Kaip buvo suformuotas apsauginis pajūrio kopagūbris?
Kartu su juo „Delfi“ komanda atvyko prie ties Nida esančio Baltijos jūros apsauginio kopagūbrio.
„Iš tikrųjų daugelis atvykusių prie Baltijos jūros atostogauti net nesusimąsto, kad tai yra didelio žmogaus darbo rezultatas, o ne gamtos suformuotas kopagūbris. Kodėl jį buvo reikalinga suformuoti? 16-17 amžiuje vyko masinis Kurių nerijos miškų nykimas. Ir kaip žinome iš istorinių šaltinių, buvo didžiulė grėsmė kilusi Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms, bažnyčioms, keliams, pašto keliui. Kad pustymas būtų išspręstas, reikia ne tik apželdinti Kuršių neriją, apsodinti kalnapušėmis. Visų pirma smėlis turi būti sustabdytas. Ir būtent tam buvo pasirinkta Baltijos jūros pajūrio zona. Ir čia buvo pradėtas formuoti Baltijos jūros apsauginis kopagūbris“, – teigė Ž. Valiuška.
Anot jo, pirmieji sisteminti metodiniai darbai buvo pradėti vykdyti maždaug prieš 200 metų, kai Prūsijos kopų inspektorius Sorenas Bjornas apsilankė Kuršių nerijoje. Jis pasiūlė savo patirtį kitose šalyse pritaikyti ir Kuršių nerijoje.
„Pats formavimas įvyko labai elementariais metodais. Buvo tveriamos dviejų metrų kuoliukų tvorelės. Jos dengiamos šakomis. Na, ir ta kopa po truputį buvo auginama. Kai ji, tarkime, paauga pusantro metro, procesas buvo pakartojamas. Ir ta kopa po truputėlį augo augo ir augo. Kad sukauptas smėlis nebūtų vėl išpustytas, ypač vakarinis šlaitas, buvo apželdinamas įvairia žoline augalija.
Daugiausia buvo naudota pajūrinė smiltlendrė, kurią čia matome. Šis augalas atsparus smėlio užpustymui. Kopagūbris buvo formuojamas visą šimtmetį. Laikoma, kad apie 1904 m. jis jau buvo suformuotas visame Kuršių nerijos ilgyje. Aišku, reikia suprasti, kad jis nebuvo formuojamas nuosekliai nuo pradžios iki galo. Jis buvo formuotas tam tikrais ruožais“, – teigė biologas.
Jo teigimu, kai Kuršių nerijos apsauginis kopagūbris buvo suformuotas, tuo visi darbai nepasibaigė.
„Gamta jį ardo. Buvo audros, įvairūs kariniai konfliktai ir kopagūbris patyrė įvairių žalų. Jį reikėjo nuolat prižiūrėti ir tvarkyti. Kertinis įvykis, padaręs itin didelę žalą Kuršių nerijos apsauginiam kopagūbriui, buvo Antrasis pasaulinis karas. Po karo visi vietos gyventojai turėjo palikti Kuršių neriją. Dėl to ilgametės kopagūbrio tvarkymo tradicijos nutrūko. Nebebuvo vietos gyventojų, kurie išmanė ir buvo įvaldę smėlynų suvaldymo metodiką. Po karo buvo paskaičiuota, kad bene trečdalį viso apsauginio pajūrio kopagūbrio reikėjo atstatyti iš naujo. Atkūrimo darbai prasidėjo dar tik po gero dešimtmečio. Naujiems vietos gyventojams gyvenimas smėlynuose buvo svetimas. Jie nežinojo, kaip tvarkyti tą kopagūbrį. Tik po gero dešimtmečio vėl prasidėjo sistemingi kopagūbrio tvarkymo darbai“, – dėstė Ž. Valiuška.
Jis aiškino, kad sovietmečiu apsauginio kopagūbrio priežiūra buvo paskirta miškininkams. O Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir įsteigus Kuršių nerijos nacionalinį parką kopagūbrio priežiūra užsiima parko direkcija.
„Mes esame Nidos rekreacinio prioriteto zonoje, kur šiemet buvo fiksuota viena didžiausių apsauginio kopagūbrio vakarinio šlaito pažaidų. Pajūrio juostos tvarkymo programa numato vakarinių šlaitų, defliacinių daubų dengimą šakų klojiniais. Tai mes išimtinai naudojame tik gamtines medžiagas. Konkrečiai – spygliuočių medieną. Mes nenaudojame jokių betono konstrukcijų, padangų. Stengiamės imituoti gamtinę aplinką. Dabar galite matyti vakarinį šlaitą, kuris uždengtas kalnapušių ir pušų šakų klojiniais. Čia fiksuota viena didesnių pažaidų. Ji siekia bene 500 m ilgį“, – kalbėjo biologas.
Klimato kaita daro neigiamą įtaką
Tuo pačiu jis pažymėjo neigiamą klimato kaitos poveikį pajūrio apsauginiam kopagūbriui.
„Numatoma kasmet kloti apie 4 ha šakų klojinių. Bet kaip pažymi programa, dėl klimato kaitos tokių klojinių gali prireikti net iki 6 ha. Norėčiau paminėti klimato kaitos poveikį apsauginiam kopagūbriui. Kaip ir visą gamtinę aplinką, kraštovaizdį veikia klimato kaita, ne išimtis ir apsauginis kopagūbris. Aš išskirčiau vis dažnėjančias audras. Problema – ne pats audrų skaičius, bet tai, kokiu periodiškumu jos pasikartoja.
Geriausias pavyzdys yra 2022 m. žiemos sezonas, kai viena po kitos buvo šešios audros. Jeigu tos audros kartotųsi, kas 5-10 metų, kaip buvo įprastai, kopagūbris per tą laiką būtų sutvarkytas ir jis atsistatytų. Kai audrą keičia audra, kopagūbris nespėja susigrąžinti smėlio. 2022 m. buvo visiškai netipiniai. Viena po kitos buvusios audros padarė didžiulę žalą vakariniam šlaitui ir mūsų infrastruktūrai“, – teigė Ž. Valiuška.
O kokių retųjų rūšių galima surasti pajūrio smėlynuose?
„Pirmiausia, kai kalbame apie apsauginį pajūrio kopagūbrį, tai jį laikome kraštovaizdžio elementu. Iš tikrųjų jis yra kaip paveldo vietovės vertingoji savybė. Pati krantotvarkos tradicija netgi yra įrašyta kaip nematerialiojo paveldo vertingoji savybė. Tačiau tai yra ir gamtinių buveinių svarbi dalis. Gamtinės buveinės formuojasi lygiagrečiai jūros krantui. Pajūryje mes turėsime užuomazginių pustomų kopų buveinių, kurios nepasižymi didele įvairove. Retas augalas tokiomis atšiauriomis sąlygomis gali įsikurti.
Toliau turime apsauginio kopagūbrio vakarinį šlaitą, viršūnę ir rytinį šlaitą. Ten jau sąlygos augalams įsikurti yra švelnesnės. Ant apsauginio kopagūbrio galime aptikti pajūrinę zundą. Tai yra nacionalinio parko direkcijos simbolis. Jos apskaitą darome kas tris metus ir, deja, stebime šios rūšies tendencingą mažėjimą. Klimato kaita daro didžiulę įtaką, kadangi dėl jos kopų buveinių apaugimas žoline augalija vyksta žymiai sparčiau. Kitas dalykas ant apsauginio kopagūbrio aptinkama labai daug invazinių ir svetimžemių rūšių“, – aiškino Ž. Valiuška.
