LVAT paskelbta nutartis yra galutinė ir neskundžiama, todėl devyniolikai pareiškėjų Vilniaus miesto savivaldybės administracija turės išmokėti kompensacijas nuo 1 700 iki 3 500 Lt. Tiesa, jie siekė prisiteisti 5,5 mln. Lt, tačiau teismas konstatavo, kad nugriauti statiniai buvo nelegalūs.
Gyvenamieji namai sostinės Kirtimų rajone buvo nugriauti tuomečio mero Artūro Zuoko nurodymu. Nuo žemės paviršiaus 2004-ųjų gruodžio 2–3 d. romų taboro teritorijoje buvo nugriauti 5 gyvenamieji ir 1 negyvenamasis pastatas.
Į teismą savivaldybę padavę romai nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos tarnautojai, vykdydami pastatų (statinių) romų taboro teritorijoje griovimo (demontavimo) darbus, pažeidė jų teisę į būstą, į būsto neliečiamumą. Be to, jie neatsižvelgė į tai, kad dėl tokių savavališkų ir neteisėtų veiksmų romų šeimos (dauguma jų su mažamečiais vaikais) liks be gyvenamosios vietos.
„Savavališki statiniai buvo romų nuosavybė, o nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė ir ją riboti galima tik įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka“, - teismui aiškino romai, pabrėžę, kad jų pastatai buvo nugriauti be teismo leidimo.
Bylą išnagrinėjęs teismas pabrėžė, kad nugriautų namų šeimininkai patyrė neturtinę žalą dėl teisės į būstą, kuri kyla iš prigimtinio žmogaus asmenybės orumo ir yra viena reikšmingiausių neturtinių vertybių, pažeidimo.
Pasak teisėjų, savivaldybės institucijos savo tikslų siekė neproporcingomis priemonėmis, o nugriovę namus romams nesuteikė alternatyvus gyvenamojo būsto.
Teismo sprendime taip pat teigiama, kad vykdydama statinių griovimą savivaldybė viršijo savo kompetenciją.
Be to, pasak teisėjų, savivaldybė teisme nepateikė įrodymų, kad kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams grėsė toks realus ir akivaizdus pavojus, jog romų pastatytus statinius buvo būtina nugriauti nedelsiant - nelaukiant, kol kompetentingos valstybės institucijos kreipsis į teismą dėl jų nugriovimo ir bus priimtas atitinkamas sprendimas.
Romams palankų sprendimą priėmęs teismas taip pat pabrėžė, kad teisinėje valstybėje „turi būti kovojama su neteisėtomis statybomis. Tačiau ši teisė (o kartu ir pareiga) turi būti įgyvendinama griežtai laikantis teisės aktuose įtvirtintų sąlygų ir reikalavimų, konstitucinių teisingumo, proporcingumo ir kitų teisės principų. Tokia pareiga saisto visas be išimties valstybės ir savivaldybės institucijas. Nesilaikydamos šių nuostatų, šios institucijos nusižengia teisei, o tai reiškia, kad iš šių savo neteisėtų veiksmų jos negali gauti jokios naudos ir įgyti kokių nors neadekvačių ar neprotingų teisių ar imunitetų“.