Nors valdininkai ne kartą kalbėjo, kad pensijos nėra mažos, Klaipėdos samariečių bendrijos pirmininkė mato visai kitokią situaciją.
„Ne vienas atėjęs pagalbos pas mus anksčiau gyveno gana pasiturinčiai, tačiau taip jau susiklostė, kad prarado viską. Ne kartą verkiau, klausydama žmonių istorijų, kurie dabar neturi nieko ir negali net nusipirkti normalaus maisto, valgo duoną, vandenį ir kruopas“, – apie skaudžią savanoriškos veiklos pusę pasakoja V. Toliušienė.
Moteris sako, kad prieš kiek daugiau nei septynerius metus į savanorystę atvedė pats likimas. Dalytis su kitais, jei turi daugiau, Vilijai niekada nebuvo sunku, tačiau anksčiau ji nepriklausė jokiai savanoriškai organizacijai. Kol vieną dieną draugė iš Vilniaus pranešė, kad iš sostinės samariečių bendrija organizuoja kelionę vaikams į Vokietiją ir yra laisva vieta jos dukrai...
„Ėmiau domėtis, kas yra samariečiai ir kokia jų veikla. Tai, ką sužinojau, patiko, juk jie daro daug gero. Nebūdama jų nare nenorėjau piktnaudžiauti galimybe ir paprašyti į kelionę paimti mano dukrą, nors ir nesiūlė vykti nemokamai. Morališkai negalėjau naudotis palankia situacija, todėl nusprendžiau pati tapti samariečių dalimi. Tuomet jau be sąžinės graužaties išleidau dukterį į kelionę“, – apie kelio pradžią į aktyvią savanorišką veiklą pasakojo moteris.
Tuomet dar dešimties metų dukrą Vilija nuvežė į Vilnių, o grįžusią pasitiko. Vilniuje laukė staigmena – samariečių bendrijoje Vilijai pasiūlė įkurti padalinį Klaipėdoje, mat uostamiestyje jų padalinio nebuvo.
Veikli moteris sako nė nesuabejojusi. Nors tuomet kasdien dirbo kone po 12 valandų, savanorystės idėja jai buvo labai artima.
„Pradžia buvo labai sunki, įtraukiau ir draugus, ir vaikus. Dalijome maistą, užsukti kvietėme skurdžiai gyvenančius žmones tiesiog iš gatvės. Man visi lygūs – ar turtingas, ar vargšas. Visų pirma, jis yra žmogus. Po truputį ėmiau skleisti žinią apie savanorystę, pritraukėme daugiau savanorių ir tų, kuriems reikia pagalbos maistu, drabužiais, daiktais“, – pasakojo Vilija.
Pati du vaikus auginanti mama sako supratusi, kad negali atimti laiko iš šeimos. Laimei, vaikai noriai sutiko kartu vykti į senelių slaugos namus, kitus renginius ir padėjo mamai – taip geriems darbams atsidavusi moteris neprarado ryšio su savo vaikais. Anot Vilijos, kalbant apie savanorystę visuomet pabrėžiama, kad visa ko pagrindas – mokėti dalytis.
„Juk nereikia žmogui tiek daug, kaip dauguma įsivaizduoja. Užtenka kelių daiktų, kelių drabužių ir batų. Geriau pasidalyti su tais, kurie neturi nieko arba turi labai mažai. Į savanorystę pakviestiems vaikams skiepijame ir tai, kad jie privalo pažinti senatvę – lankytis senelių namuose, juk jaunimas turi tėvus, o šie pasens. Taip pat plečiame jaunųjų samariečių akiratį lankydami vaikus globos namuose. Matyti paliktus mažuosius taip pat labai jautru, pirmą kartą kelios jaunosios samarietės net išbėgo iš globos namų verkdamos“, – atviravo Vilija.
Moteris neslepia, kad ir pačiai neretai sunku sulaikyti ašaras, kai aplanko be tėvų augančius vaikus.
„Ten yra berniukas, kuris kiekvieną kartą apsilankius įsikimba į ranką ir sako, kad eis su manimi“, – pasakoja moteris.
Kiek mokama už tokį atsidavimą? Vilija neslepia, kad nei ji, nei kiti savanoriai pinigų iš veiklos neuždirba ir visi turi kitą pragyvenimo šaltinį. Jaunieji samariečiai paprastai mokosi, brandesnio amžiaus žmonės dirba, yra į savanorystę įsitraukusių ir pensinio amžiaus moterų, kurios pačios sunkiai gali pasidalyti daiktais, tačiau turtingos laiko ir rūpesčio kitiems.
„Yra viena garbaus amžiaus savanorė, kurios vaikystė buvo gal net baisesnė už dabar aprašomus įvykius. Ne tik šiais laikais būna smurto šeimoje, vaikų prievartos, ir anksčiau vaikai bėgo iš namų, tačiau niekas apie tai nekalbėjo, žiniasklaida apie tai nerašė. Dabar šiurpu skaityti, kai užmuša vaiką ar įmeta į šulinį, tačiau giliuose kaimuose tokių dalykų būdavo ir seniau. Moteris, kuri dabar padeda kitiems, pati tą siaubą matė ir patyrė. O dabar rūpinasi kitais“, – pasakojo V. Toliušienė.
Savanoriška veikla, anot Vilijos, leidžia pamatyti kitokią gyvenimo pusę, tą, nuo kurios gatvėje žmonės paprastai nusisuktų.
„Ateina visokių žmonių, kai kurie gyvena nakvynės namuose. Viena moteris ten atsidūrė norėdama padėti į priklausomybes įnikusiam sūnui. Jis dėl svaigalų net iš namų daiktus nešė. Moteris visaip stengėsi jam padėti, net paėmė paskolą. Galiausiai viską prarado, net namus. Dar vienas vyresnio amžiaus vyras taip pat ilgą laiką glaudėsi nakvynės namuose, mat taip jau susiklostė likimas, kad liko be nieko, tačiau net tuomet, pats nieko neturėdamas, dar stengėsi kokiu žaislu ar drabužėliu nudžiuginti anūkus“, – apie plačią žmonių širdį ir skurdą pasakojo moteris.
Vyras, ateidavęs iš nakvynės namų, gavo socialinį būstą, tačiau net skurdžiai gyvendamas jis nėra piktas ar liūdnas. Be to, anot Vilijos, jis turi neįprastą veiklą – pozuoja fotografijoms. Persikėlęs ir įsikūręs socialiniame bute, tokios meninės veiklos neapleido.
Vilija neslepia, kad neretai pas samariečius ateinantys žmonės nė neturi kur nusiprausti, tačiau ieško ne tik paramos drabužiais, maistu, bet nori ir bendrauti. Anot Vilijos, jei mažus vaikus dar gali pamokyti, padėti atrasti, kas jiems geriausia, senoliai turi patirtį, kuri suformavo jų požiūrį, ir perkalbėti ar kažką pakeisti tiesiog nebeįmanoma.
„Lieka išklausyti žmones, pasistengti suprasti ir padėti jiems, kad turėtų bent kiek lengvesnę senatvę“, – sako Vilija.
Anot savanorių bendrijos vadovės, tiek savanoris, tiek socialinis darbuotojas turi turėti didelę širdį, kitaip jis tiesiog negalės padėti nepriteklių patiriančiam ar socialinės rizikos šeimoje dėl kitų priežasčių gyvenančiam žmogui. Liks tik įstatymas, kuris nustelbia žmogiškumą.
Pas savanorius lankosi ir mama, kuri kovoja dėl savo vaiko teismuose. Regos negalią turinti Aurelija Vilijai senokai pažįstama, tad mato ir žino, kaip moteris keičiasi ir mokosi iš savo skaudžios klaidos. Apie pusmetį visai alkoholio nebevartojanti mama vis dar negali atgauti paauglio sūnaus globos, nors motinystės teisės jai neapribotos. Vilija sako, kad moterį palaiko ir stengiasi įkvėpti tvirtybės, kad ji vėl nepalūžtų ir atkakliai siektų tikslo. Anot Vilijos, net jei mama ir neideali, vaikui kur kas geriau augti namuose – jų neatstos šaltos globos namų sienos ir svetimi žmonės.
Anot Vilijos, jai sunkiausia matyti garbaus amžiaus žmones, kuriems atsakomybę dar užkrauna vaikai. Moteris sako, kad, jos požiūriu, senatvė yra šventa, ją reikia gerbti. Emigruojantys senjorų vaikai nė nesusimasto, kokią naštą užkrauna palikę anūkus garbaus amžiaus žmonėms. Nors dauguma planuoja vos įsitvirtinę užsienyje pasiimti vaikus, pagyvenusiems žmonėms anūkus prižiūrėti tenka apie metus ar net dvejus.
Nors senoliai stengiasi rūpintis anūkais, jie nesuvaldo paauglių, nes šiems įdomu viską paragauti, pamatyti, sužinoti. Be to, bręstantys paaugliai išvykus tėvams dar ir praranda su jais ryšį – tėvai neapkabina, bendrauja tik internetu, negali dalyvauti kasdieniame vaiko gyvenime. Vilija sako norinti suburti vaikus, kad jie augtų ne gatvėje, o turėtų veiklos, tačiau tai nėra paprasta.
Savanorystę Vilija vadina darbu, kuris trunka 7 dienas per savaitę ir 24 valandas per parą – niekada nežinai, kada žmonėms prireiks pagalbos. Dabar ji savo pragyvenimo šaltinį gali ramiai derinti su savanoryste, mat buvusio darbo po 12 valandų per dieną atsisakė.
Taip lėmė likimas, kad reikėjo rūpintis tėčiu, tad Vilija pasirinko padėti, o ne daugiau uždirbti. Tačiau ji šypsosi, kad pagalba kitiems sugrįžta šimteriopai ir padeda pačiai tobulėti. To moko ir savo vaikus – visi žmonės vienodai svarbūs.