Jau antrą savaitę trunkantis ukrainiečių kontrpuolimas šalies pietryčiuose kol kas vyksta lėtai ir metodiškai, sunkiuose mūšiuose bandant pralaužti rusų gynybos linijas, kurios rengtos ilgai ir kruopščiai. Iš rusų dronų nufilmuoti vaizdai dar praėjusią apskriejo pasaulį, Kremliaus šalininkams džiūgaujant: štai, matot – garsieji „Leopardai“, ne tokie jie jau ir baisūs, sunaikinsime jų daugiau.
Trimitavimas apie didelius priešininkų nuostolius – neišvengiamas karo palydovas, tad ir dabar to nevengia daryti tiek rusai, tiek ir ukrainiečiai.
Akylesni apžvalgininkai pastebi, kad šie keliais rakursais nufilmuoti ir vis į viešąją erdvę lyg nauji išmetami tie patys pamuštos Ukrainos technikos vaizdai – beveik viskas, ką tepavyko parodyti rusams, norintiems pasigirti savo tariama sėkme stabdant kontrpuolimą.
Juk pamušti tanką ar juo labiau pėstininkų kovos mašiną (PKM), išvesti šią techniką iš rikiuotės – minomis, kuriomis nusėti ištisi Zaporižės srities laukai, įvesti šarvuotųjų pajėgų koloną į prieštankinės ugnies, dronų koreguojamos artilerijos ugnies pasalą nėra neįmanoma. Ir tai nėra tas pats, kas sunaikinti techniką ar jos vertingiausią dalį – parengtą įgulą, jei abu įmanoma evakuoti.
Kas neįmanoma, tai šiuo metu pasakyti, kur ir kaip baigsis šis Rusijos ir Ukrainos pajėgų susidūrimas – pernelyg anksti, per daug kintamųjų, galybė bandomųjų, klaidinančių manevrų, ieškant skylių gynyboje, daug nematomos, viešai nerodomos, neatskleidžiamos informacijos.
Žiūrintys pro rožinius akinius jau regi savo remiamų pajėgų pergalę arba priešininko pralaimėjimą, nors iš tikrųjų chaotišką mūšių eigą kol kas užgožia emocijos, tradicinė karo migla ir informaciniai raminamieji bandant pateisinti tai, kaip sekasi fronte.
Viena aišku: ilgai lauktas Ukrainos kontrpuolimas išties prasidėjo – kad ir koks dabar būtų jo etapas, kažkuriuo metu prasidės kitas, pavojingiausias, tikėtina, lemiamas, kai pirmosios gynybos linijos bus įveiktos ir įvyks susidūrimas, galintis nulemti karo baigtį. Tad kokios sąlygos gali lemti pergalę ar pralaimėjimą? Karas Ukrainoje jau ne kartą parodė, kad staigmenų galima išties sulaukti.
Pirmasis bokso raundas
Pirmosios sąlygos atrodo akivaizdžios ir klasikinės: geras planavimas, pasirengimas, reikiamų pajėgų ir joms reikalingų priemonių sutelkimas, gera žvalgyba. Būtent todėl tai, kas dabar vyksta fronto linijoje, iš toliau atrodo chaotiškų, padrikų veiksmų visuma. Kontrpuolimas vyksta keliomis kryptimis, tačiau jau dabar mūšiuose ryškėja keli momentai.
„Ukrainiečiai iš savo pusės įslaptino visą informaciją ir tai yra logiška, kadangi jie nėra suinteresuoti parodyti pagrindines smūgių kryptis, todėl esame pusiau migloje.
Bet vaizdas daugmaž aiškus: keliose kryptyse yra fronto gylio išbandymai, vyksta imitaciniai puolimai, bandoma persigrupuoti į vieną kryptį ir suduoti lemiamą smūgį. Aišku ir tai, kad rusai gerai pasiruošė gynybai ir nepanaudojo savo rezervų. Palyginus su boksu tai yra pirmas raundas, kai priešininkai išbando kas ką gali“, – teigė Lietuvos Karo Akademijos dėstytojas Arturas Plokšto.
Jam antrinęs atsargos majoras, gynybos apžvalgininkas Darius Antanaitis pridūrė, kad vyksta remiantysis veiksnys, kuris gali sudaryti sąlygas pagrindinėms pajėgoms judėti į priekį – dabar bandoma pralaužti pirmąsias rusų linijas tam, kad būtų pralaužtas koridorius. Kitaip sakant tai yra žvalgyba mūšiu – ukrainiečiai kaupė ir tikslino žvalgybinius duomenis prieš šią operaciją, o dabar tikrina juos pirmosiose mūšio linijose.
„Visais laikais informacija būdavo vertingesnė nei deimantai. Privalai gauti kokybišką žvalgybinę informaciją laiku – kur yra priešas, kur nėra, kur minų laukai ir pan. Pirmas žingsnis – daug patikimos ir tikslios informacijos“, – pabrėžė D. Antanaitis.
Natūralu, kad rusams gerai pasirengus, tokiose sudėtingose operacijose, kai reikia įveikti kelias įtvirtintas gynybos linijas, patiriami pirmieji nuostoliai. Pavyzdžiui, minėta tankų „Leopard 2“ ir PKM „Bradley“ ataka, anot A. Plokšto, jau vadinama ukrainiečių 47-osios brigados pogromu.
„Mano akimis trūksta oro gynybos, kuri judėtų kartu su daliniais. Reikia saugotis nuo dronų, kurie užtikrina taktinę žvalgybą.
Rusai sukūrė naikinimo zoną iki pagrindinių įtvirtinimų ir iš pirmo žvilgsnio kartoja Kursko mūšį, kai bandyta kaip įmanoma daugiau priversti priešininką nukraujuoti, o tada jau vyktų esminis operacinių pajėgų susirėmimas“, – sakė A. Plokšto, priminęs 1943-ųjų mūšį, kai didelį vokiečių kontrpuolimą sovietinė armija sugebėjo atremti. Net ir smarkiai nukraujavusi, ji vokiečių pajėgas išsekino labiau, privertė nutraukti operaciją.
Pakitęs mūšių paveikslas
Vis dėlto net ir pasipylus pirmiesiems nuostoliams nereikia skubėti daryti išankstinių ir dramatiškų išvadų: viešumoje nėra žinomas nei tikrasis Ukrainos sumanymas, nei realūs nuostoliai, t.y. kiek technikos iš tikrųjų negrįžtamai prarasta, o kiek – evakuota.
Nežinomas ir rusų pozicijų realus patvarumas, silpnosios vietos – visa tai dabar išbandoma smūgiais, artilerijos, salvinės ugnies sistemų HIMARS apšaudymais, naikinant priešo vadavietes, karinės technikos sankaupas, karių susitelkimo vietas, šaudmenų sandėlius.
Norint identifikuoti silpnąsias vietas fronto linijoje, moderniame didelio intensyvumo kare, regis, paprasta. Bet iš tikrųjų šis procesas užtrunka, reikalauja daug jėgų, neišvengiamų aukų, kantrybės.
Blogiausia, kas dabar gali įvykti, tai bandymai politiškai spausti ukrainiečių kariškius, kad jie kuo greičiau, kuo didesniu vienu smūgiu bandytų įveikti rusų gynybą. Anot A. Plokšto, tai gali kainuoti labai brangiai, nes ukrainiečiai neturi prabangos švaistytis sukauptais rezervais.
Ypač tokiame kare, kuris vyksta dabar, kai taktinės žvalgybos užduotis atliekantys rusų dronai gali labai greitai pateikti išsamų mūšio paveikslą operacinei vadovybei, o ši gali reaguoti greičiau, nei 1943 m. Ir atvirkščiai – Ukrainos karinė vadovybė, regis, taip pat puikiai žino, kur yra pagrindiniai rusų įtvirtinimai, kur yra mobilūs rezervai, todėl juos būtina sunaikinti dar prieš tai, kai jie turės galimybę pasirodyti mūšyje.
Tačiau pasirinkti reikiamą momentą smūgiui yra tiek matematinio tikslumo, tiek karo meno dalis.
Būtent todėl kol kas pagrindinės pajėgos nepajudėjo, o jų sutelkimas sukuria papildomų rizikų, kokių Antrojo pasaulinio karo laikais nė nebuvo.
„Aš ir anksčiau sakiau, kad nesu pernelyg didelis optimistas, nes ten plyti lygumos, o matomumas iš viršaus – 10 km ir pajėgų koncentravimas lygu išsidavimui“, – pažymėjo A. Plokšto.
Tokie vaizdai, kaip degantys naujausio modelio „Leopardai“ ar „Bradley“ gali sudaryti įspūdį, kad net geriausia ukrainiečių turima technika yra nieko verta prieš rusų gynybą.
Tačiau tai būtų saviapgaulė, nes iš tikrųjų bet kokią techniką galima išvesti iš rikiuotės arba sunaikinti. Be minėtų veiksnių, tokių, kaip technikos ir įgulų evakavimas iš mūšio lauko dar svarbiau yra tai, ko kol kas nesimato, t.y. pagrindinių pajėgų judėjimo ir masinio jų panaudojimo.
„Ginklai tėra įrankiai, jie viso darbo nenudirbs, degs visi tankai, nes tai karas. Kiekviena pusė priešo nuostolius bando išnaudoti propagandos tikslais. Dabar matome klasikinį mūšį, kur degs ir „Leopardai“, bet pamirštame, kad pamačius du „Leopardus, dar yra keli tūkst. sudegusių rusų tankų“, – pridūrė D. Antanaitis, kurio nuomone, neverta turėti iliuzijų, kad nuo pernai prasidėjusio karo pradžios rusai nepasimokė iš savo klaidų. Atvirkščiai – jie prisitaikė, kiek galėjo, efektyviau naudoja turimą techniką, o nesiblaško po Ukrainą, kaip karo pradžioje.
Kita vertus ir Ukrainos armija, anot A. Plokšto, jau yra kitokia, nei buvo pernai metų pradžioje. Daugiausiai sovietine ar vietos gamybos technika bei ginkluote aprūpinti kariai atsilaikė, o tada sulaukė pastiprinimų, kurie pakeitė ginkluotąsias pajėgas.
Pastarosios dabar yra unikalus kokteilis, kurio sudėtines dalis sudaro patyrę veteranai, mūšiuose užgrūdinti savanoriai, mobilizuotieji ir naujai apmokyti bei parengti kariai, kurie naudoja tiek tą pačią seną vietos gamybos, sovietinę, vakarietišką arba naujausią techniką ir ginkluotę.
Ir tai dar gali suvaidinti savo vaidmenį. Pavyzdžiui, ne paslaptis, kad Ukrainai perduoti tankai „Leopard 2“, net senesnės modifikacijos, o taip pat ir PKM „Bradley“ turi geresnes galimybes kautis nakties metu – su naktinio matymo įranga jie pranašesni prieš rusų tankus.
Kas kelia paniką rusams, o dėl ko neramu Ukrainai
Vis dėlto joks pajėgumas, kaip jau ne kartą minėta, netapo tuo stebuklinguoju wunderwaffe, ta sidabrine kulka, kuri esą gali pakeisti karo eigą, nes kiekvienai ginkluotei galima rasti priešnuodžių – nuo technologinių iki taktinių. Daug svarbiau yra visai kiti dalykai – pasirengimas, motyvacija ir progų išnaudojimas.
Tad kai kalbama apie naktines jungtinių pajėgų ar bent jau sujungtų pajėgų operacijas, galima dėti daug vilčių į ukrainiečių gebėjimus, o kartu ir spėlioti ar jiems per tuos kelis mėnesius apmokymų pavyko išmokti to, ko NATO šalių šarvuotose pajėgose mokomasi dešimtmečius.
Modernus vakarietiškas yra geras įrankis tada, kai jis valdomas gerai parengtos įgulos, gebančios išnaudoti visus tokios technikos privalumus ir pranašumus. Ne mažiau svarbu, ar pastaruosius gebės išnaudoti ne vieno, o kelių tankų, dalinių vadai, galiausiai – ar tuos dalinius reikiamu metu, reikiama kryptimi su tinkama artilerijos, žvalgybine ir kita parama nusiųs pulkininkas ar generolas.
„Ukrainiečiai supranta karą, greitai moksi, ypač tie, kas dalyvavo mūšiuose – kariauja ne tankai, o tankistai. O geri tankistai reikalingi dabar, ne po kelių mėnesių“, – pažymėjo A. Plokšto. Išties, Ukrainos kariai šiame kare jau įrodė galintys pateikti staigmenų rusams ir išnaudoti progas – ne tik gynybinėse, bet ir kontrpuolimo operacijose, kaip prie Charkivo ar Chersono.
Dabartinis mūšis yra didesnis ir ambicingesnis, prieš kitaip pasirengusį priešininką, todėl ir rizikingesnis. Bet ir vilties yra daugiau dėl tokių galimybių, kurių pernai ukrainiečiai neturėjo.
„Dėl naktinių operacijų tai pamatysime rezultatą, bet rusai jau pradeda panikuoti dėl mūšių naktį, jie puikiai žino, kad Vakarų naktinio matymo prietaisai yra geresni.
O dėl jungtinio mūšio, tai ukrainiečiams reikia spręsti oro persvaros klausimą“, – atsargaus optimizmo ir kartu perspėjimų pažėrė A. Plokšto. Viena prasidėjusio kontrpuolimo ypatybių yra sumanesnis, efektyvesnis, nei anksčiau Rusijos taktinės aviacijos naudojimas, ypač atakos sraigtasparnių.
Pavyzdžiui, jei ankstesniame karo etape didelių nuostolių dėl ukrainiečių oro gynybos priemonių patyrę rusų sraigtasparniai Ka-52 ir Mi-28 šaudydavo daugiausiai nevaldomas raketas, pakėlę nosis iš didelio atstumo, tai pastarąją savaitę į ukrainiečių šarvuotąsias kolonas jie laido valdomas raketas iš 8-10 km atstumo. Taip rusai rizikuoja netekti dar daugiau savo atakos sraigtasparnių, tačiau tuo pat metu rizikuoja ir ukrainiečiai, nes jų trūkstamos oro gynybos sistemos yra metodiškai medžiojamos – į jas rusai taikosi artilerija, o ypač – savižudžiais dronais „Lancet“.
Kovinė dvasia lems ir lūžio momentą
Kita vertus, visos šios problemos yra natūralūs mūšių palydovai. Kad ir koks laikmetis bebūtų, kad ir kas kaunasi tokiose kautynėse, be technologinių, masės veiksnių, iš anksto parengto ir adaptuojamo plano, dar vienas svarbus veiksnys karuose visada būdavo kovinė dvasia, motyvacija, nusiteikimas kautis. Gali būti Sadamas Husseinas su milijonine armija, bet ji subyra tau prieš akis, kaip nutiko 1991-siais, Persijos įlankos kare, kai irakiečiai masiškai pasidavinėjo po pirmųjų mūšių.
Gali būti Izraelis su mažesnėmis ir netgi technologine prasme nebūtinai pranašesnėmis pajėgomis, bet kai sprendžiasi tavo šalies išgyvenimo klausimas – eini ir laimi, kaip 1973-ųjų Jom Kipuro kare, kai patyręs pirmuosius pralaimėjimus Izraelis atsilaikė dėl didelių valios pastangų. Ar Ukraina gali pasiekti tą patį? Viena vertus, atsakymas atrodo akivaizdus – ukrainiečiai žino, dėl ko kaunasi, t.y. dėl savo valstybės egzistavimo, išlikimo. D. Antanaitis nevengė įvardyti ir aštriau.
„Jei aš gyvenu Ukrainoje ir žinau, kad rusai atėjo į mano valstybę, išprievartavo mano šeimą, išžudė tėvus – be abejo mano moralė bus aukštesnė ir aš žinau tikslą. Manau, ukrainiečių moralė yra gerokai aukštesnė“, – teigė atsargos karininkas. Ir atvirkščiai – jei esi 45 m. vyras su sveikatos problemomis, esi mobilizuotas Rusijos gilumoje, nežinai už ką ir kodėl kauniesi, tai tikėtina, kad pasitaikius progai bėgsi, gelbėsi savo gyvybę. Privesti Rusijos armiją prie tokios situacijos dabar yra viena Ukrainos užduočių, nes iki šiol rusai šiame kare išvengė didesnių apsupimų ir pasidavimų.
„Kovinė dvasia labai svarbi, nes jei to neturi, jei nėra motyvacijos kovoti, tu nekariauji, vengi kovos. Kalbant apie ukrainiečius – visokių ten yra. Atsiprašau, nelabai tikiu, kad visi 100 proc. yra herojiškai nusiteikę ir šauniai atrodo. Mūšio lauke tau mažiausiai rūpi didelės mintys ar galingos idėjos – tiesiog nori išgyventi. Bet jei gauni įsakymą girdi kodėl tai darai“, – teigė D. Antanaitis.
Kol kas ukrainiečiai juda į priekį ir pranešama apie atsikovotas teritorijas. Bet tai dar nėra tas momentas, kuris gali būti vadinamas lūžiu.
„Laimėjimas yra kariuomenės sutriuškinimas o ne kelių kaimų užėmimas. Jei bus situacija, kai rusų karių moralė bus palaužta ir jie pradės bėgti, kaip prie Charkivo, tai ir karas bus artimas laimėjimui.
Bet tam reikia sutriuškinti rusų pajėgas ir palaužti jų kovinę dvasią. O jei bus Bachmuto tipo ilgas šliaužimas pirmyn su dideliais nuostoliais? Čia rusai gali ilgai muštis, nes turi daugiau rezervų, kurių nei gaili, nei kairų gyvybė jiems yra esminis veiksnys“, – teigė A. Plokšto.