Noras atkreipti visuomenės dėmesį į aukštojo mokslo studijų kokybę Vidurio Europos universiteto doktorantui, Vilniaus universiteto lektoriui Tadui Janušauskui baigėsi teisme.
2015 m. rugsėjo 1-ąją per Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) bendruomenės renginį vykusi meninė – socialinė akcija buvo traktuota kaip Susirinkimų įstatymo pažeidimas.
Taikios akcijos iniciatoriui T. Janušauskui buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas, byla perduota teismui.
Aktyvų, savo poziciją turintį mokslininką nemokamai ėmė ginti žinomas Kauno teisininkas, advokatų profesinės bendrijos „Černiauskas ir partneriai“ vadovaujantysis partneris Gintaras Černiauskas.
Advokatas tikino, kad gindamas mokslininką nuo jam pareikštų kaltinimų, jis kovojo už žmonių teisę ne tik turėti savo įsitikinimus, bet ir juos nevaržomai reikšti.
Visišku išteisinimu pasibaigęs teismo procesas įrodė, kad kryptingai siekiant užsibrėžto tikslo teisybę galima surasti.
− Kodėl nusprendėte nemokamai ginti taikios studentų akcijos „Aukštasis Moxlas“ dalyvius, vieną kurių policijos pareigūnai apkaltino pažeidus nustatytą tvarką – apie rengiamą akciją neinformavus Kauno savivaldybės administracijos vadovo?
− Į mūsų advokatų kontorą kreipęsi studentai iš pradžių net nesuvokė susidūrę su rimtomis teisinėmis problemomis. Jie buvo šventai įsitikinę, kad dalyvaudami akcijoje nepadarė jokio pažeidimo, manė, jog teisybė tarsi savaime, be jokio įsikišimo ar kokios nors pagalbos turi būti nustatyta.
Pabendravęs su kaltinamuoju tapusiu doktorantu Tadu Janušausku, jį įtikinau, kad šalis, kuriai pareikšti bet kokie kaltinimai, teisme turi gintis. O gynybą turi organizuoti advokatas. Visai nesvarbu, kas teiks teisines paslaugas – mūsų kontora, ar kitas advokatas, − tačiau gynėjas turi būti, jis privalo padėti klientui įrodyti savo tiesą teisme.
Įvertinęs visas aplinkybes ir tai, kuo buvo kaltintas T. Janušauskas, suvokiau, kad situacija, su kuria jis susidūrė, – daugumos mūsų šalies žmonių problema.
Žmogaus teisės pažeidžiamos nuolat, o šioje byloje buvo visiškai nesunku parodyti, kaip tai yra daroma. Taip pat – ką reikia daryti, kad teisės nebūtų pažeidžiamos, kaip jas reikia ginti.
Todėl mes įsitraukėme į šią bylą, nusprendėme teisines paslaugas teikti pro bonum – už tai neimant jokio atlygio.
− Ar galima teigti, kad tai buvo ne tik policijos nemalonėn patekusio jauno mokslininko, bet ir viešojo intereso gynimas?
− Iš tikrųjų, taip. Išeiti į gatvę, reikšti savo nuomonę, turėti savo įsitikinimus, nebijoti kritikuoti ir pasakyti, ką galvoji, mano nuomone, yra didžiausia nepriklausomybės vertybė.
Gyvendami už geležinės uždangos ilgai buvome sukaustyti ir apimti savotiškos baimės, neduokdie, kažką pasakysi prieš vienintelę tada buvusią politinę partiją, prieš vienintelę ir neklystančią valdžią. Už tokius veiksmus buvo galima nesunkiai nukentėti, nes KGB mechanizmas tuoj pat imdavo veikti.
− Ką norėjo savo menine – socialine akcija pasakyti „Aukštojo Moxlo fakultetu“ pasivadinę jaunuoliai? Kokias esmines problemas jie akcentavo?
− Problemos esmę vertinčiau šiek tiek plačiau, akcentuodamas ne tik aukštąjį mokslą ir studijas. Kalbama apie visos šalies mokslo kokybę.
Neseniai peržvelgiau IQ (intelekto koeficiento – red. past.) žemėlapį. Belieka konstatuoti, kad situacija nėra džiuginanti. Mūsų šalies IQ rodiklis – 94, kaimyninės Latvijos – 96, Estijos – 100, Suomijos – 101, Švedijos – 98.
Mes iš tikrųjų labai smarkiai atsiliekame vien pagal šį rodiklį. Mūsų šalies institucijos ir mokslas nesugeba konkuruoti su užsienio šalimis. Todėl, norėdami įgyti gerą išsilavinimą, gabūs ir protingi jaunuoliai išvažiuoja studijuoti į užsienį. Nemažai jaunų žmonių užsienin išvyksta nebaigę vidurinės mokyklos.
Tai reiškia, kad žmonės, kurie mąsto apie ateitį, ją sieja su savo ir vaikų žiniomis ir planuoja, jog tinkamą išsilavinimą jaunas žmogus gali įgyti ne Lietuvoje.
Mane pribloškė žinia, kad visai neseniai, berods, praėjusiais metais nuspręsta atlikti analizę ir išsiaiškinti, kokių specialybių atstovų ir kiek jų reikia Lietuvai. Nuo nepriklausomybės atgavimo praėjo 26 metai, o mes nežinome, kaip mūsų šalis vystosi, ir ko iš tiesų reikia Lietuvai.
Mano klientas – doktorantas, kiek giliau žvelgiantis į Lietuvoje vykstančius procesus, būdamas aktyvus, kas, žiūrint valstybės mastu, neskatintina, nes aktyvūs žmonės nuolatos kelia sunkumų, nusprendė atkreipti visuomenės dėmesį į šią problemą. Rugsėjo 1-oji buvo pasirinkta neatsitiktinai. Tai – Mokslo ir žinių diena, pedagogų, mokinių bei studentų tradicinė šventė.
Šis jaunas žmogus nusprendė ne tik atkreipti dėmesį į problemą, bet ir paklausti, ar mūsų mokslas iš tiesų eina teisingu keliu.
− Taikiai nusiteikusių, kiek kitokią nuomonę turinčių studentų grupė prisijungė prie VDU organizuotos eisenos. Kodėl turėjo įsikišti policijos pareigūnai?
− Mano klientas su bendraminčiais nusprendė prisijungti prie VDU bendruomenės organizuojamos eisenos. Per Laisvės alėją akademinės bendruomenės atstovai žygiavo iki miesto Savivaldybės rūmų, kur pagal renginio scenarijų turėjo vykti fotosesija.
Noriu akcentuoti, kad ši eisena buvo atvira visiems norintiems prie jos prisijungti, renginio scenarijuje nebuvo jokių apribojimų. Vyko laisva, laisvo universiteto studentų eisena.
Mano klientas kartu su bendraminčiais į šį renginį atvyko iš anksto apsirengę specialiais marškinėliais, nešini plakatu, aukštąjį išsilavinimą įgijusių jaunuolių įsidarbinimo perspektyvas ironizuojančiu „laimės ratu“.
Netikėtai atvyksta policijos pareigūnai ir klausia: „Kas jūs tokie?“ Atsakoma labai paprastai: „Mes – renginio dalyviai.“
Panašu, kad šie policijos pareigūnai gavo nurodymą iš Savivaldybės rūmų prieigų pašalinti šiuos asmenis, nes jie gali kelti tam tikrų problemų. Ko gero, ta problema, kurią viešumon kėlė mano klientas su savo bendražygiais, – nepriimtina pačiam universitetui.
Policijos pareigūnai ėmė aiškinti, kad čia vyksta tarsi atskiras renginys, neva jūs nepritariate bendrajai nuomonei, turite savo įsitikinimus ir juos reiškiate. Pasak policininkų, jūs nesate šio „oficialaus“ renginio dalyviai, nes jūsų daugiau nei 10, todėl turite kreiptis į savivaldybę ir užregistruoti savo „savarankišką“ renginį.
Nenorėdamas ginčytis su policininkais, mano klientas taip ir padarė. Tada policija nusprendė: jeigu reikalavimui buvo paklusta, vadinasi, studentai pripažino, kad į renginį atvyko ir jame savo nuomonę reiškia be leidimo.
Teisme akcentavau – mano klientui su draugais atvykus į universiteto organizuotą, atvirą renginį ir pareiškus, kad jie yra dalyviai, niekas neturėjo teisės jų šalinti, kol jie nepadarė teisės aktų pažeidimų, kaip tai numato įstatymai.
Žinote, tokios išvados prilygsta Šiaurės Korėjos politikai, kur vienodai apsirengę žmonės turi vienodai garbinti savo lyderius, vienodai žygiuoti, eiti ten, kur vadas mostelėjo. Šioje visuomenėje apskritai negalima reikšti savo nuomonės. Kažkas panašaus buvo ir šioje istorijoje.
Teisme klausiau, ar eidamas Laisvės alėja galėjau prisijungti prie VDU organizuotos Rugsėjo 1-osios eisenos. Išgirdau atsakymą, kad prisijungti galėjo kiekvienas. Paklausiau, ar vilkėdamas kostiumą, o gal džinsus galėčiau įsilieti eisenon? Taip pat išgirdau teigiamą atsakymą.
Net pasiteiravus, ar būčiau sumuštas, jei eidamas pasakyčiau, kad man nepatinka jūsų universitetas, jo atstovai patikino, jog taip nebūtų nutikę.
− Kokie buvo policijos argumentai baudžiant savo nuomonę reiškusį, kartu su kolegomis į Rugsėjo 1-osios šventę atvykusį jauną mokslininką? Ar užkliuvo vien tai, kad grupelė kiek kitaip atrodančių žmonių savo nuomonės reiškimu išsiskyrė iš bendrojo šventės dalyvių konteksto?
− Oficialus pretekstas buvo tai, kad jie iš anksto ruošėsi, atvyko ir reiškė kitokią nuomonę, nei renginyje kalbėję asmenys. Tai buvo pavadinta atskiru renginiu.
Gilindamasis į visas aplinkybes atradau, kad teikiant paraišką leidimui gauti Rugsėjo 1-osios šventiniams renginiams, joje buvo nurodyta, jog bus tik eisena, kurią baigs fotosesija. Tačiau prie Savivaldybės rūmų buvo sakomos ir kalbos, tariami sveikinimo žodžiai, ko nebuvo numatyta scenarijuje.
Todėl logiškai kyla klausimas – kodėl iš renginio nebuvo šalinami tie, kurie elgėsi ne pagal patvirtintą scenarijų ir sakė kalbas, nors tai nebuvo numatyta?
Darytina išvada – jeigu aš kažkam nepatinku, galima policijai duoti nurodymą, kad mane pašalintų iš viešo renginio.
Kilo dar viena mintis. Demokratija – įvairių nuomonių laisvo reiškimo terpė. Kitaip tariant, saviraiškos niekas ir jokia forma negali riboti, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, nustatytoms taisyklėms bei nepažeidžia kitų asmenų ar jų grupių interesų ir laisvių.
Todėl labai svarbu, kad mūsų valstybėje jaustumėmės laisvi, kiek mums šių laisvių ir teisių suteikia įstatymas. O dar svarbiau, kad mes už tai kovotume. Visada atsiras nepatenkintas policininkas, koks nors vadovas, kuriam nepatiksime ar neįtiksime, kuris sakys: „Gal geriau čia nestovėk, pasitrauk, nekalbėk ar iš viso čia neik.“
Aš turiu teisę laisvai reikšti savo nuomonę, kad ir kokia ji bebūtų. Ar man patinka Sirijoje vykstantis karas, ar ne – turiu teisę apie tai kalbėti. Apie Rusijos politiką, patinka ji man, ar ne – taip pat turiu teisę turėti savo nuomonę. Taip pat ir Prezidentės ar Ministro Pirmininko elgesys, patinka man jis ar ne – turiu teisę jį kritikuoti ir reikšti savo nuomonę. Mes negalime šios teisės užgniaužti ar jos riboti, nes su problemomis, kurios dabar Lietuvoje egzistuoja, niekada nesusitvarkysime.
− Bylą nagrinėjant teisme VDU rektorius profesorius Juozas Augutis tikino, kad policininkai neteisingai interpretavo jo žodžius, galiausiai išreiškė paramą teisiamam doktorantui. Ar pavyko išsiaiškinti, kas liepė persekioti šios improvizuotos akcijos dalyvius ir atsiuntė policijos pareigūnus?
− Čia yra tamsioji istorijos pusė. Šį klausimą uždaviau teisme, tačiau atsakymo taip ir nesulaukiau.
Rektorius nepripažino davęs nurodymų policijos pareigūnams, o šie tai pat neprisipažino gavę kokių nors nurodymų.
Tačiau remiantis bylos duomenimis ir policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, aiškiai matyti, kad buvo iš anksto pranešta, jog šioje eisenoje kažkas rengiasi dalyvauti ir šiuos asmenis reikėtų iš ten pašalinti.
Policijos pareigūnai, atvykę į pareiškėjo nurodytą vietą, nieko nerado, tada jie pradėjo vaikščioti, blaškydamiesi po Kauno centrą, ieškojo, kur čia kas galėtų vykti ir atitikti pareiškėjo nurodytą apibūdinimą. Kol galiausiai rado mano klientą ir jo draugus.
Kyla klausimas, ar patys policininkai savo iniciatyva ėmė aiškintis, kokia akcija vyks, ir ką jos dalyviai ketina daryti eisenoje, ar tai buvo paties universiteto iniciatyva. Nemanau, kad buvo nepatenkintų trečiųjų asmenų. Nebuvo nustatyta, kad akcijos dalyviai triukšmavo ir trukdė kitiems eisenos dalyviams.
− Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos, Kauno apylinkės teismas T. Janušausą pripažino kaltu pažeidus Susirinkimų įstatymą, nes iki pareigūnų įsikišimo vykdė meninę-socialinę akciją, neinformavęs savivaldybės administracijos direktoriaus. Kokia bausmė jam buvo skirta?
− Teismas stengėsi priimti itin kompromisinį sprendimą, kuris galbūt nebus skundžiamas aukštesnės instancijos teismui, todėl nebuvo skirta jokios baudos.
Tačiau susipažinus su šio sprendimo argumentais ir pasitarus su klientu, buvo nuspręsta eiti toliau. Mums buvo labai svarbu, kad teisinis klausimas, kuris buvo keliamas teisme, būtų visiškai išnagrinėtas.
Jeigu mano klientas iš tiesų jaučiasi nekaltas, jis privalo eiti iki galo ir tai įrodinėti teisinėmis priemonėmis visose instancijose, siekti, kad būtų apgintas bei išteisintas. Šiuo atveju, tai ir buvo padaryta.
Visą laiką tvirtinu – nesvarbu, kokie būtų teismų reitingai, teisybę galima rasti tik teismuose. Labai džiaugiuosi, kad užteko sveiko proto logiškam sprendimui priimti.
− Kaip manote, kokią precedentinę reikšmę turi šis galutinis ir neskundžiamas Kauno apygardos teismo sprendimas, žmogaus teisių gynimo bei galimybės netrukdomai reikšti savo nuomonę kontekste?
− Visose valstybėse kiekviena valdžia norėtų įgyti kuo daugiau politinių galių. Įvairios institucijos – taip pat.
Todėl kiekvienas žmogus, turėdamas savo teises ir laisves, nepamiršdamas ir pareigų, turi jas gerbti ir saugoti. Ne tik gerbti savo teises, bet ir būti tolerantiškas kitam asmeniui. Suprasti, kad valstybėje yra nustatytos taisyklės, pagal kurias jo elgesys turi būti koreguojamas.
Labai svarbu, kad žmogus suprato, jog teisės ir laisvės yra vertybės, kurias būtina ginti. Tačiau mes ir policininkui parodėme, kad nevalia elgtis ne pagal įstatymus. Bendraudamas su piliečiu jis turi būti kompetentingas ir profesionalus, susidūręs su įvairiomis situacijomis, privalo išmanyti, kas galima, o kas – ne.
Dabar buvo akivaizdu, kad policininkas perskaitęs vieną įstatymo straipsnį iškreiptai suvokė savo teises ir mano kliento laisves.
− Ar ši byla ir galutinis bei neskundžiamas išteisinamasis nutarimas pralaužė ledus visuomenės sąmonėje? Galbūt žmonės ima suvokti, kad korektiškai ir nepažeidžiant kitų piliečių interesų bei viešosios tvarkos jie įgyvendina savo teises nenusižengdami įstatymams?
− Aš manau, kad Lietuvos žmonės turi nebijoti kalbėti apie šalyje egzistuojančias problemas.
Tai labai svarbu, nes aptariamu atveju buvo bandoma užgniaužti net mažytės problemos, su kuria susiduria mūsų šalies mokslas, paviešinimą. Juk mes turime kur kas didesnių problemų. Turime drąsiai diskutuoti apie šildymo kainas, jas kritikuoti. Turime be baimės diskutuoti apie dujų kainas, jas kritikuoti.
Dabar viskas orientuojama į valstybės interesą, tačiau jis prasideda nuo eilinio žmogaus intereso. Esame žmonės ir kuriame šią valstybę, o ne valstybė leidžia mums egzistuoti. Mes esame šios valstybės šeimininkai, todėl ir diktuojame, kokiomis sąlygomis norime joje gyventi. Apie tai turime drąsiai kalbėti ir niekas mūsų negali trikdyti.
Labai svarbu, kad šią tiesą suprastų ne tik universitetuose studijuojantis akademinis jaunimas, bet ir pati visuomenė. Tebėra įsišaknijusi nuostata, kad valstybė žino, ką daro, o jos interesas yra pats svarbiausias. Su tuo negaliu sutikti, turi būti išlaikyta pusiausvyra – žmogus ir valstybė, visuomenė ir įvairių grupių žmonių susibūrimas. Tai reiškia, kad viskas tarp jų turi būti derinama. Jeigu to nepaisysime, nesijausime saugūs, nebūsime užtikrinti savo teisių neliečiamumu ir geriau negyvensime.
− Kaip manote, ar mūsų policija pasimokė iš šio teisinio precedento, kai galutiniu ir neskundžiamu nutarimu teismas konstatavo, kad žmogaus baudimas už kultūringą savo nuomonės reiškimą yra nepriimtinas ir neteisėtas?
− Nenorėčiau vartoti sąvokos „pasimokė“, nes tai vyks nuolat. Periodiškai bus patikrinama, ar jau galima kažką apriboti.
Ir tik tada, kai kasdien kiekvienas apvogtas žmogus kreipsis į policiją reikalaudamas, kad vagis būtų pagautas ir apgintos jo, kaip nukentėjusiojo, teisės, galėsime tikėtis, kad kažkas pasikeis į gerąją pusę. Nes dabar man žinoma, kad policija kartais įkalbinėja nukentėjusį žmogų nerašyti pareiškimo. Ar tai normalu? Gal tai − žmogaus teisių pažeidimas? Akivaizdu, kad taip. O kodėl tai vyksta? Nes žmonės viešumon nekelia šios problemos.
Kova už savo teises yra amžina žmogaus kelionė. Jeigu einama užtikrintai, nėra sunku pasiekti tikslą. Jeigu mano klientas būtų nuleidęs rankas, susitaikęs su ta teisine situacija (nutarimu pripažįstant įvykdžius administracinį teisės pažeidimą – red. past.), kurią įtvirtino pirmosios instancijos teismas – kitą kartą laisvai reikšti savo nuomonę jis bijotų. Ko gero, dar pasakytų savo draugams: „Ir jūs taip nedarykite, nes nukentėsite.“
Dabar, manau, jis nebijos drąsiai reikšti savo nuomonės, ją ginti ir agituoti kitus žmones prie jo jungtis, kalbėti apie jiems aktualias problemas.
Viešai prakalbo apie mokslo problemas
„Aukštojo Moxlo fakulteto“ studentais pasivadinę akademinės bendruomenės atstovai meninę-socialinę akciją surengė 2015 m. rugsėjo 1-ąją dieną, vykstant tradicinei VDU studentų eisenai.
„Aukštasis Moxlas“ simbolizuoja viešųjų paslaugų nykimą joms tampant verslo kompanijomis, o „laimės ratas“ rodo realybę, kurioje gyvena arba bus priversta gyventi dauguma žmonių.
Šios akcijos tikslas iš dalies buvo parodyti, kad universitetas realybėje stipriai prasilenkia su savo išdidžiai reklamuojamais kritinės minties, kūrybinės laisvės ir artes liberales principais.
„Kokia lygybė gali būti tarp „Maximos“ milijardinės kompanijos ir minimumą uždirbančio darbuotojo? Kokia reikšmė rektoriaus kalbose apie laisvę, kai girdime, kaip universitetuose yra išnaudojami darbuotojai?“ – klausė akcijos iniciatoriai.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas:
„Vertinant patį T. Janušausko dalyvavimo faktą tokio pobūdžio akcijoje, pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog meninė-socialinė akcija pažeidė kitų asmenų teises ir laisves, viešąją rimtį ir tvarką ar sukėlė kokių nors kitų neigiamų pasekmių. Todėl teigti, kad buvo būtina taikyti tam tikrus apribojimus taikiam žmonių susibūrimui nėra jokio pagrindo. Vien pats T. Janušausko buvimo faktas ir idėjų reiškimas susibūrime negali būti laikomas Susirinkimų įstatymo pažeidimu“.
Įvertinus byloje surinktus duomenis konstatuotina, kad T. Janušauskui inkriminuojamas pažeidimas, nesant pakankamai surinktų objektyvių įrodymų, negali būti laikomas įrodytu, o nutarimas negali būti teisėtas ir pagrįstas. Tokiu atveju, teismo nutarimas naikinamas ir byla T.Janušauskui nutraukiama.“