Rusija Baltijos jūros regione sukūrė A2/AD (prieigos ir regiono blokavimo priemonių (angl. anti access/area denial, A2/AD) burbulus – zonas, kurios konflikto atveju gali būti blokuojamos rusiškais priešlaiviniais ir priešlėktuviniais kompleksais, sukeliančiais pavojų NATO ir sąjungininkų pajėgoms judėti Baltijos jūros regione.
Tokią grėsmę ne vienus metus pabrėžė buvę ir esami aukščiausi Aljanso pareigūnai, kariškiai bei nepriklausomi ekspertai. Ir nors tikrosios Rusijos galimybės bei pajėgumai kėlė nemažai abejonių, o pats A2/AD panaudojimas Rusijos pajėgose tebėra diskusijų klausimas, tačiau patys rusų pajėgumai išties egzistuoja, jie išskleisti būtent prie Baltijos šalių ir konflikto atveju galėtų pridaryti daug nemalonumų NATO pajėgoms.
Tris dešimtmečius Baltijos šalys neturėjo kuo atsakyti. Tačiau Estijos sprendimas iš Izraelio gamintojo „Proteus Advanced Systems“ įsigyti priešlaivines raketas „Blue Spear“ gali ne šiaip atsverti Rusijos turimą pranašumą, bet ir, potencialaus konflikto atveju blokuoti Rusijos laivyną Suomijos įlankoje.
Dar daugiau – izraeliečių gamybos raketų galimybės estams leidžia įgyti strateginį pajėgumą, kuriuo galima atgrasyti Rusiją, grasinant suduoti smūgį objektams Sankt Peterburge.
Sėkmingai išbandyta mūšyje
1973-ųjų spalio 6-osios vakarą, besibaigiant pirmajai Jom Kipuro karo dienai Izraelis buvo atsidūręs ties prarajos riba – patyrusi pirmuosius šokiruojančius nuostolius žydų valstybė suprato, kad gali neatlaikyti sinchronizuoto sirų ir egiptiečių puolimo iš Šiaurės ir Pietų. Jau kitą dieną slapta svarstytas ir „branduolinės demonstracijos“ scenarijus – Izraelis iki šiol nei patvirtina, nei paneigia, kad jau tada turėjo ir tebeturi branduolinį ginklą, nors dabar tai jau vieša paslaptis.
Tačiau jūroje mažiausia iš Izraelio gynybos pajėgų rūšių – laivynas tą vakarą iškovojo pirmąją ir netikėtą pergalę prieš sovietinę techniką ir ginkluotę naudojusį Sirijos laivyną.
Pergudravę sirus 5 Izraelio raketiniai laivai trumpame mūšyje prie Latakijos uosto nuskandino 5 sirų laivus. Ir nors pastarieji turėjo dvigubai ilgesnio šūvio nuotolio (apie 40 km) priešlaivines raketas P-15 „Termit“, Izraelis pirmą kartą panaudojo savos gamybos priešlaivines raketas „Gabriel Mk. I“. Sėkmingas šių raketų panaudojimas atkreipė pasaulio dėmesį į izraelietišką ginkluotę ir jos pranašumus. Per kitus dešimtmečius Izraelis sėkmingai sukūrė dar 4 šios raketos modifikacijas.
Naujausia jų – bendros Izraelio ir Singapūro bendrovės „Proteus Advanced Systems“ kūrinys „Blue Spear 5G“. Iš esmės tai yra „ Israel Aerospace Industries“ gaminamos Gabriel Mk. 5 modifikacija, skirta Izraelio, Singapūro laivynams ir eksportui.
Estija neatsitiktinai jau kurį laiką žvalgėsi tokių priešlaivinių pajėgumų. Kitaip nei kuklų 90 km pakrantės ruožą sauganti Lietuva, Estija turi 1242 km, kuriuos skalauja Baltijos jūros vandenys.
Krizės atveju ginti kiekvieną iš daugiau nei 2,2 tūkst. salų Estija tiesiog neturi galimybių ir pajėgumų. Įsigijusi jūrinių minų Estija jau kelerius metus pas save bandė priešlaivines raketas – čia vyko Lenkijos turimų priešlaivinių raketų NSM pratybos.
12 mobilių paleidimo įrenginių su 50 tokių raketų už 82 mln. eurų įsigijęs Lenkijos laivynas liko patenkintas šiomis norvegiškomis raketomis, jas naudoja arba užsisakė pati Norvegija, JAV laivynas, Rumunija, Kanada ir Vokietija. Tai yra vienos moderniausių didelio šūvio nuotolio galimybę turinčių priešlaivinių raketų pasaulyje. Į vieną paleidimo sunkvežimį telpa po keturias tokias raketas, kurių šūvių nuotolis siekia mažiausiai 185 km.
Per 100 mln. eurų priešlaiviniams pajėgumams vystyti numačiusi Estija neformaliai kvietė prisijungti ir kitas Baltijos šalis, Lietuva ir Latvija turi to daryti neskuba – lietuviai turi kitų prioritetų (priešlėktuvinės gynybos, artilerijos stiprinimas, naujų, galimai savižudžių dronų įsigijimas, Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus brigados mechanizavimas), o latviai toliau stebina savo keistais ir nesuderintais su kitomis Baltijos šalimis įsigijimais. Tad „lėtieji“ estai nusprendė nelaukti ir eiti vieni.
„Pasirinkta ginkluotės sistema taps Estijos jūrinės gynybos pagrindu artimiausiems dešimtmečiams. Estijos laivynas sugebės reikšmingai prisidėti prie nacionalinių, regioninių ir kolektyvinės gynybos pastangų“, – pabrėžė Estijos laivyno vadas Jüri Saska.
Sužadino fantazijas apie badą
Toks diplomatiškas ir lakoniškas pareiškimas, o kartu ir pats raketų įsigijimas slepia daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia, dirbdami išvien su suomiais, kurie turi „Gabriel Mk. 5“ raketas, estai jau gali treniruotis kartu, semtis žinių, tobulinti bendras procedūras su iš esmės tokia pačia ginkluote.
Be to, estams įspūdį daro raketos mobilumas: paleidimo konteinerius galima montuoti ir ant lengvų transporto priemonių, ir laivų, išbandytas ir patvirtintas taiklumas – naujausios Mk. 5 arba „Blue Spear“ modifikacijos yra gerokai pažangesnės, nei ankstyvosios, bet jau tada, 1973 nuožmią reputaciją pelniusios Mk. 1. Naujosios raketos yra atsparesnės elektroninės kovos priemonėms, o jų maksimalus šūvio nuotolis skirtingais duomenimis siekia nuo 290 km iki 400 km.
Tokia paklaida priklauso nuo šūvio pasirinkimo – jei raketa skrieja vengdama radarų, palei vandens paviršių, šūvio atstumas yra mažesnis.
Tačiau net ir tokiu atveju su kelių šimtų kg kovine galvute ši raketa gali iš Estijos pakrantės kontroliuoti ir blokuoti bet kokių laivų judėjimą siaura Suomijos įlanka – vieninteliu jūros susisiekimo keliu tarp strategiškai svarbaus Kaliningrado ir Sankt Peterburgo. Tai buvo svarbu Pirmojo, Antrojo pasaulinių karų metais, tarpukariu, išliko ir dabar.
Neatsitiktinai vien tokia užuomina apžvalgininko Davido Axe'o straipsnyje „Forbes“, kad konflikto atveju mažytė Estija su savo raketomis galėtų blokuoti jūrų kelius iš žemyninės Estijos į Kaliningradą kaip reikiant įkaitino Kremliaus ruporų fantaziją.
Iš pradžių „Forbes“ straipsnį keistai interpretavo „Komsomolskaja pravda“, pasak kurios, NATO „gali sukelti badą Kaliningrade“. Kaip Estijos raketų įsigijimas gali būti susijęs su badu Rusijos eksklave Kremliaus ruporas nepaaiškino, vienintelė užuomina buvo to paties D. Axe'o pastebėjimai, kad konflikto atveju gali būti atkirsti jūriniai susisiekimo keliai tarp žemyninės Rusijos dalies ir paties Kaliningrado, nors minėtame „Forbes“ straipsnyje nekalbama apie maisto produktų tiekimą.
Be to, pats konflikto scenarijus vargu ar gali būti išprovokuotas pačios Estijos noru sukelti karą, badą ar kitaip pulti Rusiją – estai ir „Forbes“ autorius pabrėžia, kad „Blue Spear“ raketos yra gynybiniai pajėgumai, skirti ginti Estijos pakrantę. Net jei raketas galima naudoti tiek ginantis nuo amfibinių Rusijos Baltijos jūros laivyno operacijų, tiek grasinant bet kuriems rusų karo laivams Suomijos įlankoje, su badu Kaliningrade tai niekaip nesusiję.
Juo labiau, kad produktų trūkumą skatina pati Rusija, neįsileidžianti kai kurių maisto produktų iš ES, o kitomis priemonėmis, t. y. lėktuvais Rusija pajėgi atskraidinti trūkstamas prekes ir įrangą į Kaliningradą tegu ir įsivaizduojamos blokados atveju. Bet tai nesutrukdė rusų apžvalgininkams pasigauti ir toliau vystyti „Kaliningrado bado“ interpretacijas.
Rusų patyčios ir grėsmė Sankt Peterburgui
„Atidžiai pažiūrėkite į žemėlapį – Kaliningradas yra nutolęs nuo Estijos per 500 km, už „Blue Spear“ raketos šūvio nuotolio. O mes turime savo ilgojo nuotolio raketų sistemas „Bastion“ ir „Iskander-M“. Be to, mūsų laivai visada pasirengę.
Tad estai galėjo iš Izraelio nusipirkti pistoletą su vienu šoviniu“, – šaipėsi Rusijos karinio žurnalo „Arsenal Otečestvo“ redaktorius Viktoras Murachovskis. Anot jo, „Blue Spear“ tėra nepavojinga ir sena izraelietiška raketa, kurios šūvio nuotolis esą tesiekia 100 km.
Kitas ekspertu pristatomas pašnekovas, Rusijos raketų ir artilerijos mokslų akademijos narys Konstaninas Sivkovas drąsinosi, jog tokios estiškos raketos rusų laivams būtų pavojingos tik masinio panaudojimo atveju – esą rusų laivai, netgi vienas būtų pajėgus be vargo susidoroti su nedidele ataka, kuriai pajėgūs estai.
Išties, Estija neskelbia įsigyjamų raketų skaičiaus – pradinis kontraktas siekia 46,3 mln. dolerių, o Estija pirmąsias raketas gautų 2026-siais. Tačiau jau dabar tikimasi, kad kontraktas bus išplėstas, turint omeny, kad anksčiau numatyta suma siekė 100 mln. eurų, o pakrančių gynyba yra Estijos prioritetas.
Tačiau dar vienas rusų apžvalgininkų pražiopsotas momentas yra tas, kad „Blue Spear“, kaip ir daugelis naujos kartos priešlaivinių raketų turi dvigubą paskirtį: jos gali atakuoti ne tik taikinius jūroje, bet ir sausumoje. Kitaip sakant, estai įsigyja ne šiaip priešlaivinių, bet ir sparnuotųjų raketų pajėgumą.
Tai reiškia, kad net ir minimalus, estų deklaruojamas „Blue Spear“ šūvio nuotolis (290 km) yra pakankamas suduoti smūgius Rusijos kariniams objektas Sankt Peterburge ir aplink jį: čia įkurta viso Rusijos laivyno vadavietė, 6-oji armija ir jai priskirti daliniai, tarp jų ir į pietus nuo Rusijos uostamiesčio, Lugoje esanti 26-oji raketų brigada su „Iskander-M“, o taip pat 76-oji desantininkų divizija Pskove. Tokie smūgiai – tik tolima, kol kas tik teorinio konflikto regimybė, bet tai kartu jau yra ir atgrasymo elementas: estai turi galimybę, o jau rusų reikalas kaip spręsti šią problemą, jei jie turi agresyvių kėslų prieš Estiją ar kitas Baltijos šalis.
Konflikto atveju net viena nedidelė raketų salvė gali iš rikiuotės išvesti visą Rusijos raketų brigadą ar diviziją, kuri būtų parengta potencialiai atakai prieš Baltijos šalis. Žinoma, Rusija gali būti pajėgi numušti bent dalį estų raketų, o ir turi išteklių kompensuoti nuostolius kitais daliniais.
Tačiau patyrus nuostolių elitiniuose ne pačios pajėgiausios Rusijos 6-osios armijos daliniuose ir kilus sąmyšiui prireiktų laiko, kol rusų pajėgos persigrupuotų. O laikas yra svarbiausias išteklis bet kurio konflikto Baltijos šalyse atveju – vaizdžiai kalbant, viena ar kelios nukirstos rankos nebūtų blogiausia, kas nutiktų Rusijos karinėms pajėgoms, tačiau nukraujavimas, patirtas pažeminimas ir prarastas laikas gali tapti esminiais veiksniais tolesnėje konflikto eigoje.