„Ką apie krikščionišką demokratiją yra pasakęs Robertas Schumannas: arba bus krikščioniška demokratija Europoje, arba nebus jokios. Kitokios demokratijos formos veda į nebūtį", – prieš Seimo rinkimus su partijų lyderiais ELTA skelbiamame interviu cikle teigė R. J. Dagys.
Politikas taip pat įsitikinęs, kad nė viena politinė jėga šiuo metu neatstovauja krikščioniškų vertybių Lietuvoje. Todėl R. J. Dagys viliasi, kad jau po ateinančių parlamento rinkimų jo vedama Krikščionių sąjunga turės bent 7 žmonių frakciją Seime. O tuomet, tęsia partijos lyderis, bus pradėtos realios reformos, kurios valstybėje neleis kilti tokiems „nesusipratimams", kaip pliažas Lukiškių aikštėje. „Pliažas yra visiškas cinizmas. Tai yra istorinė degradacija. Tai reiškia, kad mes visiškai negerbiame savo praeities, jeigu mes galime daryti bet ką (...) Atėjo laikas mums viską sustyguoti ir, kaip minėjau, pastatyti viską nuo galvos ant kojų", – sakė jis. Interviu Eltai R. J. Dagys taip pat pristatė ir partijos preliminarią programą.
Pasak jo, naująją partiją vienija krikščioniškos vertybės, o svarbiausia jų – tradicinė šeima. Kitokios šeimos, pasak R. J. Dagio, nėra produktyvios, tad neturi teisės ir būti.
Šeštadienį patvirtinote Krikščionių sąjungos sąrašą daugiamandatėje. Kaip atrodo Krikščionių sąjungos sąrašas? Kitos partijos afišuojasi žymiais visuomenininkais, politologais. Ar jūsų sąraše yra tokių asmenybių?
Mūsų sąraše, jei neklystu, yra 14 mokslo daktarų: biochemijos, biomedicinos. Komandoje – VU gyvybės mokslų slėnio, Biochemijos mokslų instituto direktorius Krikštopaitis, mokslininkas Marius Dagys, Klaipėdos universiteto mokslininkai... Tad komanda tikrai gana solidi. Yra visuomeninių, mokslo atstovų, įvairių visuomeninių organizacijų lyderių.
Ar pavyko pritraukti žmonių iš TS–LKD, pavyzdžiui, iš krikdeminio sparno?
Statistikos nesuvedinėjau, bet daug žmonių yra iš TS–LKD išėjusių. Iš įvairių pusių yra pas mus, tiek iš krikdeminės, tiek iš kitų. Kadangi jiems buvo nepakeliui su partijos liberalėjimu, o tie, kurie su tuo susitaikė, liko.
Savaitgalį taip pat skelbėte, kad svarbiausi partijos rinkimų programos akcentai – nuoseklus krikščioniškosios politikos principų įgyvendinimas XXI amžiuje. Gal galite tai plačiau pakomentuoti? Ar manote kad krikščioniškoms vertybėms Lietuvos politinės jėgos šiuo metu atstovauja nepakankamai? Ar apskritai Lietuvos visuomenėje yra poreikis, kad politikai atstovautų krikščioniškoms vertybėms?
Ne tik Lietuvai, bet ir visai ES gyvybiškai būtina grįžti prie savo krikščioniškų šaknų, kurios buvo atstovaujamos R. Schumanno ir kt. Stengtis neišradinėti dviračio ten, kur nereikia. Aš kalbu apie tai, ką apie krikščionišką demokratiją yra pasakęs R. Schumannas: arba bus krikščioniška demokratija Europoje, arba nebus jokios. Kitokios demokratijos formos veda į nebūtį, ir tai jau yra matyti, nes ES praranda savo vertybes ir eina tokiu pavojingu keliu, kuomet ji fiziškai mažėja.
Tai manote, kad jokia politinė jėga Lietuvoje neatstovauja krikščioniškų vertybių?
Šiuo metu ne, todėl mūsų partija ir kūrėsi. Negali būti tik fragmentinio atstovavimo, nes samprata, pradedant nuo gyvybės, šeimos principų, turi būti nuosekliai atstovaujama. Negalima atstovauti šeimos, jeigu tu manai, kad šeima gali būti bet koks darinys ir bet kokiame pavidale.Negali kalbėti apie žmogaus orumą, jeigu tu kalbi apie Stambulo konvenciją, kuri griauna tavo tapatybę iš esmės.
Tuomet tavo tapatybė pagal tavo norą ir apsisprendimą tampa tam tikra šizofrenijos forma. Jeigu mes įteisiname šiuos principus, tai mes galime kurti, kokias tik nori programas, bet niekas neveiks. Turi būti viskas nuosekliai nuo pradžios iki pabaigos, nuo pagarbos gyvybei iki pagarbos šeimai. Solidarumo principas taip pat išplaukia iš krikščioniško supratimo apie žmogaus orumą. Tai pagrindiniai dalykai, ir to dabar nėra.
Mes turime priėmę įstatymus, kaip, pavyzdžiui, Šeimos stiprinimo įstatymas, bet jie nuosekliai neįgyvendinami, o be šito įgyvendinimo mūsų demografinė situacija niekaip nepasitaisys.Žmogus turi būti stiprus savyje, be jokių nukrypimų ir tapatybės problemų suvokimo. Toliau labai aiškiai turi būti apibrėžta šeima, kad tai vyro ir moters santuoka. Kitokios šeimos iš principo negali būti, nes ji yra gamtos mokslų požiūriu neproduktyvi.
Lyties keitimais žmogaus tapatybės pakeisti taip pat neįmanoma ir mokslui tai puikiai žinoma, ir tai veda į tam tikrą savęs susinaikinimą. Jeigu mes tuos dalykus ištaisome, tai tuomet ateina stipri bendruomenė, tauta, valstybė. Jei tai pažeidžiama, ši piramidė sugriūva.
Esate pareiškęs palaikymą antrai kadencijai išrinktam Lenkijos prezidentui Andrzejui Dudai. Ar Krikščionių sąjungos vertybės sutampa su Lenkijos valdančiųjų PiS vertybiniu matymu?
Daugeliu nuostatų – taip. Lenkijos valdantieji atstovauja krikščioniškoms vertybėms. Lenkijoje dabar įvyko aiškus pasirinkimas tarp krikščioniškos demokratijos ir neaišku kokios... Gal liberalaus kratinio.
Tad, jūsų požiūriu, Lenkija ir Lietuva tapatybiškai panašios valstybės?
Manau, kad taip. Daugeliu atžvilgiu yra panašios. Bet Lenkija, norėdama išsaugoti savo tautą bei gyvybingumą, jau daug seniau žengia keliu, kuriuo taip pat turi eiti ir Lietuva. Beje, šiomis krikščioniškomis vertybėmis ilgą laiką buvo kuriama ES, bet vėliau ji nukrypo. Sugalvojo kažkokią liberalią demokratiją, kurios net nėra ir niekas nežino, kas tai yra.
Taigi yra liberalių politinių jėgų kitose valstybėse...
Juk niekas nežino, kas tai yra liberali demokratija.
Tai liberalizmo šaknys atsirado seniai ir ne veltui...
Kas tos liberalios šaknys, kas atsakys?
Šaknų galime ieškoti, kad ir Adamo Smitho ir kitų klasikų veikaluose, davusiems toną kalbėti apie pasirinkimo laisvę, lyčių lygybę...
Tai kuo čia dėtas liberalizmas? Lyčių lygybės principas yra ir krikščioniškos Europos principas. Visos Europos Konstitucijos išplaukė iš krikščioniškos demokratijos suvokimo. ES tėvai buvo krikščionys demokratai. Visi bazines vertybes ten ir surašė, tai apie kokią liberalią demokratiją mes kalbam? Tai yra propagandinė klišė. Ji pavojinga todėl, kad nori sugriauti mūsų tapatybę, šeimą ir visa kita. O galiausiai visame chaose visuomenę valdo pinigai ir daugiau nieko.
Jūs teigiate, kad stipri valstybė yra krikščioniška. Jūsų manymu, valstybės, kurios nebūtinai propaguoja krikščioniškas vertybes, negali būti stiprios? Nejaugi nėra stiprių Vakarų valstybių?
Europos valstybės, kurios dar nepametusios krikščioniškų šaknų, yra Rytų Europos valstybės, kurios yra visko mačiusios ir žino, kas gelbėja sunkiausiu metu. Deja, Vakarų Europos valstybės jau seniai daug ką pamiršo, ir tai – mūsų bėda. Todėl ES demografiniškai visą laiką mažėja. Tai naują žodį sugalvojo, kad nesakytų išmiršta, tai sugalvojo senėjimas. Kaip ES žada konkuruoti su likusiu pasauliu, jeigu jos vidutinis gyventojų amžius yra 47 metai.
Apžvelkime 2016 m. Seimo kadenciją. Šis parlamentas pasižymėjo partijų skilimais, parlamentarų perbėgimais į kitas frakcijas, mišriosios parlamentarų grupės didėjimu. Jūs pats išstojote iš TS–LKD bei įkūrėte savo partiją. Kokias pagrindines priežastis įvardintumėte dėl savo pasitraukimo iš TS–LKD? Kokias problemas ten įžvelgėte?
Aš palikau TS–LKD, nes praktiškai buvau išmestas iš jos. Aš nelaukiau proceso pabaigos. Elementariai mane išmetė todėl, kad laikiausi partijos bazinės programos, nes aš ją pats rašiau savo laiku. Partijoje buvo atsisakyta bazinių krikščioniškų principų. Pavyzdžiui, tokiais kertiniais klausimais, kaip Stambulo konvencija, ar klausimas dėl vaikų gynimo įstatymo, kuris buvo priiminėjamas su drastišku kišimusi į šeimas, ir panašiai. Tai aišku, buvo pagrindiniai dalykai, dėl kurių mes susikirtome. Buvo gal dar vilties, kad Tėvynės sąjunga išeis iš liberalizmo ir liberalėjimo, bet, deja, taip neįvyko.
Tai pritartumėte „valstiečių" lyderio teiginiams, kad TS–LKD yra liberali partija?
Aš manau, kad taip. Net kai kuriais atvejais liberalesni už liberalus.
Tai kokius didžiausius skirtumas rinkėjui įvardintumėte tarp jūsų partijos ir TS–LKD? Juk abiejuose partijų pavadinimuose yra žodis „krikščionys"?
Mes save pozicionuojame kaip krikščionišką partiją, tokios nė vienos kol kas nėra, ir ne mes vieni tai sakome. Tai yra pasakę Bažnyčios atstovai, kad nėra nė vienos nuosekliai krikščioniškoms vertybėms atstovaujančios politinės jėgos. Mes stengiamės tokie būti, ar pavyks, ar ne – čia kitas klausimas. Mūsų programa akcentuota ir remiasi krikščionišku mokymu. Mes nesame vienos konfesijos partija. Mūsų sąraše – ir evangelikų atstovai, stačiatikių atstovai ir netikintys žmonės, kurie išpažįsta ir turi prigimtinį supratimą apie žmogų. Stengiamės sujungti juos visus ir vienyti visą mūsų krikščionišką bendruomenę nepriklausomai, kokiai konfesijai priklauso.
Kokių reformų jūsų partija imtųsi po 2020 metų Seimo rinkimų? Į kokius darbus, tikslus turėtų orientuotis naujasis Seimas?
Seimas visokiausių įstatymų yra priėmęs pakankamai – pagrindinė bėda yra jų neveikimas. Žinoma, yra sričių, kurias reikia keisti, bet varginti žmonių dirbtinėmis reformomis tikrai nereikėtų. Atėjo laikas viską sustyguoti ir, kaip minėjau, pastatyti viską nuo galvos ant kojų. Turi būti viskas sprendžiama nuo pradžios iki pabaigos ir nereikės jokio chaoso. Tuomet švietimas, kultūra, valstybė – viskas atsistos į savo vietas ir tuomet pliažų Lukiškių aikštėje nebus. Prie to einame, neduok Dieve, kad pliažas prie Arkikatedros atsirastų.
Turi būti pagarba istorinei atminčiai. Mūsų partijai nepriimtinas nevisavertiškumo jausmas, kuris dominuoja. Pažiūrėkite, kokia kalba kalbama žiniasklaidoje. Rusų laikais buvo rusicizmas, dabar – anglicizmas. O kuo tai iš esmės skiriasi? Ta pačia nepagarba savo lietuvių kalbai. Aš, kaip mokslininkas, galiu pasakyti: kuo tu daugiau tarptautinių žodžių vartoji, tuo mažiau problemų išmanai. (...) Mūsų didžioji programos dalis parašyta, remiantis, ko reikia šeimai iš principo. Kad galėtų vystytis subsidiari šeima, tai yra pagrindas. Tai, pirmiausia, jai reikia pagarbos ir nemanyti, kad valdininkai geriau sprendžia klausimus negu pati šeima. Pasitikėkime savo šeima. Joms reikia padėti ir ekstremaliomis situacijomis, galbūt reikia kištis, bet nepertekliniu būdu. Nenurodinėti, kaip jos turi gyventi ir kaip jos turi tvarkytis.
Gerbkime ją, ir ji duos atsaką.Reikia taip pat suprasti, kad vyras ir moteris vienas kitą turi papildyti, o ne suvienodėti. Tam ir sukurti mes esame skirtingi. Tai nereiškia, kad vienas yra vertesnis už kitą, tiesiog skirtingi tam, kad vienas kitą papildytume. (...) Stiprioje šeimoje tuomet atsiras ir gimstamumas didesnis. Kuo ji saugesnė, tuo daugiau vaikų – tai yra aksioma. Kuomet pradėsime gerbti šeimą, ir anksčiau vaikai pradės gimti, ir karjerą spėsime padaryti. Bet dabar pirmas vaikas gimsta, kuomet moters amžius yra 29 metai, tai tuomet kalbėti apie daugiavaikes šeimas mes negalime. Tiesiog biologiškai to neįmanoma padaryti. (...)Švietimo ir kultūros klausimai taip pat išplaukia iš pagarbos.
Na, negali būti tokie „pliažai" Lukiškių aikštėje, tai yra mūsų nevisavertiškumo kompleksas (...) Taip pat, jeigu mes neužtikrinsime orios senatvės pensijos, tai mes prarandame valstybės stabilumą. Jei nebus pagarbos žmogui, čia atsiranda profesinės sąjungos ir visos kitos visuomeninės organizacijos, kurios atstovauja žmonių interesams, ir jie lygiai taip pat turi būti integruojami. Taip turi būti einama per visas sritis.
Kokie turėtų būti mokesčiai, biudžetas po 2020 m.?
Mes matome, kad senėjanti visuomenė reikalaus daugiau lėšų. Tai reikia žiūrėti, iš kur tas lėšas gauti. Dabar mes matome iš turto ateinančius neproporcingai mažus mokesčius, lyginant su visomis ES valstybėmis. Turto mokestis sudaro tik 1,5 proc. biudžeto. Mes net nesiekiame ES vidurkio. Kuo pas mus ekonomika geriau vystosi, tuo didesnė socialinė atskirtis. To neturi būti. Aš tikrai nesu komunistas, kuris sakytų, kad turi būti lygybė.
Mes stabdome vidurinės klasės kūrimą. Vidurinė klasė privalo susikurti. Ji yra per maža – ir tai visuomenės stabilumo garantas. Tuomet mes čia pereiname į smulkų, vidutinį ir kitus verslus, kurie yra mūsų ekonomikos pagrindinis variklis. Jie greičiausiai prisitaiko. Ne stambus verslas, kuris gali pasirūpinti pats savimi ir valstybei nereikia juo rūpintis. Reikia padėti vidutinei šeimai. Tiems žmonėms, kurie nori patys save išlaikyti ir kartu išlaikyti kitus. Reikia padėti atsakingai šeimai ir smulkiam verslui. Tiek žemės ūkiui, tiek smulkiam verslui „valstiečiai" niekada nepadės, nes Karbauskio interesas tikrai yra nesmulkus ūkis, šeimos ūkis. Taip pat gamtosaugą reikėtų paminėti. Čia matome konservatorių ir „valstiečių" santykius, kuomet kertami miškai. Miškų ūkyje mes išmetėme visus miškininkus ir ten atvarėme medkirčius. Kur kertami miškai, ten nesaugomas ir žmogus. Jei nėra pagarbos gamtai, nėra pagarbos ir žmogui, juk jis yra neatskiriama gamtos dalis.
Koks buvo, jūsų manymu, išskirtinis 2016-2020 metų Seimo bruožas? Apžvalgininkai teigia, kad Seimas pasižymėjo politinės kultūros nebuvimu, o frakcijų ginčus lydėjo Seimo tyrimų komisijos.
Šis Seimas man buvo šeštas ir galiu palyginti. Seimo kokybė kvalifikacijos prasme jau metų metus negerėja. Praktiškai daug kas važiuoja iš senos lyderystės. Deja, iš tos jaunos kartos ne per daugiausiai kas nors atėjo. Pakalbėti – taip, bet dirbančių – ne. Buvo taip pat daug nekonstruktyvios priešpriešos, ir iš principo žmonės nuo šios dirbtinės priešpriešos yra pavargę. TS-LKD ir LVŽS dialogas dažnai tampa labai neproduktyvus, nes per triukšmą neleidžia spręsti problemų. Mes pasirinkome tokį konstruktyvų kelią. Pavyzdžiui, Krikščionių sąjunga yra sutarusi su Vyriausybe dėl pagalbos jai, sprendžiant pandemijos klausimus. Mūsų žmonės dalyvavo, bet noriu pabrėžti, kad tai nėra mūsų koalicija su LVŽS. Bet manome, kad pandemijos klausimais jėgos turi būti suvienytos.
Apžvalgininkai teigia, kad dėl koronaviruso Seimas nevykdė parlamentinės kontrolės, ar sutiktumėte?
Šį teiginį aš girdžiu nuolat... Šios parlamentinės kontrolės visuomet reikėtų daugiau. Bet jei ateitumėte į Seimą, matytumėte, kad nedaug Seimo narių nuolat dirbtų. Aš laikiausi nuostatos, kad, kiek leidžia mums karantino sąlygos, net ir pandemijos metu reikia dirbti Seime. Parlamentarai neturėtų nusišalinti nuo žmonių. Juk jų padermė – atstovauti rinkėjui. Perėmėme daugelį nuotolinio darbo formų, bet to neužtenka, ir yra gyvas bendravimas, ir jis reikalingas neišvengiamai, nes ne visi žmonės gali prisijungti prie tų nuotolinių formų, o ir bėdas išspręsti neužtenka nuotoliniu būdu pasikalbėti. Tai Seimas karantino metu parlamentine kontrole tikrai nebuvo pertekęs.
Per pandemijos piką susitikote su premjeru ir išsakėte jam palaikymą, o ar koronaviruso metu pasigedote prezidento tarpininkavimo tarp partijų, institucijų?
Pasigesti tikrai nepasigedau, galbūt bendro darbo, kuomet reikėtų didesnio sustygavimo su Vyriausybe. Bet manau, visa tai ateis su laiku. Prezidento institucijos komanda neseniai išrinkta ir dar nepakankamai gerai įsisavinusi tam tikrus metodus, bet iš principo viskas judama į priekį ir eigoje bus sustyguota. Ne pirmas kartas.
Pandemijos metu išryškėjo ir kitas opus klausimas – Astravo AE. Jūsų nuomone, ar prezidentas turėtų pradėti abejoti Žygimantu Vaičiūnu? Ar Lietuva padarė viską, kad Astravo AE projektas būtų sustabdytas?
Pats tuo metu buvau valdžioje... Pirmiausia, turime atsižvelgti, ko mes patys tuomet nepadarėme. Tai buvo klaidos, kurias dabar turime taisyti. Buvo neįvertintas Astravas ir artėjantis pavojus. Buvo daugiau koncentruojamasi į Kaliningradą ir kitus projektus, nors buvo ekspertų, kurie sakė, kad yra visiškai priešingai, ir jie buvo teisūs. Dabar mes negalime sustabdyti, o tik neutralizuoti. Tą daro dabar mūsų prezidentas. Mes negalime šio klausimo palikti šone ir visuomet turime juo rūpintis, nes tai yra realus pavojus. Bet nepamirškime, kad savo laiku mes pražiopsojome, ir tuomet jau nereikėtų ieškoti kaltų, o imti dirbti.
Kaip jūs matote Lietuvos santykius su Baltarusija? Ar manote, kad dialogas su šia valstybe turi būti gvildenamas?
Pirmiausia, mes turime siekti demokratijos ES. Ji negali būti pasirinktinė, kaip dabar. Jeigu rinkimus laimi ne liberaliųjų pusė, tai tampa jau demokratija pavojuje. Jeigu kalbame apie demokratines valstybes ir kuomet jau tiesiamas vamzdis, tai demokratinės vertybės kažkaip prapuola. Mes patys turime siekti, kad bent jau ES demokratija normaliai judėtų ir ji nebūtų pardavinėjama kiekvieną kartą už kampo. Vėliau siekti to paties ir Baltarusijoje. Bet mes gyvename apsuptyje pasaulio, kuriame ne visur dominuoja demokratinės valstybės. Bet tai nereiškia, kad reikia su jomis kariauti. Mes turime ieškoti būdų, kaip su jomis gyventi taikiai.
O šiuo metu Vengrija prasilenkia su demokratinėmis vertybėmis?
Vengrija yra visiškai normali valstybė. Tai, kad ji nepatinka liberalams, negalima kalbėti, kad ji nedemokratinė valstybė. O kur tas nedemokratiškumas – Konstitucijos nuostatos, kurias jie patvirtinę, yra tokios pačios kaip Lietuvoje. Tai, kad jie nepriima liberalizmo, tai ir mes jo nepriimame. Tai, kad Viktoras Orbanas pirmiausia rūpinasi Vengrija, tai normalu, nes jis yra Vengrijos premjeras. Žinoma, jo požiūris į Rusiją yra visiškai neatsargus, bet kitais klausimais yra viskas tvarkoje. Juk R. Schumannas ir kūrė ES principu, kad kiekviena valstybė yra savarankiška ir ES jėga yra savarankiškų valstybių sąjungoje (...)
Lukiškių aikštės diskusijos pastarąjį mėnesį taip pat buvo įgavusios pagreitį, kokia jūsų pozicija? Diskusija? Kaip tokius jautrius istorinės praeities klausimus reikėtų spręsti?
Pirmiausia, reikia gerbti savo istoriją. Yra skirtingos vietos skirtingiems dalykams. Pliažas – pliažui, sakralinės vietos – sakralinėms vietoms. Visi tie žmonės, kurie kovojo, visą laiką įsivaizdavo, kad Lukiškių aikštėje bus ryški tautinė simbolika. Vietoj Lenino Vytis turėjo stovėti, o ne pliažas atsirasti. Pliažas apskritai yra visiškas cinizmas. Tai yra istorinė degradacija. Reiškia, mes visiškai negerbiame savo praeities, jeigu mes galime daryti bet ką. Atrodo, kad pliažui nebūtų vietos. Juk pakrantės kiek nori, gali palmes kaip (Artūras – ELTA) Zuokas auginti. Bet ši vieta, kur žmonės sieja aiškius jausmus, todėl reikia gerbti tuos žmones, nes tai pagarba asmenims, kurie KGB rūmuose kalėjo.
Ir pabaigai, kokią koaliciją įsivaizduotumėte? Didžiausią skepsį konservatoriai rodo Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, o jūs? Su kuo galėtumėte formuoti koaliciją, su kuo – ne?
Sunkiausia mums koaliciją būtų formuoti, be jokios abejonės, su liberaliomis partijomis. Nes tai yra mums priešinga pasaulėžiūra. Dabar ES ir pasaulis dalinasi į naujas stovyklas. Nebe kairieji dešinieji kaip anksčiau, o būtent pagal krikščioniškąjį ir ultraliberalųjį – kairuolišką požiūrį. Šis pasidalinimas ateina, ir tai bus pats sunkiausias dialogas su šiais žmonėmis (...) Mes esame atvira partija, bet mes turime aiškiai apibrėžę savo vertybines linijas, kaip požiūris į šeimą, gyvybę, žmogaus orumą, solidarumą, subsidiarumą. Mūsų partijos užduotis – neperžengti šių linijų, ir nuo to priklausys galimos koalicijos. Tai yra sunkus klausimas, ir mes nežinome, kas bus po rinkimų ir kuo baigsis pandemija. Visokių dalykų gali būti, bet su liberalais būtų labai sunku.
Tikitės, kad turėsite 7 žmonių frakciją Seime?
Be jokios abejonės. Mūsų vidinės apklausos rodo, kad apie 30 proc. žmonių laukia tokios partijos pasirodymo ir būtų linkę už ją balsuoti. (...) Žinoma, niekas dabar nieko prognozuoti negali. Kas prognozavo pandemiją? Niekas. Aš matau, kad žmonės dabar rinksis kitaip. Matydami bėdą prieš akis, nebebus tokio balsavimo, kad jiems būtų nesvarbu, kas ateis į Seimą. Žmonės bus aktyvesni. Todėl, manau, ateina mūsų laikas.