstybės vadovės, kodėl Vydas Gedvilas netinkamas, jis neišgirdo. Švietimo ministro skyrimo procesas persikėlė į ateinančią savaitę.
Kad Prezidentė nusileis, kai per visą savo buvimo poste laikotarpį įtikino, jog dažniausiai nusileisti turi Premjeras ir Darbo partija, mažai tikėtina. Todėl šiandien lyg ir nėra galimybių svarstyti, kad Viktorui Uspaskichui neįtikęs Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas įtiks Prezidentei ir taps Švietimo ir mokslo ministru. Ir atvirkščiai – Prezidentei nelabai kliuvęs, bet Darbo partijos ir jos tikrojo lyderio nemalonę užsitraukęs ministras Dainius Pavalkis nuo rytdienos šio posto tikrai neteks.
Tačiau kaip švietimo ministras jis dar spėjo duoti interviu laidos „Savaitė“ vedėjai Nemirai Pumprickaitei.
– Prezidentė pasakė netgi taip: „laikas manęs neriboja, aš galiu rinktis ministrą mėnesį, galiu – porą mėnesių, galiu vos ne visą pusmetį“. Ar iš tiesų ši ministerija yra tokia nereikšminga, kad gali būti be ministro visą pusmetį?
– Aš manyčiau, kad tai yra viena iš jautriausių ministerijų Lietuvoje, nes norint sukelti kokį nors socialinį neramumą, įtampą, tai Švietimo, Socialinių reikalų ir Sveikatos ministerijos yra tos, kurios tą gali padaryti lengviausiai. Tad galvočiau, kad vis dėlto reikia Švietimo ir mokslo ministerijai turėti ministrą.
– Ar jis galės būti iš Darbo partijos, kaip prognozuojate pagal šiandieninę situaciją?
– Sunku spėlioti. Ko gero, čia reikėtų politologų garsiųjų klausti, galbūt peliukai, ką nors pasakys, bet aš neatmetu galimybės, nes Darbo partijoje tikrai yra žmonių, kurie galėtų, norėtų ir tikrai dirbtų valstybei.
– Gerai, Vydas Gedvilas norėtų, jis to neslepia, bet ar galėtų? Jūs manote, kad jam pavyks užimti šitą postą?
– Sunku prognozuoti. Žinant Prezidentės kietą charakterį, aš labai abejoju.
– Tuomet pakalbėkime apie jus. Prašau pasakyti, kiek kartų jūs buvote pakviestas į partijos posėdį, prezidiumą, tarybą ar valdybą ir jums buvo pasakyta: „Gerbiamas D. Pavalki, jūs nevykdote nei partijos, nei vyriausybės programos, ir mes jus įspėjame, kad, jeigu nevykdysite ir toliau, neteksite posto“?
– Matote, tai, ką galvoja Švietimo komitetas (Seime) ir jo pirmininkė, tai, apie ką mąsto partijos frakcijos vadai, ir tai, ką mato ministerija – labai dažnai neatitinka. Priekaištų, kad mes neturime aiškios partinės linijos buvo ne vieną kartą išsakyta ir Seimo komitete, ir valdyboje (Darbo partijos). Aš manau, kad čia buvo tik formalus pretekstas.
– O koks tuomet tikrasis pretekstas?
– Aš tikiuosi, kad laikui bėgant išsiaiškinsiu, ir su jumis tikrai pasidalinsiu.
– Dabar jūs nežinote, kodėl jus atleido?
– Aš nežinau tikrųjų, povandeninių reikalavimų, nežinau.
– Bet jums buvo grasinama, kad jeigu nesiimsite staigesnių sprendimų, būsite atšauktas iš pareigų?
–Buvo galima jausti. Aš galvojau, kad galbūt iki rudens dirbsim, bet, pasirodo, kad viskas įvyko gerokai greičiau.
– Tada tos dvi moterys, kurias jūs atleidote, viena – viceministrė, kita – jūsų patarėja.
– Visos pagrindinės priežastys, kas buvo įvardinta siūlant mane atstatydinti, buvo iš bendrojo lavinimo sektoriaus, už ką buvo tiesiogiai asmeniškai atsakinga Genoveita Krasauskienė ir patarėja Irena Ramelytė. Tai man pasitraukti, sakant: mane dėl jūsų atleidžia, o jūs, būkite geros, padirbėkite dar – netinka taip. Mes turime teisingumo principą išlaikyti.
– O kai jas priėmėte į darbą – tai buvo jūsų sprendimas?
–Tai buvo Vydo Gedvilo siūlymas partijai ir jas man delegavo.
– Ar buvo daugiau tokių žmonių, kuriuos partija delegavo į tam tikrus postus jūsų kuruojamoje švietimo ir mokslo srityje, nebūtinai ministerijoje?
– Galbūt mes prieiname prie to klausimo, kuris ir pasirodys besąs pagrindinis.
– Vadinasi buvo tokių pasiūlymų, teisingai suprantu?
– Buvo, bet žinote, negalima sakyti, kad partijos neturi paremti savo partijos narių. Kad eitume prieš visą sistemą, griautume visą valstybės tarnybos sistemą dėl vieno ar kito asmens – į tokius dalykus tikrai nelindome.
– Pone ministre, aš dar noriu grįžti prie jūsų atsistatydinimo. Tai buvo jūsų paties sprendimas, niekas tam nedarė įtakos?
– Na, švelniai patarė žmonės.
– Aha, jau geriau. Kas tie žmonės, kurie švelniai patarė?
– Nekomentuosiu.
– Tuomet paklausiu kitaip – tai buvo partijos žmonės?
– Įvairių žmonių buvo.
–Ar tas švelnus patarimas galėjo būti iš Premjero pusės, kuris pasakė, kad tikriausiai teks aukoti šitą ministrą?
– Mes šnekėjomės su Premjeru pakankamai atvirai. Jis tiesiogiai manęs neragino, bet tarp eilučių buvo galima tą įskaityti.
– Ar jūs turėjote kokį nors kontaktą su Viktoru Uspaskichu?
– Taip, ir su Viktoru, o kaipgi? Pasišnekėjome mes.
– Ir jis tarp eilučių jums pasiūlė ar tiesiai šviesiai?
– O ne, jis jau ne tarp eilučių.
– O Prezidentė ką jums patarė?
– Mes apie gyvenimą pašnekėjome su Prezidente.
– Bet ar Prezidentė jums sakė, kad geriausia pasitraukti, kitos išeities nebus?
– Prezidentė man taip nesakė.
– Tuomet pasakykite, kaip įsivaizduojate savo ateitį Darbo partijoje? Nes, kaip suprantu, jūs į tą partiją atėjote kartu su Artūru Paulausku kaip Naujosios Sąjungos narys, kai šios partijos jungėsi. Ar Darbo partija jūsų nenuvylė, viskas gerai?
– Provokacinis klausimas.
– Toks mano darbas.
– Darbas, suprantu. Bet apie socialliberalizmą yra kita kalba. Aš galvoju, kad tai yra idelogija, kuri turėtų Europoje anksčiau ar vėliau tapti pagrindine vyraujančia kryptimi. Darbo partija svarstys mėnesio gale savo programines nuostatas, svarstys ir rinkimų programą. Man įdomu, ir, jeigu visas tas ideologinis elementas pasisuks nuo paprasto populizmo į socialinio liberalizmo kryptį, tada galvosiu dar kartą. Jeigu ne, manau, kad neliksiu toje partijoje.
–Tai jūs per tą laiką dar neišsiaiškinote, kur ši partija eina ir kokios jos nuostatos?
– Aš gi sakiau – niekada nedarau staigių judesių. Ramiai viską.
–Tad gali būti, kad po gegužės suvažiavimo, jūs būsite jau nebe tos partijos narys? Arba gal tapsite dideliu tos partijos funkcionieriumi?
– Ne, ne, funkcionieriumi tikrai netapsiu. Ne man. Tai reikalauja nervų, reikalauja mokėjimo apsimetinėti – vieną sakyti vienoje vietoje, kitą – kitoje. Aš žmogus pagyvenęs, atmintis mano bloga, todėl negaliu vienoje vietoje meluoti vienaip, antroje – antraip, trečioje – dar kitaip.
– Ačiū jums už šitą pokalbį.
Po šio interviu Premjeras pranešė, kad gavo dvi pažymas ir tik viena palanki Darbo partijos kandidatui. Vydas Gedvilas, pasklidus žinioms apie tai, kas rašoma specialiųjų tarnybų pažymose, regis, liko vienintelis, kuris jų neskaitė, tačiau pretendentas į švietimo ir mokslo ministrus įsitikinęs, kad jam metami kaltinimai neturi pagrindo. Jeigu pažymos nebus paviešintos, jis žada kreiptis į teismą. Kita vertus, išlieka pavojus, kad viešai paskleista dar ne visa informacija, todėl tolesnis gilinimasis gali būti dar nepalankesnis.