Prabilti viešai apie tai, kaip užmezgė romaną su kaliniu ir net šį įsimylėjo, J. Formanicka ryžosi ne iš karto – prireikė laiko suvokti situaciją, į kurią ji pateko. Bet dėl savo sprendimo gyvenimą susieti su 3 metais vyresniu nuteistuoju Mindaugu ji iki šiol nesigaili: „Man niekas neuždraus mylėti.“
Vilniaus pataisos namų Resocializacijos skyriaus specialiste dirbusi moteris neslepia, kad apie jos netarnybinius ryšius žinojo daugybė įkalinimo įstaigos darbuotojų, todėl ji net planavo išeiti iš darbo, tačiau taip ir nesuspėjo – vieną ankstyvą rytą į jos namus pasibeldė Kalėjimų departamento pareigūnai.
Įtarimų dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi sulaukusi moteris interviu Delfi.lt prisipažino, kad taip Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai jai keršijo už tai, jog ši su jais atsisakė bendradarbiauti – esą jie buvo prašę melagingai paliudyti, kad du nuteistieji pataisos įstaigoje platino narkotines medžiagas.
„Negaliu meluoti – pataisos namuose daugybę kartų kėliau nepatogius klausimus, gyniau nuteistųjų teises, todėl ir užsitraukiau nemalonę – man ne kartą sakė, kad tokie pareigūnai čia nereikalingi“, – J. Formanicka pažymėjo, kad nuo visuomenės yra slepiama, kas iš tikrųjų vyksta įkalinimo įstaigose, kuriose dirba ne tik „giminių klanai“, bet ir „lovos draugai“.
– Viskas prasidėjo dar kovo mėnesį, tuo metu jau dirbau Resocializacijos skyriaus specialiste antrajame gyvenamajame korpuse – pirmame aukšte yra laikomi drausmės grupėje esantys nuteistieji, antrame ir trečiame aukšte buvo įkalinti suimtieji, kuriems skirta kardomoji priemonė. Ir tą kovo mėnesį pas mane į kabinetą atėjo Kriminalinės žvalgybos skyriaus specialistas, mano kaimynas Renatas Jusas. Iš pradžių tik pasidomėjo, kaip man sekasi darbe, paskui ėmė pasakoti, kad vykdo metines užduotis ir reikėtų mano pagalbos. Labai nustebau – kuo aš galiu padėti? O jis man sako – gal gali paliudyti, kad du nuteistieji pataisos namuose platina narkotines medžiagas. Vienas šių nuteistųjų – tas, su kuriuo, kaip vėliau išaiškėjo, palaikiau netarnybinius santykius, o kitas – iš „Pravieniškių mafijos“, jis jau kovo mėnesį turėtų išeiti į laisvę.
– Kaip reagavote į tokį pasiūlymą?
– Labai nustebau, bet R. Jusas mane patikino, kad čia nebus sudėtinga, jie užpildys dokumentus. Tikrai nesutikau – sakau, palaukite, aš dirbu ne vienerius metus ir dabar staiga prieš juos turiu duoti parodymus? Kokiu pagrindu? O jis nenusileidžia – esą vienas šių nuteistųjų buvo patikrintas testu ir rezultatas buvo teigiamas, o tas kitas – taip pat parūkantis. Ir dar pridūrė, kad nuteistąjį, su kuriuo aš buvau užmezgusi ryšius, išveš į kitus pataisos namus – viskas bus gerai.
Pasakiau, kad aš nedirbu tokiais metodais. Toks atsakymas jam nepatiko, todėl išeidamas jis dar man pasiūlė gerai pagalvoti.
– O ką čia galvoti?! Savaitę, kitą buvo lyg ir ramu, galvojau šį mūsų pokalbį užmiršo. Dabar žinau, kad klydau.
Daugeliui pataisos namuose nepatiko, kad aš nesėdėjau rankų sudėjusi – kai pagal pareigas perėmiau drausmės grupėje įkalintus nuteistuosius, jiems organizavau užimtumą, susitikimus su savanoriais, jie visur eidavo ir dalyvaudavo. Taip pat pasistengiau, kad jie galėtų žaisti krepšinį – norėjau, jog kuo mažiau būtų kamerose. Ir visą laiką keldavau klausimą – kiek mes galime juos vesti į pasivaikščiojimo kiemelius, kur realiai yra tik skarda, net nėra reikalingos kvadratūros, ventiliacijos. Tai daug kartų sakiau direktoriui, o jis – ai, čia – „zekai“, nekreipk dėmesio. Jis dabar yra ne tik Vilniaus pataisos namų, bet ir Kalėjimų departamento Mokymo centro vadovas. Ir, kiek girdėjau, turi tikslą likti dirbti Mokymo centro direktoriumi, jam pataisos namuose neįdomu.
Įsivaizduokite situaciją – pataisos namuose vyksta nuteistųjų apėjimai – juose dalyvauja Resocializacijos, Saugumo valdymo skyriaus specialistai, Resocializacijos skyriaus viršininkė arba pavaduotoja ir psichologas. Per šiuos apėjimus direktorius daug prisižada nuteistiesiems – pagrindinis klausimas jiems, ar duosite pasimatymą su žmona, noriu pamatyti vaiką. Ir po tokio apėjimo nuteistieji rašo prašymą – juk direktorius leido susitikti. Tokį prašymą nunešame direktoriui. Paskutinį prašymą, kai su manimi įvyko konfliktinė situacija, paėmiau aš, tai buvo drausmės grupėje įkalinto nuteistojo prašymas. Jo elgesys tikrai buvo labai geras, jis manęs paprašė, sako, matėte, kaip direktorius pažadėjo kontaktinį pasimatymą su vaiku. Sakau, viskas tvarkoje, parašykite prašymą. Kai parašė, jį užregistravau, direktorius pasirašė, bet vėliau poziciją pakeitė – pas jį nuėjo Saugumo valdymo skyriaus viršininkas Darius Čekavičius. Taip tėvo ir vaiko pasimatymas neįvyko, bet niekas niekam neaiškina kodėl. Tai štai tokia tvarka pataisos namuose – leidžiu, o paskui neleidžiu, arba – vieniems leidžiu, kitiems – ne. Jokios lygybės.
– Kodėl taip yra?
– Gal todėl, kad mes, įsitaisę valstybės tarnyboje, bijome prarasti tokią gerą vietelę ir bijome apie tai kalbėti.
Ilgą laiką drausmės grupėje laikomi nuteistieji nebuvo perkeliami į paprastą grupę, nes esą neatitiko reikalavimų. Aš atėjau ir pradėjau kelti šį klausimą, žiūrėti individualų darbo planą su nuteistuoju, kad kažkaip per tuos pusę metų, kai sueina terminas, jie būtų perkeliami, nes visi, kurie išvyko iš Vilniaus pataisos namų į kitas įstaigas, jau po kelių mėnesių gauna paprastą grupę, o pas mus tai buvo mistika. Ir ką jūs galvojate – mūsų valdžiai tai labai nepatiko, esą kaip galima perkelti nuteistąjį, čia juk „zekas“, ne žmogus.
Labai didelę įtaką turi psichologai – jų žodžiais visi aklai tiki. O iš tikrųjų visi žino, kad psichologinės tarnybos darbuotojos palaiko tik tuos nuteistuosius, kurie joms teikia informaciją. Viskas pataisos namuose yra susiję su kriminaline žvalgyba – net anksčiau, kai dar dirbau Lukiškių kalėjime, tuometis kriminalinės žvalgybos viršininkas palaikė ryšius su psichologėmis, o jos iš nuteistųjų traukė informaciją – visi turėjo naudą. O aš buvau nenaudinga ir tokių ryšių nepalaikiau, daug kartų garsiai sakiau, kad taip negalima elgtis, todėl buvau priešė.
Kritikavau ir psichologes, bet man vis atkirsdavo – nelįsk, tai – ne tavo reikalas. Bet didžiausi dievai – kriminalinė žvalgyba.
– Kodėl?
– Jiems viskas galima. Absoliučiai viskas. Jūs net neįsivaizduojate, kokiais dievais jie jaučiasi – kai mano namuose buvo atliekama krata, joje dalyvavo ir mano kaimynas, kriminalinės žvalgybos specialistas R. Jusas. Kai yra atliekama krata, pagal Kalėjimų departameto direktoriaus įsakymą, joje dalyvaujantys pareigūnai privalo naudoti vaizdo registratorius, bet mano namuose nei filmavo, nei fotografavo.
O tada manęs paklausė: „Na, kaip tau narkotikai išlindo, gerai?“ Nesupratau, o R. Jusas net nusijuokė – esą nenorėjai su mumis dirbti, mes perklausėme tavo pokalbius ir viską supratome. Bet aš net neneigiau, kad su nuteistuoju bendravau, pasakiau, štai telefone yra visos žinutės, skaitykite.
Ir jie tada nuėjo daryti kratos – atidaro spintą, viską išvertė iš viršutinės lentynos, taip pat ir vaiko žaislus, stengėsi kuo labiau viską sujaukti. Man tada prasidėjo panikos priepuolis – aš dar neverkiau, kaip dabar, o tik meldžiau, kad tik nepakištų narkotikų. Nes supratau, kad tuomet sėsiu.
– Nepakišo?
– Ne, bet supratau, kad jie rimtai nusiteikę – ėmė man grasinti. Sako, tai ką, dabar tavo mylimąjį, kaip jų žargonu vartojama, „prasuksime ant sroko“, po 3 metų jis pas tave neišeis, dar gaus bent 10 metų, kaip ir jo draugas. Aš, aišku, pradėjau verkti, o R. Jusas – dabar klausyk manęs įdėmiai, jeigu tu su juo dar bendrausi, pamatysi kas tau bus. Žinokite nenusileidau – sakau, jūs gi mane nušalinsite, surinksite visą informaciją, aš būsiu nebe pareigūnė, todėl galėsiu su kuo tik noriu bendrauti, netgi turėsiu teisę jam padėti rašyti skundus, man niekas neuždraus. Ir, įsivaizduokite, man pareigūnas sako: tavo tas sušiktas Mindė dar laisvėje bendravo su moterimi, organizavo narkotikų patekimą į Vilniaus pataisos namus ir tu jam esi ne vienintelė. Neišlaikiau – tu kvailas ar tik apsimeti? Jūs pas mane atliekate kratą, nušalinate nuo pareigų ir dar pasakojate tokius dalykus?
Davė man pasirašyti kratos protokolą, išrašė kvietimą atvykti į apklausą Kalėjimų departamente, o paskui nuėjo kratos daryti automobilyje. Ir tada prisipažino, kad žino apie mano planus – jau pusę metų telefonu kalbėjau, kai planuoju išeiti iš darbo.
Kai pareigūnai išvyko, paskambinau ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiai prokurorei Valentinai Strokinienei ir paklausiau, kodėl kratą atliekantys pareigūnai buvo be vaizdo registratorių. Bet ir ji nesileido į kalbas – sako, Julija, tu jau normaliai prisidirbai, jiems nereikia nei filmuoti, nei fotografuoti.
Tada manęs paklausė – pasakyk, kokie iš įstaigos dingo žurnalai? O su žurnalais yra atskira istorija – juos pildydavo psichologės. Pavyzdžiui, į įstaigą naujai atvykusį nuteistąjį arba jau įkalintąjį iškviečia pokalbiui, po jo žurnale aprašo esmę ir, įsivaizduokite, toleruodamos nuteistųjų subkultūrą, parašo nuteistojo statusą – „gaidys“, „ožys“, linkęs bendrauti ir pan. Tai va, pasirodo, psichologės tuos žurnalus ne pagal archyvavimo taisykles išmetė pataisos namų teritorijoje, prie dirbančiųjų zonos, o paskui po darbo į savo gyvenamąsias patalpas ėjo daug nuteistųjų ir juos surado. Aš žinau kur tie žurnalai yra – jų labai daug iškeliavo į laisvę.
Ir su tuo nuteistuoju, su kuriuo palaikiau netarnybinius ryšius, apie tai susirašinėjome – sakiau, išeisi į laisvę, aplankysime Delfi.lt ir nunešime parodyti žurnalus, kad pamatytų, kaip dirba pareigūnai. O jis nenorėjo į tai veltis – sakė, Julija, atsargiai, saugok save. Nes jis žinojo, kad tai yra ne juokai – dar tada, kai dirbau, jį kviesdavosi kriminalinės žvalgybos pareigūnai ir vis klausdavo, kada eisi pas žmoną, kaip meilės reikalai ir kt. Nežinau, ar taip galima elgtis.
O Vilniaus pataisos namuose yra taip – kas sutinka bendradarbiauti ir teikia informaciją, gauna už tai atlygį. Atsilygina arbata, kava, o kai kurie nuteistieji net gyrėsi, kad kriminalinė žvalgyba parūpina draudžiamų daiktų. Taip ir dirbame.
– Tai jums pareiškė įtarimus dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi?
– Taip, aš viską prisipažinau. Paprašiau, kad viskas pasibaigtų baudžiamuoju įsakymu, o R. Jusas ir A. Bortkevič prigrasino, kad jeigu aš dar išdrįsiu nueiti pas žurnalistus ir papasakoti, man geruoju nesibaigs. Aš neturiu ko prarasti, todėl ir pasakiau, kad bet kokiu atveju nueisiu pas žurnalistą ir papasakosiu, kaip jūs elgiatės, iš visų išsidirbinėjate. Jie sakė, kad gerai pagalvočiau – suprask, nuteistajam, su kuriuo bendravau, dar 3 metus reikės sėdėti, tu žinai, ką mes galime. Bet juk tos galios anksčiau ar vėliau pasibaigs.
– Bet baudžiamasis įsakymas dar nepriimtas – kol jūsų kaltės nepatvirtino teismas, esate laikoma nekalta.
– Taip, dar niekas nesibaigė – norėdama, kad viskas greičiau baigtųsi, aš net nesisamdžiau advokato ir viską pripažinau, nors bendraujant nebuvo jokios naudos nei man, nei jam. Ir pasakiau, kad man nėra ko bijoti, aš sumokėsiu baudą, kurią man skirs, tačiau jie ėmė mane raminti – Julija, tu po 3 metų galėsi grįžti į tarnybą. Bet tikrai negrįšiu – kad mane pasodintų?
– Papasakokite apie nuteistąjį, su kuriuo užmezgėte netarnybinius santykius.
– Su Mindaugu susipažinau, kai jis pateko į drausmės grupę, kurioje aš dirbau. Žinote, įkalinimo įstaigose nuteistieji rašo skundus, gina savo teises, todėl kartą neapsikentę kriminalinės žvalgybos pareigūnai suorganizavo, kad šie baigtų skųstis. Ir tai buvo padaryta į pagalbą pasitelkus aukštesnės kastos nuteistuosius. Mindaugas taip pat rašė skundus ir jam buvo pasakyta, kad baigsis blogai, jeigu nenustos rašyti. Visi tai žinojo pataisos namuose, net bijojo, kad informacija nepatektų į viešumą.
Per tą pusmetį, kai Mindaugas buvo laikomas drausmės grupėje, jis visur vaikščiojo – ir pas psichologus, ir vykdė socialinės reabilitacijos planą, tačiau kai įvyko patariamosios komisijos posėdis, buvo nuspręsta jį ir toliau laikyti drausmės grupėje, esą jis darys įtaką kitiems nuteistiesiems. Tada mano kolega paskambino direktoriui, kuris vis dėlto nutarė jį perkelti. Psichologė, į kurios nuomonę nebuvo atsižvelgta, labai buvo nepatenkinta, nes aš suorganizavau jo perkėlimą, nors mes tada dar netarnybinių ryšių nepalaikėme. Ir jį tada perkėlė į antrąjį aukštą – pirmojo gyvenamojo korpuso, bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas. O po to vidiniuose dokumentuose vis atsirasdavo psichologės užrašai – kaip jis daro įtaką, kaip jis esą kažką platina ir t.t. Kai žmogų nori suėsti, gali bet ką rasti. Ir jį ėdė taip...
Mūsų santykiai nebuvo iš savanaudiškų paskatų – jis nei narkotikų, nei telefonų manęs nereikalavo, taip pat ir neprašė atlikti kokių nors paslaugų. Ir kai R. Jusas paklausė, tu, „zeko nuop...“, ką toliau galvoji daryti, aš pasakiau, kad mylėti niekas neuždraudė – taip, padariau nusižengimą, nes su juo bendravau, bet ne tau mane teisti.
Bendravimas buvo šiltas, žmoniškas, jis sakė, kad man dar liko sėdėti 3 metus, galvok, ką tu darai, tau reikia vaiką auginti, būk atsargi. Ir visos tos žinutės liko telefone. O kitame telefone liko buvusio kriminalinės žvalgybos viršininko rašytos žinutės ir siųstos nuotraukos, koks jis yra dievas. Tai kratos metu ir paklausiau pareigūnų, gal jie nori pasižiūrėti savo buvusio viršininko nuotraukas iš Lukiškių kalėjimo. Tylėjo.
– O kokiai kastai priklausė Mindaugas?
– Jis taip pat yra „bachūras“, bet yra dirbantis – jis turi žodį antrajame aukšte.
– O kadangi dirba, tai jau su tikraisiais „bachūrais“ negali gyventi?
– Taip, negali, nors priešų ten neturi, su visais sveikinasi. Ir netgi kai su juo bendrauji, negalėtum pasakyti, kad jis yra teistas – per savo darbo istoriją visko esu mačiusi. Manau, kad taip su juo bando susidoroti.
– Kodėl jį reikėjo perkelti – juk turi būti priežastis?
– Nežinau, negalėjau su juo susisiekti – nors man nėra uždrausta su juo bendrauti, po to, kai mane nušalino, nesu su juo bendravusi. Žinau, kad jį bando „suėsti“ – esu įsitikinusi, jog taip elgiasi tik dėl manęs. Pataisos namuose perkėlimus daro tada, kai nori žmogų „suėsti“, kai negali prie ko prisikabinti, jį pradeda „mėtyti“ per aukštus. Ir viskas.
– Tai jam dabar gresia drausmės grupė pusei metų?
– Ne, neterminuotam laikui, dabar drausmės grupė yra kalinimo sąlygos. Ir dabar jie galės laikyti kiek tik norės, nors, jeigu neklystu, naujajame Bausmių vykdymo kodekse, kuris įsigalios nuo sausio mėnesio, drausmės grupėje nuteistieji galės būti laikomi ne ilgiau kaip tris mėnesius.
Drausmės grupėje kalintys nuteistieji negali dirbti, jiems yra pabloginamos sąlygos. Ir net nesvarbu, kad prieš patekdami į šią grupę jie dirbo – darbas nuteistiesiems yra labai svarbus, kai kuriems net labai, nes tie keliasdešimt eurų, kuriuos gauna už darbą, yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Ir tai buvau pasakiusi direktoriui, bet jis nenorėjo girdėti, kad taip yra pabloginamos sąlygos nuteistiesiems – pasakojo apie tai, kokius „YouTube“ filmus žiūrėjo. Tai apie ką mes galime kalbėti?
Žinote, kai spauda nuolat rašo straipsnius apie iš įkalinimo įstaigų pabėgančius kalinius ir vis kelia klausimą, kaip su jais nesusitvarko kriminalinė žvalgyba, tai galiu atsakyti – kriminalinė žvalgyba 14 mėnesių sekė mane, neturėjo laiko užkardyti nuteistųjų pabėgimų.
– Net 14 mėnesių?
– Manau, kad taip, nors jie to ir nepripažins, nes iš pradžių pradeda sekti neoficialiai. O oficialiai sekė apie du mėnesius, net buvau nuėjusi pas savo viršininkę Aną Urbanavičienę pasikalbėti, sakiau, kad daugiau neištversiu. Ir jie mane sekė net mano motinos sodyboje – kaimynas skundėsi.
– O jūs matydavote?
– Taip, pavyzdžiui, pradedu važiuoti automobiliu iš savo gyvenamojo rajono, matau, kad paskui pradeda važiuoti „Škoda“. Sustoju ir laukiu. Ir taip ilgai tęsėsi – nežinojau, ką man daryti, todėl nuvažiuodavau prie Policijos departamento. O ką man daryti? Juk aš nieko nebuvau padariusi, bet supratau, kad tai yra kriminalinės žvalgybos pareigūnai.
– Tuo metu jau bendravote su Mindaugu?
– Ne. Mūsų netarnybiniai ryšiai prasidėjo birželio 28 dieną, laiko tarpas yra nedidelis. Aš stodavau į nuteistųjų pusę, man kratos metu kriminalinės žvalgybos specialistas R. Jusas tiesiai šviesiai pasakė – tu mums tiek problemų su savo užimtumu ir savo „zekais“ pridarei, kad mes į tave jau žiūrėti nebegalime. Aišku, buvo daug necenzūrinių žodžių, aiškino, kad reikia nekreipti dėmesio į „zekus“ – jie buvo „užmūryti“, tegul ir būna, ko tu lindai, kur tau nereikia.
– Aš pusę metų telefonu kalbėjau, kaip man reikia išeiti iš darbo, tik man žmogiškai buvo gaila nuteistųjų. Aš bijojau tą darbą prarasti – dirbau 6 metus. Jeigu paklausytumėte tuos pokalbius, mano mama, draugės vis sakydavo – Julija, išeik, užtenka, tu nervinga, ne tau ten dirbti. Kalbėdama su draugėmis neslėpdavau, kad mane seka, bet jos netikėjo – esą ir taip yra ką veikti su kaliniais. Bet jie iš tikrųjų metinį įvertinimą darė – R. Jusas net gyrėsi, kad dėl manęs jam medalį uždės, nors, sakė, būtų geriau, jei algą pakeltų.
Buvau labai nusivylusi sistema, kiek stengiausi nuteistiesiems padėti, bet vis atsimušdavau į sieną. Jau buvau nusispjovusi – tuo metu buvau išėjusi atostogauti, kratą mano namuose padarė paskutinę atostogų dieną. O juk tuo metu jau planavau pasiimti nedarbingumo pažymėjimą ir nesugrįžti į darbą. Nes morališkai taip ir nepailsėjau – ne nuo nuteistųjų, o nuo kolegų, kurie dėvi uniformą ir nieko nedaro.
– Pradėjusi bendrauti su Mindaugu iš karto išėjote atostogų?
– Taip. Ir bendravau su juo atostogų metu, neslėpsiu. Taip, aš nusižengiau įstatymams.
– Įsimylėjote?
– Taip.
– O jis?
– Manau, kad ir jis. Tai buvo artimas asmeniškas bendravimas, kuris nenešė jokios naudos, nes, pavyzdžiui, kai jis buvo laikomas drausmės grupėje, puikiai mane žinojo iš anksčiau, kai dar nebuvau Resocializacijos skyriaus specialistė, o dirbau Dinaminėje priežiūroje. Visi nuteistieji žinojo, kad jiems draudžiamų daiktų neatnešiu.
Taip, mes bendravome, aš jį kviesdavausi pokalbiams, mes vykdėme individualų planą. Aišku, jūs galite paklausti, ar pas mus buvo intymus ryšys, bet galiu patikinti, kad tikrai nieko nebuvo – koridoriuje pareigūnai, priešais postas... Nieko nebuvo, čia tiesiog buvo bendravimas.
– O kaip prasidėjo viskas?
– Jeigu neklystu, jis dar praėjusių metų birželį pakliuvo į drausmės grupę, ten dirbo kita Resocializacijos skyriaus specialistė, o aš dirbau su suimtaisiais. Ši specialistė palaikė gerus ryšius su kriminaline žvalgyba, o tada mane viršininkė paskyrė į drausmės grupę – iš karto ėmiau nuteistiesiems organizuoti užimtumą, mes užsiiminėjome įvairia veikla, norėjau, kad jie kuo mažiau laiko praleistų kamerose. Ieškojau savanorių, organizavau knygų patekimą, religinę savišvietą, turnyrus ir kt.
Viskas prasidėjo gal lapkričio mėnesį – labas, labas, kaip sekasi, tik tiek, nieko daugiau nebuvo. Aš kartas nuo karto nuteistuosius išsikviesdavau pokalbiui, išsikvietimų skaičius nėra ribojamas – aš jį išsikviečiau ir pasakiau, kad tu negalvok, jog aš tau atnešiu narkotikų, telefonų ar dar kažko. Jis net nusijuokė – sakė, Julija, nejuokauk, jeigu man reikės, aš čia gausiu, ne tokie kaip tu čia nešioja. Ir taip mes bendravome – sakiau, vykdyk socialinės reabilitacijos planą, bendrauk su psichologėmis, o jis – stengiuosi, bet man nepavyks išeiti, mane nori „suėsti“. Palaikiau jį. O balandžio pabaigoje jis buvo perkeltas į antrąjį aukštą – aš ten nedirbau. Aišku, man, kaip moteriai, jausmai buvo, neslėpsiu, jie ir yra.
Jis manęs nieko nereikalavo, tik saugojo – Julija, atsargiai, visi eina pas mane ir „knisa protą“, kad negriaučiau gyvenimo. Kai jis pasakė, kad jam dar 3 metus reikės sėdėti, iš karto prisiminiau R. Juso žodžius, jog jie bet kada gali pakišti narkotikų. O juk taip ir būna.
– Iš kur Mindaugas pataisos namuose turėjo mobiliojo ryšio telefoną?
– Manęs irgi to klausė per apklausą. Nežinau, gal kriminalinė žvalgyba jam atnešė, girdėjau, jie nešioja. Aišku, nemanau, kad tai buvo jo telefonas, tiesiog kažkam iš nuteistųjų atnešė, tada jie sekcijoje gyveno aštuoniese ir visi naudojosi. Tikrai nenešiau telefono, man dėl to ir net įtarimai nepareikšti.
– O įtarimai tik dėl to, kad palaikėte netarnybinius santykius su nuteistuoju?
– Taip, ir dėl to dabar galiu gauti teistumą. Man R. Jusas sakė: „nuop...“, tu gavai iš jo sesers ir giminių atlygį. Bet aš nieko negavau ir nieko nesiekiau gauti.
Anksčiau kitos darbuotojos, kurios užmegzdavo netarnybinius santykius, būdavo įspėjamos, joms liepdavo išeiti iš darbo savo noru. O man buvo kitaip, nes atsisakiau bendradarbiauti su kriminaline žvalgyba – protas suvokė, kad man jau reikia išeiti iš darbo, bet širdis sakė – o kaip bus su nuteistaisiais. Aš labai bijojau dėl Mindaugo – nežinojau, kas su juo bus. O dabar jį vėl siunčia atgal į drausmės grupę ir taip tyčiojasi. Tegul iš manęs tyčiojasi, kodėl iš jo?
Užsitraukiau nemalonę, nes niekada netylėjau. Kai per keturis mėnesius įkalinimo įstaigoje nusižudė keturi nuteistieji, ėmiau kelti psichologų atsakomybės klausimą – jie turi dirbti, ne tik Resocializacijos skyriaus specialistams turi rūpėti nuteistieji. O psichologių vadovė kviesdavosi tik savo nuožiūra jai, ko gero, patinkančius nuteistuosius, o su suimtaisiais, kurie yra padidintos rizikos, nes papuola pirmą kartą už grotų, nurodė dirbti ką tik studijas baigusią ir jokios patirties neturinčią mergaitę.
Žinau, kad mano didžiausia klaida, kaip sakė, yra tai, jog stojau į nuteistųjų pusę, norėjau, kad viskas būtų pagal įstatymo raidę. Bet tokių darbuotojų niekam nereikia.
– Manau, kad mane būtų pakišę su narkotikais – būtų atnešę į kabinetą ar įdėję į automobilį. Neabejoju tuo. Nemanau, kad su telefonais būtų prasidėję, geriau narkotikai – taip gaučiau realią laisvės atėmimo bausmę.
– Mindaugo nebandė paveikti?
– Bandė, bet jo toks charakteris, kad nepaveiks. Man pareigūnai net pasakė, kad tavo „zeko“ galime ir nekviesti į apklausą – jie puikiai žinojo, jog manęs Mindaugas nieko neprašė. Tačiau jie visi tyčiojosi, kad aš esu jo žmona, darbe klausinėdavo, kaip meilės reikalai – visa zona tai žinojo. Todėl jis ir rašė, kad būčiau atsargi.
– O jis vartodavo narkotikus įkalinimo įstaigoje?
– Buvo kelis kartus užtestuotas – jie ten visi vartoja.
– Iš kur jie gauna narkotikų?
– Ten, kur yra narkotikai, ten yra labai dideli pinigai. Jeigu pareigūnai norėtų, užkardytų visus narkotinių medžiagų, telefonų patekimus – niekas nežiūri. Pasakysiu net paprastą pavyzdį – kratų metu pareigūnai suranda telefonų, nes jie yra draudžiami daiktai, o tada surašo aktą, kad esą juos sunaikina. Patikėkite manimi – tiek metų dirbau Saugumo valdymo skyriuje ir nė karto nemačiau, kad sunaikintų tuos telefonus.
– Nuteistieji yra pasakoję, kad atiduoda atgal...
– Taip, atiduoda atgal. Pavyzdžiui, yra didelės sukčiavimo bylos – kriminalinė žvalgyba eina ir atlikinėja kratas, o kodėl jie iš karto neužkardo nusikaltimų, kodėl neapsaugo potencialių aukų, juk jau žino, kas vyksta. Žinote kodėl? Nes nori, kad nuteistieji ilgesniam laikui būtų įkalinti, taip pat ir sau pliusų užsidėti – štai, pasižiūrėkite, kaip mes dirbame. Patikėkite manimi – ten yra giminės, pažįstami, lovos draugai, jie vieni kitus dengia.
– O kaip nauji pareigūnai jaučiasi? Ir ar jie ateina dirbti?
– Labai mažai. Neseniai įsidarbino dvi jaunos mergaitės – iš karto pasakiau, kad būtų atsargios, saugotų save. Po viso to, ką patyriau, nė vienam jaunam žmogui nepatarčiau eiti dirbti į kalėjimą – tai uždara sistema, kur žvalgai tave bet kada gali sutrypti. Ir man, kai bandžiau įsidarbinti, visi sakė – Julija, ką tu darai, neik.
– O jūs tikrai būtumėte išėjusi iš darbo?
– Taip, jau buvau pradėjusi pildyti prašymą – net darbą buvau susiradusi.
– Kodėl įsidarbinote bausmių vykdymo sistemoje?
– Prieš 6 metus pradėjau dirbti Lukiškių kalėjime – man atrodė, kad tai įdomus darbas, buvau įsitikinusi, jog pareigūną gerbia, o ne į jį kojas valosi. Mano šeima buvo labai prieš – sakė, kad teisėsaugoje vieni kitus pakišinėja. Iš pradžių dirbau prižiūrėtoja, po to pakilau į Dinaminės priežiūros specialistus, labai džiaugiausi, nors iš tikrųjų netrukus susidūriau su kitokia realybe – čia dirbantys pareigūnai nieko nedaro, nefunkcionuoja kaip turi būti pagal norvegų projektą. O kai uždarė Lukiškių kalėjimą, galvojau, nueisiu dirbti į Rasų g. esantį kalėjimą, bet čia – senbuvių pareigūnų klanas, dėl to iš karto net buvo įsteigta profsąjunga, jie nepripažino pareigūnų iš Lukiškių.
Kai tu bandai išreikšti savo nuomonę, esi priešas. Resocializacijos skyriaus specialistai turi padėti nuteistiesiems, vykdyti jų integraciją į visuomenę, bet niekam to nereikia – daugybę kartų man sakė, kam tau to reikia, jeigu nori, tai ir daryk. Realiai pataisos namuose nieko nevyksta, viskas tik popieriuose ir dėl akių. Štai, kai į zoną atvažiuoja žurnalistai, tai liepia tik žiūrėti, kad šie nuteistųjų ko nors nereikalingo nepaklaustų, atvažiuoja teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska – ruošiamės, ministrė atvažiuoja, atvažiuoja Kalėjimų departamento direktorius Virginijus Kulikauskas – jeigu kažko klaus, pasidomėkite. Tai uždara zona, informacija į visuomenę nepatenka, visi bijo viešumo.
Anksčiau nuteistiesiems sakydavau, kad niekas nežino, kaip mūsų gyvenimas gali pasisukti – šiandien jūs nuteistieji, o rytoj jau ir aš galiu būti jūsų vietoje. Ir prisikalbėjau.
J. Formanicka, eidama Resocializacijos skyriaus specialistės pareigas, organizavo ir vykdė nuteistųjų resocializaciją, teikė suimtiesiems socialinę pagalbą. Resocializacijos skyriaus specialistės J. Formanickos 2021 m. tarnybinė veikla įvertinta gerai. Per tarnybos bausmių vykdymo sistemoje laikotarpį nebausta, skatinta 5 kartus.
Pažymėtina, kad Vilniaus pataisos namų administracija nepalaiko nuteistųjų suskirstymo į kastas. Šis reiškinys suformuluotas kriminalinės subkultūros ir egzistuoja išimtinai nuteistųjų bendruomenėje, palaikančioje neformalias subkultūrines tradicijas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nustatyta, kad naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Konstitucijoje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, informuojame, kad Vilniaus pataisos namuose nuteistieji ir suimtieji skirstomi į gyvenamąsias kameras ir sekcijas vadovaujantis lygybės principu.
Kalėjimų departamento komentaras
Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos valdyba, įgyvendindama jai priskirtas užduotis, vadovaujasi Konstitucija, Kriminalinės žvalgybos įstatymu, Baudžiamuoju ir Baudžiamojo proceso kodeksais, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais valdybai priskirtų užduočių vykdymo tvarką.
Kriminalinės žvalgybos įstatymas numato, kad kriminalinė žvalgyba remiasi savanoriška, vieša ir slapta asmenų pagalba. Kriminalinę žvalgybą vykdantys pareigūnai, vykdydami savo tarnybines funkcijas turi teisę remtis asmenų tik savanoriška, vieša ar slapta pagalba.
Ikiteisminių tyrimų atlikimo tvarką aiškiai ir imperatyviai nustato Baudžiamojo proceso kodeksas ir generalinio prokuroro rekomendacijos. Vadovaujantis įstatymo nuostatmos, visi ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, iki bylos nagrinėjimo teisme jie gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek prokuroras pripažįsta leistina.
Ikiteisminio tyrimo metu, kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. Kratos atlikimo tvarka yra reglamentuota Baudžiamojo proceso kodekas (BPK), kuriame numatytos garso ir vaizdo įrašo darymo kratos atlikimo metu sąlygos. Kartu paminėtina, visi atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai ir jų eiga turi būti užfiksuoti pareigūnų surašytuose protokoluose.
Baudžiamojo proceso dalyvių teisės ir pareigos ikiteisminio tyrimo metu yra numatytos bei užtikrinamos BPK normomis. Jei baudžiamojo proceso dalyvis įžvelgia, jog jo atžvilgiu buvo padaryti pažeidimai, susiję su ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimu, jis turi teisę atitinkamai BPK nustatyta tvarka šiuos veiksmus apskųsti ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ir jam vadovaujančiam prokurorui.
Kriminalinės žvalgybos valdybos pareigūnai vykdydami tarnybines funkcijas, laikosi tarnybinės etikos, kaip tai įpareigoja Vidaus tarnybos statutas ir Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis etikos kodekso reikalavimai.
Kalėjimų departamentas pažymi, kad nei vienas bausmių vykdymo sistemoje sąžiningai tarnaujantis pareigūnas nėra persekiojamas, jo teisės nėra pažeidžiamos. Visais atvejais gavus duomenų apie daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, ar nustačius galimai daromos ar padarytos nusikalstamos veikos požymius, Kalėjimų departamento pareigūnai pagal savo kompetenciją imasi visų galiojančiuose įstatymuose numatytų galimų priemonių, kad būtų atskleista nusikalstama veika ir nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, o nekaltas asmuo nebūtų nuteistas.