– Ar suklysiu sakydamas, kad šiame gyvenimo etape ne darbas jums svarbiausia?
– Nesuklysite. Bet aš esu atsakingas žmogus, pareigūnas, tai darbui tai nekenkia. Aišku, tai yra naujas iššūkis. Deja, bet nesu nei pirmas, nei paskutinis. Dabar tiesiog reikia šitą kovą laimėti.
– Jūs su šypsena kalbate. Vienus žmones tokia diagnozė priverčia užsisklęsti savyje, kiti pradeda depresuoti. Jūs tai vertinate kaip iššūkį?
– Na, gyvenimas yra nenuspėjamas. Aš tikrai nenoriu, kad kas nors sulauktų tokios diagnozės. Tas momentas yra tikrai labai sunku, tačiau reikia niekada nepasiduoti. Aš niekada niekur nepasidaviau. Ir dabar tikiu medikais, tikiu savimi, tikiu savo šeima. Dėkoju gausybei žmonių kurie palaikė. Tai tikrai stiprina, duoda optimizmo. Optimizmas yra mano varomoji jėga.
– Ką sako medikai? Kiek laiko truks jūsų gydymas?
– Tikiuosi, kad pagal pirminį planą. Gydymas turėtų baigtis lapkričio pradžioje. Tikiuosi ir net neabejoju tuo, kad tai bus pabaiga ir toliau reikės atstatyti jėgas.
– Įsivaizduokime situaciją po metų. Jūs jau sveikas, to jums ir linkiu. Tuo metu jau bus Seimo rinkimų kampanijos finišas. Kas bus jūsų plakatuose? Valstiečių gandras ar koks „Tėvynės labui“?
– „Tėvynės labui“ mane visą gyvenimą lydėjo ir lydės. Tai yra šūkis susijęs su mano profesija, prezidento rinkimais, priesaika valstybei. O kaip bus aš šiandien nespėlioju. Šiandien yra ne tas prioritetas. Šiandien man yra kiti iššūkiai, kiti svarbiausi dalykai ir apie rinkimus, atvirai pasakius, negalvoju. Svarbiausia man dabar kokybiškai atlikti savo pareigas. Iššūkių vyriausybėje daug, vyriausybė performuota, darbo daug, prasideda naujas politinis sezonas. Jis nebus lengvas, bus įdomus, dinamiškas. O kaip bus kitąmet – matysim. Galbūt dalyvausime kartu debatuose, gal bus kiti sprendimai. Šiandien sunku pasakyti.
– Sakydamas, kad šiuo metu apie rinkimus negalvojate, tikrai nekalbate atvirai. Politikas apie rinkimus galvoja visada.
– Ne, tikrai šiandien kalbu atvirai. Mano yra kitas prioritetas.
Manau, kad apie politinę ateitį, kitus rinkimus galvosime gruodžio mėnesį. Kol kas reikia koncentruotis į darbą, į sveikatą. O dėl politinės ateities... kartais gyvenimas pasijuokia įvairiomis formomis. Gali planuoti vienaip, o po to pasirodo, kad reikia planuoti kitaip, kitų prioritetų. Kol kas tai yra ateities klausimas.
– Bet kuriuo atveju, jūs savo ateitį siejate su politika? Nesvarstote galimybės apskritai niekur nekandidatuoti? Turiu omenyje ne dėl sveikatos, nes sveikata gali pakoreguoti bet kokius planus.
– Aš manau, kad tokie gyvenimo posūkiai ir iššūkiai verčia daug ką gyvenime permąstyti. Tai šiandien būčiau neteisus, jei sakyčiau, kad esu apsisprendęs būti tik politikoje. Gal kils ir kitokių minčių. Taip, šiandien esu politikas, matau save politikoje. Bet tai pat esu ir teisininkas, atvirai pasakius, esu pasiilgęs teisinio darbo. Šiandien dar sunku pasakyti, o kaip bus, tai ateityje matysime.
– Daug kas sako, kad gana sudėtinga save įsivaizduoti opozicijoje po to, kai ketverius metus būni premjeru, priiminėji sprendimus, esi visų įvykių ir procesų smaigalyje. O po rinkimų tenka oponuoti valdžiai ir saviraiškos galimybės yra labai mažos.
– Kartais toks troškimas yra, ypač kai Seime ten batalijos vyksta.
Galvoju, o tai dabar pasikeistų situacija, būtum opozicijoje ir galėtum tuos pačius klausimus uždavinėti ar priminti kolegoms kokie yra siūlymai kai jie yra valdžioje. Manau visi modeliai įmanomi, net ir įmanomas dalyvauti po Seimo rinkimų formuojant kitą valdančiąją koaliciją. Dar labai daug laiko. Aš manau, kad šiandien reikia baigti atidirbti tą darbą sąžiningai ir dorai, kaip mano vyriausybės dirbo beveik trejus metus. O rinkėjai renkasi, vertina. Kartais mums atrodo, kad neobjektyviai, o subjektyviai. Tai irgi yra tam tikra emocija. Bet geriau pasaulis neišrado, rinkimai parodo viską, tai yra vienintelis politikų vertinimas.
– Vien tik Seimo nario darbas ir dar opozicijoje, tikrai nėra tai, ko jūs norėtumėte. Taip suprantu?
– Tai irgi labai svarbu. Aš tikrai mielai galėčiau dirbti. Beje, taip ir buvo. 2016 metais mažai kas tikėjo, kad valstiečiai turės tokį žmonių palaikymą. Aš tuomet ėjau nusiteikęs dirbti Seimo nariu. Darbas yra prasmingas, naudingas. Jei nori veikti, gali daug padaryti ir būdamas Seimo nariu ir opozicijoje ir pozicijoje.
– Dar liko metai, politinių įvykių liko daug. Kai kurie jų – susiję su asmenybėmis. Praėjusią savaitę Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sakė matantis jus, kaip savo politinį bendražygį. O jūs jį laikote valdančiosios koalicijos dalimi net ir po to, aki jis išėjo iš partijos?
– Aš tikrai laikau ir tikrai susiklostė mūsų dalykiški profesiniai ir asmeniniai santykiai su Seimo pirmininku. Mes susitinkame ir sprendžiame tuos aktualius klausimus, kas svarbu vyriausybei ir Seimui. Seimo pirmininkas realiai negali priklausyti jokiai frakcijai ir nepriklauso, bet kai mes kalbame apie palaikymą vyriausybės, tai jo balsas bus vyriausybės naudai. Ir manau, kad aš šį žmogų galiu laikyti savo kolega ir politiniu bendražygiu.
– Tai jūs vis tiek manote, kad Seimo pirmininku Pranckietis turėtų likti iki kadencijos pabaigos?
– Sunku pasakyti, jei bus balsavimas ir bus išsakyti argumentai dėl atšaukimo, nepasitikėjimo procedūros, tai balsavimas slaptas ir gali visko būti.
– O jūs asmeniškai, kaip manote?
– Aš tikrai nepalaikyčiau šiandien Seimo pirmininko atstatydinimo. Manau, kad tik tais argumentais, tik dėl koalicijos sutarties pasikeitimo tai būtų sunku tą rezultatą Seime pasiekti. Aišku, Seimo pirmininkas pats pasirenka savo politinę ateitį, politinį kelią. Atrodo truputį keistai, kai valdančiai daugumai nebepriklausantis politikas vadovauja Seimui. Opozicija irgi jo neidentifikuoja kaip savo atstovo. Bet iš esmės situacija dabar tokia, kad Seimo pirmininkas turi atstovauti visą Seimą ir tik Seimo nariai gali tą situaciją pakeisti.
– Gerovės valstybė, anot prezidento, turėtų tapti Lietuvą vienijančia idėja. O šios idėjos įgyvendinimui skirtos priemonės – nauja Lietuvos strategija. Esą rinkimai rodo, kad tam pritaria 70 proc. Lietuvos žmonių. Ką jums reiškia gerovės valstybė? Ar tai gali būti vienijanti idėja?
– Aš manau, kad mes ne tik suprantame, bet daug darome ir padarėme. Iš tiesų mes norime, kad Lietuvoje visiems būtų kuo komfortabiliau ir geriau gyventi. Tik skirtingai suprantame realizavimo galimybes. Matome skirtingus politikų požiūrius į mokesčius, į verslą, į socialinę politiką. Tikrai niekas negali priekaištauti mūsų vyriausybei, kad vykdėme socialiai neorientuotą politiką, ar tai būtų pensijų reforma ir kėlimas ar darbo užmokesčio, galiausiai mokesčių mažinimas. Aišku, diskusijų yra įvairių dėl lengvatų kurios gali ar negali būti. Vyriausybė bandė tą spektrą susiaurinti, manau pavyko. Daug kitų dalykų, kova su korupcija. Niekas negali priekaištauti, kad šita vyriausybė pavogė, ar korupcijos skandale pakliuvo kažkas.
Norisi į stalą dėl to pabelsti. Tas teisingumo institucijų stiprinimas buvo mūsų prioritetas. Gaila, kad pakankamai sunkiai kelią skinasi tos būtinos reformos, kurios gerovės valstybę atspinti.
Tai švietimas, sveikatos priežiūra. Tas paslaugų paketas, kurį mes visi turime gauti, turi būti kitame kokybės lygmenyje. Bet tai paliečia daug žmonių, tam tikrus interesus, kyla tam tikras pasipriešinimas. Bet idėja tikrai vienijanti. Svarbiausia, kad mes matytume tos gerovės valstybės galutinį tikslą ne tik išdalinti biudžeto, bet investuoti į ateitį. Kad ta finansinė investicija atsilieptų visiems - ir mums, dirbantiems, ir senjorams ir ateities kartoms, mūsų vaikams. Pravalgyti galima labai greitai. Pavyzdžių turėjome kuo baigėsi 2008-ieji. Idėja puiki. Tai buvo prezidento, ne Seimo rinkimai. Vyriausybė suformuota, dauguma yra, programa yra. Bet mes tikrai galime bandyti susitelkti ir tas idėjas įgyvendinti.
– Kalbant apie priemones, kurias siūlo prezidentas. Ar jūs iš principo pritariate, kad advokatas, žemdirbys, žurnalistas ar turgaus prekeivis mokėtų tą patį gyventojo pajamų mokestį, nepriklausomai nuo pajamų rūšies, o kad tai priklausytų tik nuo pajamų kiekio?
– Iš esmės dabar taip ir yra. Ne visas spektras, bet kaip minėjau tų išimčių yra gerokai sumažinta. Iš įvestas progresyvumas nuo 5 proc. iki 15 proc., nėra laiptelių, kaip anksčiau buvo arba 5 proc. arba 15 proc. Yra kylanti kreivė, priklausomai nuo tavo pajamų. Ar kažką reikia skatinti per mokestinę priemonę ar sulyginti su darbo santykių apmokestinimu, tai tikrai ne. Aš manau, kad daug kas kuriasi tas savo darbo vietas ir jei mes šiandien padarytume mokestinę aplinką tokią, kuri yra identiška žmonėms dirbantiems pagal darbo sutartį, tai tikrai daugeliui žmonių tiesiog paliktume užimtumo tarnybos klientais.
– Bet prezidentas nekalba apie socialinio draudimo ar sveikatos draudimo mokesčius. Jis kalba tik apie gyventojų pajamų mokestį. Kiek visi prisideda prie valstybės?
– Be abejo, bet vienas sąlygas mes turime dirbdami pagal sutartis valstybės tarnyboje, kiti turi susikurti savo darbo vietą, ją įsirengti, turėti priemones, tam tikrus įrankius, galiausiai turėti riziką dėl savo pajamų. Šį ar porą mėnesių gali turėti pajamas kur tavo mokestinis tarifas leistų mokėti tiek, kiek gali uždirbti, bet deja būna i tokių momentų, kai nėra jokių pajamų. Būna taip, kad skirtingai nei valstybės tarnautojų, nuo dirbančių pagal sutartis, tau dukart per mėnesį niekas neįkrenta į kortelę. Taip, tą aspektą reikia mažinti. Mes diskutavome. Šiandien galime atrasti keliolika teisinių formų, tai sumažinti iki trijų, tą reikia daryti.
Bet turime įvertinti ir aplinkybes, kad didelė dalis žmonių, dirba pagal individualią veiklą, jie yra didelė jėga. Tie žingsniai, kurie žengti, tai turime palaikyti. Kalbu apie statybų sektorių, transporto sektorių, tam tikrą paslaugų sektorių. Kad ir tos ne kartą minėtos auklės. Čia tik mažas pavyzdys. Tai ta linkme galime eiti, bet reikia matyti konkrečius siūlymus. Prisimenu ir vyriausybėje mes tą darėme. Tai ne vienas įstatymas. Kai pamatai visą spektrą ir lydimųjų teisės aktų paketa, tada prasideda platesnė diskusija, o kaip čia, o kas čia bus, o kaip su šita profesija. Tai norėtųsi matyti ne tik idėją, bet ir įstatymo projektą. Tada galima konkrečiai diskutuoti ir ieškoti kompromisų. O, kad kompromiso reikės, tai faktas. Pabandėme ir tikrai nebuvo lengva, kad ir pereiti nuo tų 5 proc. iki 15 proc. pagal augančią kreivę. Buvo visko. Net ir tos sumos buvo diskusija, nuo kiek 15 tūkst., 20 tūkst., 30 tūkst.?
– Bet juk valdžia tam ir yra, kad darytų sprendimus, o ne vien kompromisus.
– Be abejo. Bet ypač tokiose srityse negalime be kompromiso. Nors čia kai kas mus kaltino įjungus buldozerį. Tai liečia labai daug žmonių. Yra konkretūs siūlymai tada mes kviečiamės atstovus ir priimame sprendimą. Svarbiausia mes jį priimame, o ne diskutuojame, kad ryte viena nuomonė, o po pietų kita.
– O dyzelino apmokestinimo lengvatos mažinimas ūkininkams, šiuo metu esant valstiečių valdžiai, tai realus dalykas?
– Manau, kad tai nėra realu. Ne dėl valdžios. Nesvarbu, kas bebūtų valdžioje, bet žemės ūkio sektorius mums tikrai yra labai svarbus. Jis kuria pakankamai didelę pridėtinę vertę. Galbūt kažkas sakys, kad tai nėra aukštos pridėtinės vertės sektorius, bet yra labai svarbus. Bet vertinant tas pačias konkurencines aplinkybes, kurias turi mūsų ūkininkai toje pačioje ES, tai jie irgi pateikia argumentus – išmokos yra skirtingos, negalime konkuruoti, nes parama Vakarų Europos valstybėms yra kitokia. Sąlygos, kurios deja susiklosto, kaip sausra, lietus ir pan. Jei mes norime visiškai žlugdyti žemės ūkį, tai taip, tada galime atsisakyti. Na nežinau, kuriai valdžiai tą pavyktų padaryti. Mes pernai tikrai įnešėme daugiau tokio solidarumo keldami akcizą, pakėlėme ir žymėtam kurui. Tai galime kalbėti apie tokias priemones. Bet visiškai atsisakyti.. Tai norėčiau pamatyti valdžią, kuri tą padarys ir kokia būtų žemdirbių reakcija.
– Prezidentas nesiūlo visiškai panaikinti akcizo lengvatos. Siūlo ženkliai sumažinti.
– Su prezidentu mes dar nediskutavome dėl detalių, bet jei kalbame apie 100 mln. generuojančių pajamų tiems pakeitimams, o iš jų 83 mln. numatyti taip vadinamo žalio kuro, tai praktiškai tolygu visiškam atsisakymui.
– Reikėtų atsisakyti lengvatos, kad surinktume virš 80 milijonų.
– Taip. Aš manau, kad bet kuriuo atveju turėsime kalbėtis apie akcizų politiką, kalbėsime tiek apie benziną, tiek dyzeliną. Ir tas proporcijas galima mažinti. Jei bus keliamas akcizas dyzelinui, tai galėtų 3 ct būti didesnis. Vėlgi, reikia žiūrėti, kas yra gretimose valstybėse. Nesinorėtų, kad vėl turėtume problemą, dar šiandien neišspręstą, to pigesnio kuro atvežimo ne tik iš trečiųjų šalių, bet ir iš kaimyninių valstybių. Nepamirškime, kad rinka reaguoja ir perlenkimo negali būti. Bet diskusijos galimos visos.
– Bet kuriuo atveju, jūs sveikinate tai, kad prezidentas ne tik reikalauja, bet ir siūlo šaltinius?
– Žinoma. Tai tikrai yra nauja. Bet manau, kad noras įgyvendinti ir savo programines nuostatas yra taip pat realus. Kalbėjau su prezidentu. Manau, kad galime surasti, ten kur bus padaryti sisteminiai sprendimai, vyriausybė galės rengti projektą, arba parengtam projektui teikti pasiūlymus ir pastabas, ką galėtume įgyvendinti. Mes nesame priešininkai, manau, kad esame sąjungininkai. Tačiau reikia žiūrėti visą spektrą. Ne nuo kažko atimsime, kažkam pridėsime. Turėtume matyti visą vaidą valstybėje nuo šeimų, nuo dirbančių, nuo auginančių vaikus iki senjorų.
– Pabaigai apie krepšinį. Liko neteisingumo jausmas po pasaulio čempionato?
– Liko ir didelis. Mes jau ne pirmą kartą susiduriame su tokiais FIBA sprendimais. Visiems atgimė rungtynės su serbais, kai žaidė ir A. Sabonis ir Š. Marčiulionis (1995 m. Europos krepšinio čempionato finalas – red past.). Dabar panaši situacija. Tai užprogramuota gerokai giliau. Tas FIBA karas su Eurolyga rodo visišką neperspektyvumą. 32 komandos, langai. Jau buvo problemos atrankos metu.
Dabar, kad neteisėjauja pasaulio čempionate pagrindiniai teisėjai, tikėtis kokybės sunku. Ta nuoskauda yra. Nepaisant to, galiu tik padėkoti treneriui ir visiems žaidėjams, nes jie aukojosi dėl valstybės, dėl Lietuvos, dėl mūsų. Sirgaliams, kurie investavo milžiniškas lėšas ir iš ten išvažiavo, koks super palaikymas. Net ir ta skanduotė, kuri nuskambėjo yra tokia dviprasmiška, bet emocija pasakyta. Taip pat ir Adomaičio pareiškimai buvo emocija, bet vieną kartą kažkas tą turėjo pasakyti. Tą padarė drąsus mūsų treneris. Tai esame tikrai dėkingi vyrams. Reikia nenuleisti nosių, turime iššūkį patekti į olimpiadą ir dar galime juo pasinaudoti. Reikia baigti darbą iki galo.
– Ar jūs pritariate trenerio sprendimui atsistatydinti?
– Tai yra trenerio emocija. Nepasiekėme tų tikslų, ko buvo siekiama, tačiau dar nėra pabaiga. Iki olimpiados turime laiko, ciklas būtų logiškas pabaigti ir pabandyti realizuoti tą idėją su komanda, su vyrais su kuriais susitelkę ir sudalyvauti atrankos turnyre.
– Tarsi treneris turėtų pabaigti kelią iki olimpiados.
– Taip, jei nepavyktų, tada ir būtų pakeitimas. Žmogiškai suprantu tokį sprendimą, visi turbūt suprantame. Bet dar turime iššūkį ir manau, kad išnaudokime viską. Reikia patekti į olimpiadą ir ten parodyti, kad mus tikrai apvogė. Mes pelnytai turėjome būti visai kitur. Dabar pažiūrėkime į stipriausių aštuntuką, toks keistas jis atrodo.
– Ačiū už pokalbį.