„Pagrindinė valstybės aikštė, ką nustatė tos valstybės teisiniai aktai – tartum kas kita, negu vieno miesto, vieno mero kiemas (vienas kiemų), kuriame valia valužė daryti ploto panaudojimo eksperimentus.
Gal bulvėm užsodinti? Galbūt alubariais? Kiekviena drąsi idėja gali rasti šalininkų. Alus – išties gerai tokią vasarą; jis gerti sveika, yra juk toks liaudies priežodis. Tad kodėl tik smėlio dėžė vaikams ir paaugusiems?“, – rašė V. Landsbergis.
Pasak politiko, svarbiausia yra parinktoji žaidimų vieta.
„Ne pati jėgainė, bet geografinis Astravas. Aš ne prieš mero asmeninę išmonę, fliuksinę provokaciją. Ji turi šalininkų. Ačiū Dievui ir Jurgiui Mačiūnui, žmonės dar sugeba žaisti. Bet nepaneigtinos ir kitos galimybės.
Saulutei kepinant, paplūdimys išties atrodo simpatiškai, net be atsineštinio alaus. Rytmečio laimę svajok. O jeigu dar pavarius upės perkasą iki paplūdimio? Juk ne atvirkščiai, ne paplūdimį prie upės, tuo pasaulio nenustebintum.
Tik nuo išmaniojo smėlio apimčių priklauso, ką Vilnius toje sau per didelėj erdvėj gali iškrėsti.
Privežei sezonui dešimtsyk daugiau smėliuko, ir daryk Lukiškėse ne tik Palangą, bet nors ir Dakarą. Su laisvės kalneliais, po kuriuos lakstytų keturračiais mūsų šaunieji sveikuoliai. Neįkrisdami į jokią balutę“, – rašė V. Landsbergis.
Politikas ironizavo, kad ir žemuogių pievelė – „tože krasivo“ (irgi gražu – rusų kalba).
„Galima grįžti ir prie sovietmečio idėjų, kaip čia mūro bei stiklo pastatais uždengus liaudies opiumo simbolį – Jokūbą Pilypą. Svarbu, kad tik negrėstų nei architekto A. Paleko anksčiau laimėtas aikštės žaliųjų erdvių konkursas, nei koks nemodernaus patriotizmo Vytis (čia Lietuva!), nei Nežinomo Laisvės kario, Nežinomo partizano paminklo idėja (ar tą akmenį su užrašu, kadaise padėtą prieš KGB rūmus, nakčia nuboginusi savivaldybė dar saugo mero sandėliuke?). Visa tai būtų nemaloniai rimta, nešiuolaikiška; pernelyg rimta, kai mūs laisvės dalia bei svaja – linksmybės. Nors ir paskutiniųjų puota maro metu“, – svarstė V. Landsbergis.
Politikas pasiūlė: „tad gal pastatom aikštėj mažą Astravo maketą – unikalios, vis dar išsvajotą sovietmetį simbolizuojančios „Krantinės arkos“ išmanų analogą?“.
„Besikaitinančiam liberaliam jaunimui Astravo bokštai gal kiek pataisytų smegenis, ir be jokių papildomų sąnaudų. Juk čia pat prie Vilniaus lyg iš nieko auga mūsų šviesioji laisvės rytdiena. Džiaukimės!
Laisvė būti pliuškiais – ir tą gėrį iškovojom. Neginčytina. Senasis nihilistų šūkis – „Nusispjaut man ant jūsų kapų“ – irgi iš laisvės repertuaro. Tad viskas į gera šiame geriausiame galimų pasaulių. Pabūkime tiesiog laisvaisiais Dievo paukšteliais. Kai keturgubo Astravo šešėlis juodai užgoš mūsų žaidimų aikšteles, išskrisim į Egiptą. Beje, o gal pasistatom Lukiškėse piramidę? Perspjautume Paryžių“, – ironizavo V. Landsbergis.