Vis dėlto, nors aktyviausiems LLL veikėjams buvo skirtas namų areštas, mitingas įvyko. Be to, apie jį pranešė ir „Amerikos balsas“, o archyvuose išliko trumputis vaizdo įrašas. Jį parodė tuo metu progresyvi Maskvos televizija „Vzgliad“.
SSRS pamatus klibino disidentai
1988 metų gegužė. Pasaulis laukia dviejų supergalybių – JAV ir Sovietų Sąjungos – vadovų susitikimo. Vašingtone Baltųjų rūmų šeimininkui Ronaldui Reaganui ant stalo gula slapta CŽA pažyma apie žmogaus teises Sovietų Sąjungoje. Ten, be kita ko, rašoma: „Trys lietuvių dvasiškiai yra tarp garsių disidentų, kurie nebuvo įtraukti į reabilituojamų politinių kalinių sąrašą.“ Omenyje turimas Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas ir Julijonas Steponavičius.
Disidentai – štai kas klibino Sovietų Sąjungos pamatus. Michailui Gorbačiovui, skelbusiam, kad jo šalyje laikomasi žmogaus teisių, tai buvo labai neparanku.
Tuo metu nei KGB, nei GRU nežinojo apie tos slaptos pažymos egzistavimą. Kaip ir apie tai, kad šiuos klausimus R. Reaganas kels Maskvoje, kai susitiks su M. Gorbačiovu. Jie vis dar galvojo, kad gali kontroliuoti padėtį. O persekioti disidentus jiems niekas netrukdo.
O Lietuvos disidentai, nepaisydami galimų represijų, ruošiasi budinti tautą, priminti nuslėptą jos istoriją, priminti, kad esame okupuoti, priminti tremtis ir partizanų kovas. Tuo metu aktyviai veikė Lietuvos laisvės lyga. Kas gi buvo ši organizacija?
1978 m. birželio 15 d. buvo įsteigta Lietuvos laisvės lyga. Jos lyderis – Antanas Terleckas. Kiti jos nariai – Kęstutis Jokubynas, Leonas Laurinskas, Romualdas Ragaišis, Vladas Šakalys, Jonas Volungevičius ir kiti. Vėliau prie organizacijos prisijungė ir jaunimas: Vytautas Bogušis, Andrius Tučkus ir kiti.
Būtent A. Terleckui priklauso mintis, kad reikia nuolat kelti neteisėtą Lietuvos okupacijos faktą. Būtent todėl ši organizacija vis primindavo Molotovo–Ribentropo paktą. Daugiausia visuomenė apie šią organizaciją sužinojo 1987 m. rugpjūčio 23 d., kai, minint šį šių gėdingų paktų pasirašymo 50-ąsias metines, buvo surengtas garsusis mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo.
Gegužės 22-oji ir 23-ioji – kančių dienos
Tačiau Lietuvos istorijoje XX a. buvo ne viena tragiška diena. Okupacinė valdžia, norėdama įbauginti Lietuvos žmonės, įtvirtinti režimą, tremdavo žmones. Didžiausia tokia akcija įvyko 1948 m. Lietuvos laisvės lyga nusprendė ją priminti.
Taigi kas gi įvyko tais tolimais 1948 m.? Visi Lietuvoje žinojo, kad okupantų režimas yra žiaurus. 1948 m. gegužės 22-oji ir 23-ioji tapo tikromis kančių dienomis. Nepaisant visų pastangų, partizanai buvo stiprūs, kaimeliuose vis dar buvo jų valdžia. Okupantai to negalėjo pakęsti, todėl nusprendė keršyti – įvykdyti operaciją, ciniškai pavadintą „Vesna“ („Pavasaris“).
Iš Lietuvos buvo numatyta išvežti 12 tūkst. partizanų bei jų pagalbininkų šeimų. Pusei numatytas maršrutas į Krasnojarsko kraštą, kitiems – į Jakutiją. Trėmimai prasidėjo gegužės 22-ąją, šeštadienį: miestuose – nuo vidurnakčio, o kaimuose – nuo 4 val. ryto.
Trėmimams vykdyti buvo sutelkta 30 118 MGB ir MVD darbuotojų, kareivių, karininkų bei stribų. Jiems talkino 11 446 partiniai ir sovietiniai aktyvistai, iš Maskvos atvykę specialūs SSRS MGB įgaliotiniai. Iki gegužės 23 d. 14 val. ešelonuose jau buvo sugrūsta apie 11 tūkst. šeimų, t. y. apie 40 tūkst. žmonių, iš kurių – apie 11 tūkst. vaikų.
Kiekviename ešelone buvo vežama po 304–443 šeimas (915–1656 žmonės, tarp jų 280–586 vaikai). Gyvuliniuose vagonuose sugrūsti tremtiniai pradėjo mirti: pirmieji žuvo vaikai, senyvi žmonės, nėščios moterys, ešelonuose gimę kūdikiai.
Lietuvos laisvės lyga nusprendė paminėti šią dieną. Žinoma, sovietinė valdžia net nemanė leisti tokio mitingo, nors M. Gorbačiovas jau seniai viešai aiškino, kad šaliai reikia perestroikos. Štai kaip to mitingo organizavimo peripetijas prisimena vienas iš Lietuvos laisvės lygos narių Vytautas Bogušis.
1988 m. Vilniuje buvo iškabinti lapeliai, kviečiantys į šį mitingą.
Žmogus, norėjęs į Lietuvą atnešti bolševizmo siaubus
Sovietinė valdžia, suprasdama, kad laikai keičiasi, nusprendė surengti savo renginį – stalinizmo aukų minėjimą. Vietą pasirinko irgi sovietinę – prie Zigmo Angariečio paminklo. Kodėl? Čia reikia priminti šio veikėjo biografiją.
1882 m. vasarą pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų šeimoje gimė sūnus, kuris buvo pavadintas Zigmu. Jaunėlis buvo ligotas, silpnas, nelabai sutarė su kitais šeimos nariais, nesijautė mylimas tėvų. Dar mokyklos suole Zigmas Aleksa susidomėjo marksizmo idėjomis. 1906 m. netgi sukurstė kumečių streiką prieš... savo tikrą tėvą.
1918 m. pabaigoje Z. Aleksa, pasirinkęs Angariečio slapyvardį, jau Vilniuje. Ten jis su Vincu Mickevičiumi-Kapsuku ir kuria Lietuvos komunistų partiją. Ši nauja organizacija paskelbia dekretą, kad visa valdžia Lietuvoje pereina į darbininkų ir valstiečių tarybų rankas, o naujoji Lietuva laikysis vienybės su Sovietų Rusija. Mūsų laimei, šis projektas nepasisekė. Lietuva tuo metu atsilaikė.
Labai įdomi šios šeimos istorija. Buvo trys broliai Aleksos – Jonas Pranas, Konradas ir Zigmas. Pirmasis tapo žymiu nepriklausomos Lietuvos veikėju, penkiose vyriausybėse užėmė žemės ūkio ministro vietą. Antrasis tapo Žemės ūkio akademijos profesoriumi, o vėliau – netgi prorektoriumi. Trečiasis – Zigmas – visiška priešingybė: bandė sukurti sovietinę Lietuvą. Nepavyko.
Prasidėjęs didysis valymas Sovietų Sąjungoje nusineša Zigmo Aleksos-Angariečio gyvybę – 1938 m. jis buvo suimtas. Jo byla buvo perduota žiaurumu pagarsėjusiam NKVD tardytojui Aleksandrui Langfangui. Per tardymus Z. Aleksa-Angarietis buvo labai sunkiai sužalotas – jam buvo sulaužytas stuburas, tad mirties nuosprendį Lietuvos komunistų partijos galva išklausė gulėdamas ant neštuvų. Taip, gulėdamas ant neštuvų, Z. Aleksa-Angarietis – žmogus, norėjęs į Lietuvą atnešti bolševizmo siaubus, – buvo ir sušaudytas. Tų pačių bolševikų. Nuosprendis įvykdytas 1940 m. gegužės 22 d.
Sovietinė valdžia bandė padaryti viską, kad mitingas neįvyktų
Sovietiniai veikėjai nusprendė akcentuoti komunistus, kurie buvo sušaudyti per didžiuosius valymus Sovietų Sąjungoje. Jie vis dar nebuvo pasiruošę pripažinti visų žiaurumų, kuriuos vykdė okupacinė valdžia Lietuvoje. Į tą mitingą susirinko visa tuometinė LTSR komunistų grietinėlė. Beje, buvo nuėję ir disidentai pasižiūrėti, kas gi ten kalbama. Ir štai ką liudija V. Bogušis.
Ir štai išaušo gegužės 22 diena. Sovietinė valdžia nusprendė padaryti viską, kad šis mitingas neįvyktų. KGB buvo sugalvojusi savo planą. Kokį? Paklausykite V. Bogušio.
Tuo metu pas V. Bogušį gyveno iš JAV atvykęs Darius Sužiedėlis. Jis turėjo fotoaparatą ir, pamatęs, kas vyksta, užfiksavo V. Bogušio ir kagėbistų bei milicininkų akistatą.
Vis dėlto, nors aktyviausiems Lietuvos laisvės lygos veikėjams buvo skirtas namų areštas, mitingas įvyko.
Beje, apie rengiamą mitingą pranešė ir „Amerikos balsas“. Romas Sakadolskis apie tai pranešė visai Lietuvai. Štai kaip skambėjo ši žinia:
Be to, archyvuose išliko trumputis šio mitingo vaizdo įrašas. Jį parodė tuo metu labai progresyvi Maskvos televizija „Vzgliad“ („Žvilgsnis“). Patys pažiūrėkite, kas vyko 1988 m. gegužės 22 d. Katedros aikštėje (tuo metu ji buvo dar vadinama Gedimino aikšte). Ir išgirskite: tuo metu susirinkę žmonės skandavo „Laisvės“.