„Prievartą kentėjau net pusantrų metų, man tada buvo labai sunku, bijojau, nes niekas manęs negalėjo apginti“, – širdį pareigūnams atvėrė jauna mergina. Ir pirštu bedė į buvusį savo patėvį – vyrą, nuo kurio jos motina yra susilaukusi vaikelio.
Prabilti ji išdrįso ne tik dėl to, kad norėjo nubausti ją nuskriaudusį patėvį, bet ir apsaugoti kitą mergaitę – vyras šiuo metu gyvena su kita moterimi, kuri taip pat augino mažametę dukrą.
„Bijojau, kad tai nepasikartotų ir nenukentėtų daugiau vaikų“, – savo argumentus dėstė mergina.
Ištrinti iš atminties tai, kas maždaug prieš aštuonerius metus įvyko namuose, kur ji turėjo jaustis saugiau nei bet kur kitur, merginai nepavyko iki šiol – slogūs prisiminimai lyg baisus košmaras ją persekiojo kone kasdien. Ji net bijojo pažvelgti į vaikinus – atrodė, kad šie bus tokie patys kaip ir jos gašlus patėvis.
Nors jau buvo praėję nemažai laiko po patirto seksualinio smurto, nukentėjusioji apie įvykius ją apklausinėjusiems tyrėjams kalbėjo taip lyg šie būtų įvykę vakar.
„Viską prisimenu, tai yra trauma visam mano gyvenimui“, – prasidedant pirmajai apklausai prisipažino ji. Ir labai bijojo pakelti galvą – nors buvo siaubingo nusikaltimo auka, jai buvo didžiulė gėda pasakoti apie skaudžias paauglystės patirtis.
Nukentėjusioji sakė, kad jos tėvai tuo metu jau buvo išsiskyrę – ji, vienturtė dukra, liko gyventi su motina, tėvas gyveno atskirai, bet su juo ryšiai nebuvo nutrūkę. Tada namuose apsigyveno 25 metais už ją vyresnis patėvis, netrukus motina nuo jo ėmė lauktis vaikelio.
„Man buvo vienuolika ar dvylika metų, kai jis pradėjo mane liesti, – nedrąsiai kalbėjo mergina. – Viskas prasidėjo nuo to, kad jis mane pakutendavo, stengdavosi prakalbinti, pralinksminti, kaip įmanydamas mane pratino prie savęs, nes buvau uždara mergaitė. Atsimenu, kad Naujųjų metų naktį jis mane pabučiavo, tai buvo pirmas kartas, kai vyras mane pabučiavo į lūpas. Vėliau jis pradėjo elgtis agresyviau... Aš negalėjau judėti ir apsiginti, man buvo labai baisu, kartą šaukiau, bet labai bijojau, kad jis man kažką padarys.“
Visa tai vyko tuo metu, kai motinos nebūdavo namuose arba ji būdavo išėjusi į kitą kambarį.
„Bijojau pasakyti mamai, maniau, ji manimi nepatikės“, – prisipažino ji.
Bet vieną kartą neištvėrė ir pasakė. Motinai buvo sunku patikėti, todėl ji surengė sugyventinio ir dukros akistatą. Jos metu mergaitė tik nuleidusi akis pasakė, kad tai yra tiesa ir išsigandusi pabėgo iš kambario. Motina suprato, kad dukra nemeluoja, o ir atsisukusi į sugyventinį iš šio nuleistų akių iš karto suvokė, jog siaubinga tiesa pasitvirtino.
Supratęs, kad įkliuvo, moters sugyventinis puolė atsiprašinėti, teisinosi, jog tik kvailiojo, neturėjo blogų kėslų, žadėjo, kad tai daugiau nepasikartos.
„Mylėjau, todėl atleidau“, – vėliau prisipažino moteris.
Bet netylėjo – tą pačią naktį paskambino buvusiam savo sutuoktiniui ir papasakojo, ką sužinojo iš dukros. Šis į šią istoriją iš karto sureagavo – nieko nelaukęs savo jausmus išliejo dienoraštyje, kuris vėliau atsidūrė teisėsaugos rankose. Nors ir žinojo, kad mažametė mergaitė buvo nuskriausta, bet kaip įmanydamas save ramino: tik nieko nereikia daryti savo rankomis, tegul išsiaiškina teisėsaugos pareigūnai.
Kitos dienos vidurdienį vyras atvyko į dukros namus – ant namų slenksčio sutiko buvusios sutuoktinės sugyventinį, kuris net nepasisveikinęs ėmė atsiprašinėti, prisiekinėjo, kad daugiau taip nepasikartos.
Sunku patikėti, bet mergaitės tėvas jam davė šansą: „Jeigu dar kartą sužinosiu, bus blogai.“
O kaip jaučiasi seksualinį smurtą patyrusi mergaitė, niekas net nepasidomėjo. O juk jau tada, jeigu su ja būtų pasikalbėta „iš širdies“, tėvai būtų sužinoję kur kas siaubingesnę realybę – tai nebuvo vienkartinis atvejis. Jų buvo daug. Labai daug.
Su širdį slengiančiu skausmu ji gyveno ne vienerius metus, kasdien matė ją nuskriaudusį patėvį, bet šis jau bijojo ją paliesti. Tik baimė, jog tai gali pasikartoti, jai niekuomet taip ir neišnyko.
„Antrą kartą mamai apie tai pasakiau gal po dvejų metų – nebegalėjau savyje laikyti paslapties, todėl papasakojau viską, ką jis iš tiesų su manimi darė maždaug pusantrų metų“, – prisipažino dabar jau pilnametystės sulaukusi mergina.
Motina užvertė praeities puslapį, sugyventinį mylėjo, nuo jo augino vaiką ir tikėjosi, kad tai tikrai daugiau niekuomet nepasikartos. O dukra sugebės pamiršti tai, ko neturėjo patirti.
Bet ji negalėjo – dar besimokydama mokykloje dėl vaikystėje patirtų traumų buvo priversta lankytis pas psichologę, nors šiai taip ir neišdrįso atskleisti, kas gi iš tikrųjų nutiko.
Kai prieš keletą metų jos motina su sugyventiniu nutraukė santykius, o nukentėjusioji sulaukė pilnametystės, ji nutarė nebetylėti – kreipėsi į teisėsaugos pareigūnus. Apie tai žinojo ir jos motina, kuri prieš kurį laiką tapo policijos rėmėja – moteris pakeitė požiūrį į daugelį dalykų gyvenime, todėl pritarė tokiam dukros sprendimui.
„Prisimenu, kad dukra man buvo sakiusi, jog jis prie jos lindo 2-3 kartus, tik vėliau išaiškėjo, kad lindo visus metus, – sakė motina. – Iš karto dukra patikėjau, nes ji man niekada nemeluodavo, todėl jos tėčiui, kuris atvažiavo pas mus į namus ir pašnekėjo su tuomečiu mano sugyventiniu. Kaip man tada pasakė buvęs vyras, jis prisipažino ir dar šio atsiprašė. Sugyventinis ir man buvo prisipažinęs, dėl ko jam priekaištavau, kaip jis galėjo taip padaryti. Prisimenu, jis tada nuleido galvą – supratau, kad tai yra teisybė. Nuo pat mūsų draugystės pradžios mačiau, kad jis ne toks kaip visi vyrai, jis buvo keistas, eidamas vis „čiuptelėdavo“, bet nepagalvodavau, kad iki tokio lygio. Po šio įvykio jis, kiek žinau, bandė prie dukros dar kartą lįsti, bet ši jam atsispyrė. O apie tai nepranešiau teisėsaugai, nes šį žmogų mylėjau, be to, kartu su buvusiu vyru apgynėme dukrą. Žinoma, vėliau dukros vis klausinėjome, ar jis daugiau nelenda, bet jis nelindo, nors gyvenome 5 metus.“
Kai nukentėjusioji savo skausmą išliejo policijoje, jos laukė sudėtingas tolesnis procesas – pareigūnai vėliau, tikslindami aplinkybes, surengė dar dvi apklausas, kuriose reikėjo iš naujo prisiminti skaudžiausias vaikystės traumas. Ir apie jas garsiai kalbėti.
Dar didesnis išbandymas laukė teisme – buvęs patėvis pareiškė, kad dabar jau suaugusi mergina susimokė su motina ir jam kerštauja, nes esą po skyrybų nepasidalijo bendro turto.
„Niekada jos neliečiau, nesutarimai šeimoje prasidėjo nuo sūnaus gimimo, o didžiausi pykčiai vėliau, kai pirkome būstą – buvusi sugyventinė norėjo, kad jai atitektų tas būstas, todėl liepė man išeiti, o kai sužinojo, jog jai namai nepriklauso, sugalvojo mane apkaltinti savo dukros seksualiniu priekabiavimu, – aiškino baudžiamojon atsakomybėn patrauktas vyras. – Paskui ji man ėmė grasinti, todėl parašiau pareiškimą policijai. Tuo metu mes susipykome dėl buitinių dalykų, o buvusi sugyventinė man pasakė, kad yra policijos rėmėja, turi antrankius, dujų balionėlį, yra apmokyta ir žino kaip jį panaudoti. O kai parašiau pareiškimą, kitą dieną pirmą kartą išgirdau apie kaltinimus dėl seksualinio priekabiavimo.“
Vyras tikino, kad mergaitė visuomet buvo uždaro būdo, su juo vengdavo bendrauti, motina dukros beveik niekada namuose nepalikdavo vienos, todėl esą jis neturėjo galimybių ją kaip nors nuskriausti.
„Kartą per Naujuosius metus, esant ir kitiems svečiams, sveikindamas podukrą, buvau ją pabučiavęs į žandą, jos niekada nesu lietęs taip, kaip ji sako – teko paliesti ją už pečių prasilenkiant iš virtuvės į kambarį, kad neužsigautų į durų staktą, paliesdavau ją viena ranka, pasaugodamas, jog ši nepargriūtų“, – teisinosi vyras.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nusprendė, kad patėvis savo mažametę podukrą ne seksualiai prievartavo, kaip jį kaltino prokurorai, bet tik tvirkino ir už tai jam skyrė vos šešerių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, uždrausdamas bendrauti su nukentėjusiąja.
Toks teismo verdiktas netenkino nuteistojo, kuris, pateikęs apeliacinį skundą, prašė priimti išteisinamąjį nuosprendį. Su tokiu švelniu teisiniu vertinimu ir dar švelnesne bausme nesutiko ir nukentėjusioji, ir valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė – jos siekė kuo griežčiau nubausti mažametę nuskriaudusį vyrą.
Skųsdama nuosprendį nukentėjusioji pažymėjo, kad patyrė labai intensyvius, ilgai trukusius ir besitęsiančius neigiamus jausmus, seksualinį smurtą kentė net apie pusantrų metų, o ją prievartavo už ją 25 metais vyresnis vyras, kuris troško tik vieno – tenkinti savo lytinę aistrą.
„Kitokių jo tikslų negalėjo būti, jo tikslas buvo, kad jam būtų malonumas“, – nurodė ji.
Mergina pabrėžė, kad jos išgyvenimai buvo sunkūs, tęsėsi ilgą laiką ir, deja, tęsiasi iki šiol.
„Sunkumo jausmas dar nepraėjo ir šiuo metu, dėl sunkios savijautos teko užsiregistruoti gydytojo psichiatro konsultacijoms, buvusio patėvio veiksmai sutrikdė mano vidinį pasaulį, mano, kaip mažamečio žmogaus, tolesnio vystymosi procesą, iškreipė įsivaizdavimus apie lyčių santykius, apie suaugusių žmonių galią prieš mažamečius ir jų gąsdinančius veiksmus, paliko įtaką, pasekmes visam mano gyvenimui – to, kas įvyko, negaliu ištrinti iš savo atminties, užmiršti, mane nuolat kankina slogūs, liūdni prisiminimai, tai yra trauma visam gyvenimui“, – pabrėžė nukentėjusioji.
„Kreipiausi į policiją tada, kai pati galutinai apsisprendžiau – mano siekis buvo apginti save, pasiekti teisingumą ir, svarbiausia, kad kaltas asmuo būtų nubaustas ir daugiau taip nedarytų niekieno atžvilgiu“, – teisėjams aiškino ji.
Baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėję teisėjai išgirdo nukentėjusiosios skausmą ir konstatavo, kad jos buvęs patėvis mažametę ne tvirkino, o seksualiai prievartavo – jam buvo skirta reali ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.
„Pastebėtina, kad bylų, kuriose nagrinėjami nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, specifika yra ta, jog paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, nebūna, ir pagrindinis įrodymų šaltinis yra būtent nukentėjusiojo parodymai, taip pat teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų parodymai, kurie bendravo su nukentėjusiuoju nepilnamečiu apie patirtą seksualinę prievartą bei kiti įrodymai“, – priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pabrėžė teismas.
Trijų teisėjų kolegija taip pat nutarė, kad savo podukrą nuskriaudęs vyras šiai turės sumokėti 4 tūkstančių eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Anot teismo, nukentėjusioji iki šiol lankosi pas psichologus, jai teikiamos nuolatinės konsultacijos, o medikų nustatyti sveikatos sutrikimai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su vaikystėje patirtomis traumomis.
„Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta tyčiniais nusikalstamais patėvio veiksmais, vadovaujantis itin žemomis, teisės ir moralės požiūriu niekaip nepateisinamomis paskatomis, tokie nusikalstami veiksmai nukentėjusiajai neabejotinai sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus, kančias ir sukrėtimą, neigiamai paveikė jos gyvenimą, sveikatą“, – pabrėžė teismas.
| *Seksualinio pobūdžio prievartą patyrusios moterys iš visos Lietuvos gali kreiptis tel. +370 65500775, el. paštu kmd.asoc@gmail.com (teikiama profesionali teisininko, psichologo pagalbą bei atstovavimas bylose)* | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje teikia Specializuotos pagalbos cendivai (SPC). Patyrėte fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą? Nedvejodami kreipkitės nurodytais kontaktais pagal savo gyvenamąją vietą: | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Patikslinta 2014 08 17, remiantis oficialia LR SADM informacija. Parengė Asociacija Kauno moterų draugija (+370 65052858) |