Baimė – ne argumentas
Lietuvoje bei jos kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, kur gausiai gyvena rusų tautybės žmonės pastaruoju metu esą vis aštrėja rusakalbių padėtis. Jie skundžiasi, jog sulaukia išpuolių, įžeidinėjimų, nes neva yra atsakingi už Ukrainoje vykstantį karą.
Lietuvos vadovai jau ne kartą kreipėsi į tautą, tvirtindami, kad rusų tautybės Lietuvos piliečiai tikrai yra niekuo dėti, todėl visuomenei reikia susitelkti, o ne susiskaldyti. Tad ar tikrai kiekvienas rusas yra bent kažkiek atsakingas už karą Ukrainoje?
„Niekada neturėjau jokių problemų nei su rusais, nei su kitų tautybių žmonėmis. Tačiau iš Rusijos visuomenės pasigendu iškilių žmonių pozicijos dėl karo. Iš tų žmonių – sportininkų, menininkų, virš kurių galvų plevėsavo vėliavos. Rusijoje yra ir Nobelio taikos premijos laureatas Michailas Gorbačiovas ir nebuvo nė vieno viešo jo interviu. Gal paprasto žmogaus drąsa ir negali būti didžiulė, bet iškilios asmenybės turi išdrįsti kalbėti. Ir manau, kad žmonės ne tik bijo, bet yra tam tikra ideologija, tam tikras identitetas išsireikšti kaip didžiarusams. Bet tiek mes, tiek Rusijos visuomenė turi suprasti, kad šitame spektaklyje niekam neduotas antras dublis. Nieko panašaus, visi turime vieną vienintelį savo vaidmenį ir turime jį atlikti“, – Delfi TV laidoje „Kaip pas žmones“, kuri buvo filmuojama Ukmergėje, kalbėjo šio krašto visuomenininkė Rūta Lukenskienė.
Jai pritarė Vilniaus universiteto istorikas Norbertas Černiauskas. Jis tvirtino, kad Rusijos elitas tikrai negyvena informaciniame burbule, tikrai žino, kad Ukrainoje vyksta tikras karas ir civilių žudymas, o ne speciali karinė operacija, todėl taip pat turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta, nes nesiima jokių veiksmų.
„Rusija nėra kokia aklinai užsidariusi Šiaurės Korėja. Rusai kiekvieną vasarą gausiai keliauja po Europą, tai tikrai nėra propagandos užvaldyta visuomenė. Yra Rusijos didieji miestai, kurie turėtų tarti žodį. Todėl atsakomybė dėl karo krenta ant visos Rusijos visuomenės, taip galima pasakyti. Kol vyksta vidaus reikalai, tai tegul tvarkosi taip, kaip nori. Bet kai įvyksta tokia agresija, kuri tuoj taps 21 amžiaus didžiausiu karu, tai man atrodo, kad visuomenė turi tarti žodį. Tyla – ne argumentas. Pasiteisinimas, kad bijau, taip pat jau neveikia kaip argumentas“, – tvirtino N. Černiauskas.
Kaltė – dėl išsirinktos valdžios
Buvusi Lietuvos Seimo pirmininkė L. Graužinienė nebuvo nusiteikusi taip smerkti Rusijos visuomenės. „Nesakyčiau taip vienareikšmiškai, kad visa tauta atsakinga. Kiekvienoje tautoje yra skirtingų asmenybių ir mes dar iki galo nežinome, kas vyksta rusų tautos tarpusavio santykiuose, pokalbiuose. Masiniam išėjimui į gatves reikia pasiruošti, įdėti daug darbo. Todėl dar nekalbėčiau, kad jie jau atsakingi. Taip, dalis gal abejinga, dalis džiaugiasi, palaiko, bet dalis pergyvena ir gal ruošiasi tai kovai. Tik kad praktiškai visos organizacijos, kurios galėtų užsiimti visuomenės telkimu, yra uždarytos“, – savo įžvalgomis dalijosi L. Graužinienė.
Tačiau ji pripažino, kad Rusijos visuomenės atsakomybė yra ta, kad ji išsirinko tokią valdžią, kuri dabar sukėlė karą. „Atsakomybės laipsnis yra pirmiausia dėl to, kad jie išrinko. Kiekviena tauta atsakinga už tai, ką išrenka, čia pirmiausia jų gilioji atsakomybė. Jei negali kitaip, mato, kad klastojami rinkimai, tai gali neiti į tuos rinkimus“, – pabrėžė L. Graužinienė.
Manoma, jog masiniai protestai Rusijoje gali prasidėti ne dėl karo, o dėl įvestų ekonominių sankcijų pasekmių, dėl kurių neabejotinai smuks rusų gerovė. Ar visuomenė turi kentėti už savo šalies valdžios daromus karo nusikaltimus?
„Jei yra tokia tarptautinė teisė, sankcijos – tai nieko nepadarysi. Bet tikrai nenoriu, kad Rusijoje vaikai badautų ir žmonės kentėtų. Jie už mane nė trupučiu nėra blogesni. Bet ta atsakomybė prieš visą pasaulį ant jų galvų dabar griūna. Tai gal tai visuomenei reikia ir paaiškinti, kad Vokietija po karo turėjo labai dideles išmokas mokėti, kad dėl to mokesčiai buvo dideli“, – priminė R. Lukenskienė.
Vatnikai nutils, nes baigsis pinigai
Tiek ji, tiek N. Černiauskas tvirtino, kad nukreipti savo pyktį dėl karo į Lietuvoje gyvenančius rusų tautybės žmones būtų labai nesolidu, nes būtent jie visiškai nėra atsakingi dėl to, kas vyksta Ukrainoje.
N. Černiauskas net pabrėžė, kad Lietuvoje gyvenančių rusakalbių ar rusų absoliuti dauguma veikiausiai net nepalaiko Kremliaus režimo.
„Man atrodo, kad tarp lietuviškai kalbančių lietuvių galime rasti net daug daugiau tokių praplautomis smegenimis. Pastarosiomis dienomis važinėdamas po Ukmergės apylinkes girdėjau žmones skundžiantis, kad išjungė rusiškus kanalus. Blogai, nes nebėra ko žiūrėti, kur žinių gauti. Man atrodo, kad visi turėtume išlikti solidūs, ramūs ir nepasiduoti bepročių nacionalistų ar prokremliškų žmonių retorikai, kuri specialiai skatina susipriešinimą“, – kalbėjo istorikas.
Jis akcentavo, kad šis karas tikrai netaps galimybe Lietuvoje dar labiau pasireikšti prokremliškiems asmenims, nes vyksta priešingas veiksmas. „Kažkuriais momentais jau atrodė, kad Lietuvoje yra didžiulis susipriešinimas. Bet šita karo situacija aiškiai parodė, kad didžioji visuomenės dalis susitelkusi. Dabar svarbu tą susitelkimą išlaikyti, nes bendražmogiškai įprasta po kelių savaičių grįžti į kasdienybę, o pagalbos Ukrainai reikės dar ilgai, tad ir susitelkimo reikės“, – tvirtino N. Černiauskas.
„Labai didžiuojuosi savo tauta, jos susitelkimu, pagalba Ukrainai. O ta dalis, kurią vadinu vatnikais, manau, kad jie visiškai nutils, kai baigsis honorarai iš Rusijos. Nereikia turėti iliuzijų, kad iš vidinių gelmių tampa jie vatnikais“, – tikino R. Lukenskienė.
L. Graužinienė tvirtino, kad Lietuvos vadovai turėtų nuraminti Lietuvos žmones, nes nerimo yra daug. „Visi suprantame, kad kiekvienas krustelėjimas ne į tą pusę gali turėti labai rimtas pasekmes, todėl mūsų šalies vadovai, padėdami Ukrainai, turėtų nepamiršti ir mūsų žmonių, pasakydami, kad pirmiausia turi būti ramybė, nesiblaškymas. Reikalingas tarpusavio sutarimas tarp visų žmonių, atsakomybės klausimas šiai dienai yra svarbus, bet šiuo momentu nėra svarbiausias. Pirmiausia turi laimėti Ukraina tam, kad nepralaimėtume mes“, – reziumavo L. Graužinienė.