Į savo knygos „D. Grybauskaitės doktrina: Lietuvos užsienio politikos kaita 2009-2019 m.“ pristatymą T. Janeliūnas pakvietė buvusį prezidentės vyriausiąjį patarėją užsienio politikai Renaldą Vaisbrodą, VU TSPMI profesorę Dovilę Jakniūnaitę ir judviejų pirmąją dėstytoją, kuri šiuo metu dirba Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, profesorę Jūratę Novagrockienę.
Pradėdama renginį D. Jakniūnaitė konstatavo, kad ši knyga yra labai svarbi, ją rašant padarytas gilus tyrimas pasikalbant ne tik su ekspertais, komentatoriais, visais užsienio politikos srityje dirbusiais prezidentės patarėjais, ir pačia kadencija baigusia šalies vadove.
VU TSPMI profesorės vertinimu, knygoje pateiktas gilus ir išsamus vaizdas, nagrinėjant klausimą būtent apie lyderio vaidmenį užsienio politikoje.
Mano, kad pavyko išlaikyti distanciją
Autorius mano, kad jam pavyko vykdant tyrimus ir rašant knygą išlaikyti distanciją tarp jo asmeninių pažiūrų D. Grybauskaitės atžvilgiu.
„Mano manymu, man pavyko išlaikyti tą distanciją, turint galvoje, ką atspindėti, ir ką gauti iš tų interviu. Tikrai nebuvo mano tikslas kažkaip provokuoti, uždavinėti nepatogius klausimus arba aiškintis, kodėl ji padarė kokią nors klaidą.
Buvo galima jausti, kas jai labiau patinka, o kas ne. Tam tikros temos pateikiamos su didesniu pasitenkinimu arba pasididžiavimu už tai, ką ji nuveikė, ir tai – kas nepavyko. Tai – tas pats aiškinimasis, dėl ko ji nenuvyko į Prahą susitikti su B. Obama, arba, kodėl ji nebevažiuodavo į Lenkija šalies nepriklausomybės dienos proga arba kitais atvejais. Aš to klausinėdavau, man buvo įdomu iš jos išgirsti tuos motyvus. Galbūt ne visi tie motyvai mane įtikino“, – pripažino T. Janeliūnas.
Pasak mokslininko, tai atspindėjo jos charakterio savybės, kad ji kartais reaguodavo pernelyg greitai, staigiai.
„Man kartais susidarydavo įspūdis, kad D Grybauskaitei pritrūkdavo strateginės kantrybės. Tai yra šiek tiek susilaikyti nuo radikalaus judesio, ir pažiūrėti, ar jos pradinis impulsas yra teisingas“, – sakė T. Janeliūnas.
Pasak mokslininko, D. Grybauskaitė pati pripažindavo, kad kantrybė yra jos silpnoji vieta.
„Bet ji tai kompensuodavo, kaip sakydavo, savo intuicija, ir bandydavo sprendimą pagrįsti intuicija. Jos teigimu, tai dažniausiai pasiteisindavo. Mano požiūriu, ne visada tai pasiteisindavo, bet stengdavausi susilaikyti nuo pernelyg greitų vertinimų“, – sakė T. Janeliūnas.
Politologo vertinimu, dėl iškeltos kartelės ir pramintų pėdų kitiems šalies vadovams jau bus lengviau.
„Nes jau yra pramintas takas kai kuriuos dalykus daryti iš inercijos. Tai, ką D. Grybauskaitė darė pirmą kartą, kitiems beliks tęsti. Tai – dalyvavimas Europos Tarybose, arba lyderystės prisiėmimas tarpinstituciniuose santykiuose“, – sakė D. Grybauskaitė.
Jautriai reagavo į savo pačios žodžius
Kalbėdamas auditorijai dar prieš užduodant klausimą jis pats pripažino, kad prezidentė labai jautriai reaguodavo į savo pačius žodžius.
„Labai sunkiai man vyko derybos dėl interviu, gyvenime tokių nebuvau turėjęs derybų, kaip per valandą-pusantros įtikinti prezidentę, kad čia vis dėl to yra svarbus dalykas“, – sakė T. Janeliūnas.
Mokslininkas pripažino, kad buvo daug sąlygų, kaip tuos interviu galiu padaryti.
„Pavyzdžiui, viena iš sąlygų – kad nebūtų jokių audio įrašų. Visų pirma, dėl to, kad ji jausis labai suvaržyta, ir bandys pasverti kiekvieną žodį, kad tik nepasakytų ko nors neteisingai. O jei sakys, ką nori sakyti, tada bus visai blogai, rusų hakeriai nulauš visus mano kompiuterius, nusiurbs visus interviu, ir paleis į eterį.
Nepaisant to, kad ir pati prezidentė dar žiūrėjo pokalbius, kuriuos paskui užfiksavau, ir šiek tiek gludino kampus, negalėjau į knygą įtraukti frazės, kad „neleisime mes savo užpakalių spardyti“, vienaip ar kitaip, manau, kad tą nuotaiką ir tuos emocinius ir kitus motyvus man pavyko atspindėti“, – sakė T. Janeliūnas.
Doktriną apibūdino vienu sakiniu
T. Janeliūnas, rašydamas knygą, kėlė pagrindinį klausimą, ar D. Grybauskaitę apskritai formavo kokią nors doktriną.
„Doktrina pačia bendriausia prasme yra konstrukcija, kažkoks nuoseklus taisyklių arba principų rinkinys, kaip reikia elgtis. Užsienio politikoje mes dažniausiai paminėdami žodį doktrina prisimename tokius ryškiausius pavyzdžius, tarkime Trumano doktriną, kuri teigė, kad JAV turi padėti visoms valstybėms arba tautoms, kurios patiria Sovietų Sąjungos spaudimą. Buvo labai aiškus veiksmas – amerikiečiai remia turkus ir graikus, kad jie atsispirtų Sovietų Sąjungos įtakai, ir galėtų turėti pasirinkimą prisijungti jau vėliau formuojant NATO.
Arba tarkime mes galime prisiminti Monro doktriną. (…) Tai, kad JAV priešinsis ir netoleruos Europos kišimosi į Amerikos žemyną. (…) Galime prisiminti ir Brežnevo doktriną, kuri jau palyginti ne tokiais senais laikais, Šaltojo karo metais, aiškino, jog Sovietų Sąjunga neleis socialistinėms valstybėms rinktis savo kelio, ir, jeigu tik padarys kažkokius judesius, grąžins ir padės socialistinėms valstybėms grįžti atgal į socializmo kelią“, – kalbėjo T. Janeliūnas.
Politologas apibendrino, kad doktrina paprastai yra paprastas algoritmas, nurodantis esminius principus, ko turėtų būti laikomasi užsienio politikoje. Tai yra bendresnio pobūdžio nuostatos, kurios nėra detalizuojamos kaip strategijoje. Jos paprastai kyla iš vertybinių principų, savo kaip valstybės misijos pasaulyje įprasminimo.
„Įsimintiniausios doktrinos telpa į vieną sakinį. Prasmingiausios doktrinos yra tos, kurios ne tik paskelbiamos, bet ir palaikomos veiksmais“, – sakė T. Janeliūnas.
Politologas konstatavo, kad D. Grybauskaitė turėjo savo doktriną. Nors vėliau šią mintį jis pats paneigė sakydamas, kad tai buvo daugiau stiliaus raiškos dalykas.
„Apžvelgęs tai, ką ji nuveikė per dešimt metų, ir kokių principų ji laikėsi vykdydama savo užsienio politiką, aš manau, kad ji turėjo pakankamai aiškų vertybių ir principų rinkinį, nusakantį, kaip turėtų elgtis Lietuva tarptautinėje politikoje.
Pagrindinis šių nuostatų akcentas buvo tas, kad, nepaisant to, kad esame maža valstybė, turime gerbti save, siekti pagarbos sau, ir lygiaverčio bendravimo su kitomis valstybėmis – nesvarbu, kokios jos bebūtų. Jeigu reikėtų D. Grybauskaitės doktriną suformuoti į vieną frazę, ji galėtų skambėti taip: neleisime spardyti mūsų užpakalio nei rusams, nei amerikiečiams“, – kalbėjo T. Janeliūnas pridurdamas, kad tokios frazės dėl jos tiesmukumo nepavyks rasti užfiksuotos niekur oficialiai.
Tačiau, pasak politologo, subtilesne forma šita frazė buvo užfiksuota 2010 m. D. Grybauskaitės interviu TV3 televizijai.
Jautriai reaguodavo į nepagarbos rodymą
Politologo teigimu, ne tik ta frazė, bet ir visas D. Grybauskaitės elgesys nuo 2009 m. buvo paremtas kategorišku reikalavimu atsižvelgti į Lietuvos interesus.
„Ji gana jautriai reaguodavo į nepagarbos jai kaip valstybės vadovei rodymą, priimdavo tai kaip įžeidimą tiek jai, tiek visai šaliai. Tai turėdavo labai konkrečių pasekmių užsienio politikos sprendimams“, – sakė T. Janeliūnas.
Politologas savo pasisakyme tai iliustravo pavyzdžiais.
„Pradedant nuo pirmųjų D. Grybauskaitės žingsnių 2009 – 2010 m., ji rodė, kad šis pagarbos principas yra labai svarbus. Ji atvirai rėmė CŽV kalėjimų tyrimą Lietuvoje, nepriėmė B. Obamos kvietimo į Prahą, nes manė, kad B. Obama už Baltijos šalių nugarų derasi su rusais dėl pilkųjų zonų, atmetė amerikiečių prašymus patylėti ir garsiai nereikalauti NATO gynybos planų Baltijos šalims.
Lygiai taip pat nepagarbus V. Putino elgesys su ja Helsinkyje 2010 m. labai greitai užbaigė etapą, kada dar buvo bandoma tikrinti, kiek būtų racionalu bendrauti su rusais, ar įmanoma apskritai sutarti dėl kažko, tarkime dėl dujų kainų, tiesiogiai bendraujant su Rusijos vadovais. Užteko vieno susitikimo tiesiogiai su V. Putinu, ir iš esmės interesas ieškoti lygiaverčio bendravimo su Rusija dingo, ir jis paskui transformavosi į visiškai priešingą nuostatą, kuri stiprėjo dar net ir prieš Krymo aneksiją“, – pasakojo T. Janeliūnas.
Politologas prisiminė santykių su Lenkija atšalimą, kada šios šalies atstovų nepagarbus elgesys stipriai prisidėjo prie to, kad nutrūko dvišaliai vizitai keleriems metams, ir turėjome atšalimo laikotarpį tarp dviejų valstybių.
„Visa tai kilo iš vieno konkretaus nuostatų ir pasirinkimų“, – sakė T. Janeliūnas.
Elgesys per laiką kito
Pasak politologo, D. Grybauskaitė kaip svarbiausia užsienio politikos veikėja ir sprendėja turėjo didelės įtakos tam, kokios krypties laikysis Lietuva, ir kokiais veiksmais tą kryptį reikės palaikyti, sustiprinti ir įgyvendinti principinius sprendimus.
Knygos autorius konstatavo, kad D. Grybauskaitės veiksmai užsienio politikoje keitėsi per laiką.
„Tikriausiai visi jūs jautėte, kad tai, kokia buvo D. Grybauskaitė 2009 m. arba 2010 m., jau visai kitokia ji buvo kadencijos pabaigoje – 2018 arba 2019 m. (…) Mano manymu jos sprendimuose vis didėjo pareigos ir atsakomybės našta, kitaip tariant, ji vis labiau nustumdavo tą savo asmenybės „aš“ į šoną, ir vis labiau mąstydavo valstybės interesų kontekste“, – sakė T. Janeliūnas.
Mokslininkas sakė, kad tuo metu, kai jis ėmė iš jos interviu – 2017 ir 2018 m., tas pakankamai aiškiai atsispindėjo.
„Tą pabrėždavo nuolat, kad ji elgdavosi taip, nes turėjo taip pasielgti“, – sakė T. Janeliūnas.
Pasak politologo, ryškiausias pokytis buvo tame, koks buvo jos elgesys prezidento B. Obamos ir jo įpėdinio D. Trumpo atžvilgiu.
„Tas pokytis matomas, kad nesvarbu, koks yra tavo požiūris į D. Trumpą kaip asmenybę, (…) tačiau elgiesi taip, kaip geriausia valstybės interesams. Tai nereiškia, kad tu pataikauji D. Trumpui, bet susilaikai nuo elgesio, kuris galėtų sukelti JAV prezidento susierzinimą, ir turėtų kažkokių nelabai malonių pasekmių valstybei“, – sakė T. Janeliūnas.
Politologo vertinimu, per dešimt D. Grybauskaitės valdymo metų Lietuvos užsienio politika sustiprėjo.
„Ji įgavo daugiau atspalvių, didesnio pasitikėjimo, per tuos metus pasikeitė net Lietuvos užsienio politikos formavimo mechanizmas. Tai yra svorio centras gana aiškiai iš Užsienio reikalų ministerijos pasislinko į prezidentūros pusę“, – sakė T. Janeliūnas.
Iš kitos pusės, pasak politologo, tiesioginiai asmeniniai kontaktai, prezidentės autoritetas turėjo įtakos ir išorinėms struktūroms. Vienas svarbiausių pokyčių, T. Janeliūno akimis žiūrint, yra pasikeitę santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos.
„Glaudesnis bendradarbiavimas su Vokietija įvyko dėl didesnio tarpusavio pasitikėjimo tarp D. Grybauskaitės ir A. Merkel. Mes ilgą laiką vokiečius vertinome nepatikliai kaip per daug prorusiškus, neatsižvelgiančius į mūsų interesus.(...) Didele dalimi D. Grybauskaitės pastangomis ir dėl gero tarpusavio ryšio tarp šalių vadovių mes turime šiandien Vokietijos karius, kurie vadovauja NATO priešakinių pajėgų batalionui, ir tai keičia mūsų santykius su Vokietija iš esmės“, – sakė T. Janeliūnas.
Politologas konstatavo, kad D. Grybauskaitės prezidentavimo metu Lietuva grįžo prie tradicinių vaidmenų.
„Mes geriausiai žinome, ką daryti, kai Rusija elgiasi agresyviai. (…) Mes tada geriausiai mokame tą savo elgesį parodyti kitaip, tada žinome savo misiją, kad mums reikia pasauliui nuolat priminti apie Rusijos grėsmę. Atitinkamai D. Grybauskaitė šitą vaidmenį atliko irgi labai gerai“, – sakė T. Janeliūnas.
Politologo vertinimu, D. Grybauskaitės prezidentavimo eroje Lietuvos diplomatija (dėl žinojimo, ką ir kaip daryti) išgyveno aukso amžių.
„Buvo labai aiški misija pasaulyje – rodyti, kokia grėsmė yra Rusija. Buvo labai aiškus diplomatijos lyderis, tai yra valstybės vadovas. Buvo augantis tarptautinis pripažinimas , įskaitant ir pirmininkavimus ES, ESBO, narystė Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Ir buvo stiprėjanti pagarba ir bendras Lietuvos svoris tarptautinėje arenoje“, – sakė T. Janeliūnas.
Pasidalijo savo atsiminimais
Kiti diskusijos dalyviai pasidalijo savo asmeniniais prisiminimais ir įžvalgomis apie D. Grybauskaitės valdymo laikotarpį. J. Novagrockienė kadenciją jau baigusios šalies vadovės charakteriui iliustruoti prisiminė D. Grybauskaitės pokalbį su D. Trumpu, kai jis pakalbėjęs nusisuko nueiti, o ji timptelėjo, ir pasakė: „ne, aš dar ne viską pasakiau“.
„Taip labai atskleidžiama jos pozicija ir tvirtumas“, – pasakojo J. Novagrockienė.
Savo ruožtu buvęs patarėjas pasidalijo prisiminimais, ką reiškia būti D. Grybauskaitės patarėju.
„Dirbti patarėju D. Grybauskaitės komandoje reiškia, kad tu turi būti prieinamas ir pasiekiamas 24 val. per parą, tai, kad turi informaciją, kuri yra ne iš antraščių, o sugebi komentuoti giliai, suprasdamas turinį, kuris yra, ir, kad žinai, kaip veikia užsienio politikos infrastruktūra, ir gali joje greitai judėti“, – sakė R. Vaisbrodas.
Buvęs patarėjas prisiminė epizodą iš jo darbinės praktikos.
„2015 m. Ukrainos ambasadorius Lietuvoje siunčia žinutę vakare, ir sako, kad prezidentas P. Porošenko norėtų paskambinti D. Grybauskaitei. Šita žinutė perduodama prezidentei, ar turėsime galimybę kalbėti. Prezidentė klausia: apie ką kalbėsime? Ambasadorius atsako, kad apie aktualijas, patvirtinamas skambučio laikas.
Vakare iškyla intuityviai klausimas: kodėl dabar? Susisiekiau su Ukrainos prezidento P. Porošenkos vyriausiuoju patarėju, klausdamas, kas motyvavo juos kreiptis, ir kodėl kreipiasi per ambasadorių, o ne tiesiogiai. (…) Rytę atėjęs į rytinį pasitarimą, kadangi reikėjo palikti telefonus, nemačiau, ką man atrašė mano kolega. Pokalbis su prezidentu P. Porošenko turėjo būti iš karto po rytinio pasitarimo.
Tik nusileidęs į biurą radau savo telefone pranešimą, kad „mes jokio telefono skambučio neprašėme“. Tada – bėgte į viršų, informavau prezidentę, kad jokio skambučio nebus, ir būti negali, nes kažkas bando mus pakišti. Ir paaiškėjo, kad kažkoks Rusijos radijas paskambino į Ukrainos ambasadą Vilniuje, ir pristatė, kad skambina Ukrainos prezidento administracijos vadovas, ir ambasadorius tuo patikėjo, ir suorganizavo skambutį. Galiausiai mes per plauką išvengėme labai nemalonaus momento, kuris buvo padarytas, kai Rusijos radijo stoties žurnalistai kalbėjosi su prezidentu Erdoganu“, – pasakojo R. Vaisbrodas.
VU TSPMI profesorė D. Janiūnaitė ta pačia tema prisiminė gal prieš trejus metus pas juos buvusią diskusiją apie diplomato darbą.
„D. Semaška buvo vienas iš diskusijos dalyvių, ir jis be svarstymo apie diplomatijos vaidmenį kalbėjo ir apie „čia ir dabar“, tai aš labai gerai prisimenu vieną frazę, ką jis pasakė – ką daro prezidentė su patarėjais, tai ji „čirškina“, – pusiau juokais sakė mokslininkė.
Baigdami pristatymą politologai konstatavo, kad dar yra krypčių, kuriomis būtų galima tęsti tyrimus. Pats T. Janeliūnas mano, kad būtų galima plačiau patyrinėti D. Grybauskaitės santykius su Baltijos šalių vadovais.
Knygą apie D. Grybauskaitės užsienio politiką finansavo Lietuvos mokslų taryba.