Svarbiausi Lietuvos pasiekimai
Valstybės kontrolės audito grupės vadovė R. Rakauskienė laidoje atskleidė reikšmingiausius atradimus, kuriuos Valstybės kontrolei pavyko išsiaiškinti apie tai, kaip mums sekasi integruoti karo pabėgėlius iš Ukrainos.
„Mes nagrinėjome ne tik karo pabėgėlius iš Ukrainos, kurie yra gavę laikinąją apsaugą. Taip pat analizavome ir integracijos procesus, kurie yra taikomi prieglobstį gavusiesiems Lietuvoje asmenims. Lietuvoje pabėgėliams yra teikiamos socialinės, švietimo, sveikatos priežiūros, užimtumo paslaugos. Atvykus karo pabėgėliams iš Ukrainos, institucijos susitelkė, vykdė reikalingas priemones tam, kad pagelbėti karo pabėgėliams, kad jiems suteikti kuo geresnę pagalbą, tačiau integracijos procesas būtų kur kas rezultatyvesnis, jei būtų stipriau koordinuojamas, jei valstybės, savivaldos institucijos, nevyriausybinės organizacijos labiau tarpusavyje bendradarbiautų. Kaip ir minėjau, paslaugos yra teikiamos, tačiau kai kurios jų gali būti gerinamos ir, ypatingai, norėtume išskirti švietimo ir užimtumo paslaugas“, – pasakojo ji.
Laidoje apžvelgta, kas turėjo inicijuoti didesnį savivaldos institucijų ir nevyriausybinių organizacijų įsitraukimą, kurio dabar pasigendama.
„Matyt, kad reikėtų išskirti ir ataskaitoje yra išskiriama būtent situacija, kuri buvo susidariusi dėl pabėgėlių iš Ukrainos ir, sakykim, ankstesnių srautų iš tos pačios Baltarusijos, kur buvo pabėgėliai. Situacijoje, kas buvo su iš Baltarusijos atvykusiais pabėgėliais, tai tikrai susiduria ir nevyriausybinės organizacijos, ir socialinės apsaugos įstaigos dirba su savivaldybėm, stengiasi integruoti šiuos žmones. Ataskaitoje yra teisingai nurodyta, kad, vis dėlto, požiūris lietuvių į šituos asmenis yra ganėtinai neigiamas. Tačiau, kuomet mes kalbame apie nuo karo Ukrainoje bėgančius žmones, tai situacija buvo kita.
Tikrai turėjome taip, kad ir toje pačioje mūsų ministerijoje mes porą kartų per savaitę darydavom susitikimus reguliarius, tiek su nevyriausybinėmis organizacijomis, tiek su savivaldybėm ir tas bendradarbiavimas, ir noras padėti – tikrai buvo jaučiamas stiprus. Jeigu mes pasižiūrime, kaip sekėsi kitoms valstybėms ir kaip sekėsi Lietuvai, tai Lietuva yra bene geriausiai, jeigu ne geriausiai, integravusi ukrainiečius į darbo rinką, taip pat buvo Izraelio ekspertai atvažiavę žiūrėti kaip sekėsi su apgyvendinimu, tikėjosi, kad čia, tokiam kiekiui užplūdus žmonių, žmonės gyvens palapinėse, nehigieniškose sąlygose, o paaiškėjo, kad žmonės gyvena pas lietuvius būstuose ir priimti buvo į namus. Tai tikrai situacija, būtent ką padarė Lietuva ir ką padarė lietuviai su ukrainiečių priėmimu, išskirtinė ir, manau, kad pavyzdys ir ne viena Europos Sąjungos valstybė narė stebėjo ir mokėsi, kaip tą galima buvo padaryti“, – teigė socialinės apsaugos ir darbo viceministras V. Šilinskas.
Spragų vis tiek netrūksta
Nepaisant to, kaip gerai mes atrodome tame kontekste, spragų, panašu, kad yra. Valstybės kontrolės atliktoje apžvalgoje išryškėjo tai, kad net 55 procentai prieglobsčio gavėjų, lankiusių lietuvių kalbos kursus, nurodė, kad kursai nepadėjo integruotis į darbo rinką ir visuomenę.
„Su kursais lietuvių kalbos yra tokia situacija, kad patys ukrainiečiai, dažnu atveju, dar nežino ar liks. Situacija keičiasi, bet, jeigu 2022 metais apie 50 procentų užimtumo agentūros klientų, kurie buvo ukrainiečiai, sakė, kad jie čia trumpam ir tikrai grįš. Šiai dienai matome, kad situacija keičiasi ir „tikrai grįšime“ atsako tik apie 25 procentus, o „planuojame likti“ jau atako apie trečdalis. Anksčiau buvo apie 17 procentų, dabar apie 34. Tai reiškia, kad matome, kad daugėja žmonių, kurie planuoja ir sieja savo ateitį su Lietuva. Atitinkamai, didėja jų noras ir motyvacija mokytis lietuvių kalbos, nes jie mato, kad čia liks. Vis dėlto, didžiausia dalis lieka vis dar neapsisprendusių – tai 40 procentų ukrainiečių, kurie vis dar sako: karas vyksta, mes nežinome, ar mes galėsime grįžti, ar bus, kur grįžti ar mes, vis dėlto, įsitvirtinsime ir čia liksime. Čia, manyčiau, yra pagrindinė kliūtis, nes be motyvacijos sunku išmokti kalbą. O paslaugų, kad buvo sporadiškai ir necentralizuotai siūloma, tai aš sutinku, nes siūlė visi, kas galėjo: ir pabėgėlių priėmimo centras, ir aukštosios mokyklos, ir savivaldybės, ir užimtumo tarnyba – visi stengėsi padėti ir pasiūlyti lietuvių kalbos mokymus“, – aiškino V. Šilinskas.
Buvo nurodyta, kad šalyje esančių karo pabėgėlių skaičius nėra tikslus, nes ne visi užsiregistruoja Migracijos departamente.
„Situacija yra aiškesnė, o problema teisingai įvardinta. 2022 metais mes turėjome tą situaciją, kad mes visus užregistravome. Priešingai negu kitos Europos Sąjungos valstybės mes visus atvykusius užregistravome. Ačiū labai visiems žmonėms, kurie savanoriavo pabėgėlių priėmimo centruose ir būtent tą didįjį darbą atliko. Tai mums leido iš karto visiems žmonėms, kuriuos mes pamatėme, užregistravome, pasiūlyti ir socialines paslaugas, ir suorganizuoti būstą, ir pasiūlyti jiems darbą. Iš čia yra ir tas geras įsidarbinimo rodiklis. Bet mes ne visais atvejais matėme, kiek tų žmonių išvyko ir tas ataskaitoje yra nurodyta.
Akivaizdu, kad taisantis situacijai, ypač, Vakarų Ukrainoje, dalis žmonių nusprendė grįžti namo. Šiai dienai galime sakyti, kad likusių yra apie 50 tūkstančių. Iš ko darau tokią prielaidą? Kadangi visiems ukrainiečiams gyventi Lietuvoje arba taip vadinama laikinoji apsauga buvo suteikta metams, iki 2023 metų kovo mėnesio 4-tos dienos. Visi asmenys, norėdami likti Lietuvoje, turėjo iš naujo kreiptis ir prasitęsti. Beveik 50 tūkstančių asmenų tai padarė, tai, mes galime sakyti, kad buvo atvykusių apie 77 tūkstančius, o apie 50 tūkstančių iš jų yra likę, nes tie žmonės turėjo fiziškai nueiti ir prasitęsti dokumentus, kad galėtų likti gyventi Lietuvoje“, – teigė V. Šilinskas.
Kokios didžiausios spragos pasirodė švietime?
Sunkiausia, anot R. Rakauskienės, vaikų integracija.
„Karo pabėgėlių vaikų integracija, dažnu atveju, yra sudėtingesne, todėl, kad jie atvyksta patyrę psichologines traumas, dažnai buvo nutrūkęs jų ugdymo procesas, todėl, kaip sako EBPO ekspertai, jiems galėtų padėti išlyginamosios klasės, tačiau matome, kad ne visos savivaldybės formavo išlyginamąsias klases. Jų neformavo ir tokios didelės, kaip Kauno, Klaipėdos savivaldybės, kuriose vaikų buvo pakankamai. Be abejo, švietimo pagalba. Šitiems vaikams yra labai svarbu gauti švietimo pagalbą, tuo tarpu ją gavo tik 6 procentai ukrainiečių vaikų ir apie 40 procentų tyrimuose dalyvavusių ugdymo įstaigų pasakė, kad jos neturi galimybės užtikrinti, paskirti asmens, kuris galėtų vaikams padėti integruotis į bendrojo ugdymo klases, apskritai į bendruomenę, taip pat mokytis lietuvių kalbos. Manome, kad šiuos dalykus reikia stiprinti“, – teigė Valstybės kontrolės audito grupės vadovė R. Rakauskienė.
„Noriu pabrėžti, kad tai nėra tik karo pabėgėlių vaikų problema. Švietimo pagalba, įtraukusis ugdymas – tai yra tos problemos, su kuriomis susiduria ir Lietuvos vaikai. Valstybės kontrolė jau ankstesniuose audituose buvo pateikusi rekomendacijas dėl šių problemų švietimo srityje ir manome, kad, jeigu jos būtų įgyvendintos laiku, tinkamai įgyvendintos, tuomet ir tų problemų nebūtų tiek Lietuvos vaikams, tiek ir pabėgėlių vaikučiams iš Ukrainos“, – pridūrė ji.
Kodėl išlyginamosios klasės nebuvo steigiamos tokiose savivaldybėse kaip Kauno, Klaipėdos, jeigu vaikų skaičius buvo pakankamas joms sudaryti?
„Išlyginamosios klasės tikrai nėra kažkoks vienareikšmis išganymas, iš užsienio atvykusiems vaikams. Visų pirma, tikrai turime matyti foną, kokiame jie atvyko. Kaip ir minėjo viceministras, tai buvo žmonės, kurie tikėjosi labai greitai sugrįžti namo ir tuomet tas noras eiti tuo tipiniu, tradiciniu atvykėlio iš užsienio keliu, jis tikrai nebuvo didelis ir mokyklose buvo labai mažai noro imti išlyginamąsias klases.
Tikrai turime padėkoti savivaldybėm ir mokykloms, kurios įdėjo milžinišką darbą, kad vaikus integruoti ir be išlyginamųjų klasių, nes, vėlgi, tos išlyginamosios taip skamba kaip ir gerai, bet, jeigu mes turime vyresniųjų klasių mokinius, dešimtokus, vienuoliktokus, kuriems visai nedaug likę iki pabaigos – juos atitraukti, įdėti kažkokios svetimos kalbos mokymą, dar be to ir tikintis grįžti namo, na, tai tikrai nebuvo paprasta. Iš kitos pusės, ir pradinukai, žinot, jie puikiai per žaidimą su draugais, per bendravimą gali pradėti mokytis net ir klasėse, kuriose mokoma lietuvių kalba. Tai tikrai savivaldybės rinkosi labai įvairių metodų. Buvo net tokių mokyklų, kurios pasirinko visus tris metodus pasirinko kaip mokyti ukrainiečius ir tikrai mokyklose buvo rastas tas sutarimas“, – teigė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kancleris J. Lukošius.
„Dėl pagalbos švietimo, tai, vėlgi, aš sugrįšiu prie tų pačių mokyklų, mokytojų, kurie atliko herojišką darbą ir tikrai mes niekada per visą oficialią statistiką nepamatysime, kiek buvo suteikta pagalbos, kiek jos buvo suteikta per neformalųjį švietimą, per stovyklas vaikams, kiek jos buvo suteikta per nevyriausybines organizacijas, kurios įvairiais būdais prisidėjo prie to, kad vaikai gautų tą pagalbą. Tai tikrai, norėdami matyti tą tikrąjį kontekstą, turėtume gerokai plačiau vertinti ir tuos dalykus, kurių plika akimi taip lengvai duomenyse nesimato“, – aiškino jis.