Per asmenines istorijas atskleidžia platesnes problemas
Dokumentiniame filme „BK 153: prievartos vaikystė“ trys moterys, Darija, Laura ir Natalija (jos vardas pakeistas), vaikystėje patyrusios seksualinį smurtą, dalinasi savo patirtimis – vieną iš jų tvirkino jos biologinis tėtis, dvi nukentėjo nuo savo patėvio. Laura nuo savo patėvio netgi pastojo ir pagimdė kūdikį.
I. Pukėnaitė pasakojo, kad pasiūliusi moterims pasidalinti savo istorijomis, ji buvo net kiek nustebusi ir susižavėjusi jų drąsa, kad nė vienos nereikėjo įtikinėti kalbėti.
„Vienintelė mergina manęs paklausė, koks yra šio filmo tikslas. Mes susisiekėme vaizdo skambučiu, nes ji gyvena užsienyje, kalbėjomės ir, manau, viena kitą pajutome. Paaiškinau, kad besinaudodama jų istorijomis bandau atskleisti sistemines Lietuvos įstatymų spragas, medicinos sistemos trūkumus, kurie leidžia tiems nusikaltimams įvykti, o jiems jau įvykus vis tiek neprisideda prie aukų gerovės. Teisminiai procesai labai užtrunka, yra labai sunku įrodyti seksualinio smurtautojo kaltę, aukos turi vienintelį Lietuvoje konkrečiai joms specializuotą pagalbos centrą – tų problemų yra labai daug. Šios trys istorijos turi bendrą vardiklį – visos trys kadaise mergaitės, o dabar suaugusios moterys, vaikystėje patyrė seksualinį smurtą, bet kiekvienos iš jų patirtis iliustruoja vis kitokią problemą“, – pasakojo I. Pukėnaitė.
Ji pastebėjo, kad sekant Lietuvoje vyraujančias naujienas apie seksualinį smurtą prieš nepilnamečius, kartojasi tam tikri leitmotyvai.
„Pavyzdžiui, tos bylos teisme užtrunka labai ilgai, vaikų pozicija teismo procese būna žymiai silpnesnė, apskritai mes turime labai rimtų visuomeninių vertybinių problemų, pavyzdžiui, daugelio vaikų, kurie nukentėjo nuo pedofilų ar kitokių seksualinių smurtautojų, artimoji aplinka dažniausiai žino, kad kažkas vyksta. Kalbėdamasi su filmo herojėmis pasakiau, kad norėčiau apžvelgti šias problemas, tačiau tam, kad jos įgautų kažkokį veidą ir mes suprastume tikrąjį jų poveikį, jų svarbumą, reikia, kad kalbėtų žmonės, kurie šią patirtį turi ne iš vadovėlio, ne skaitydami kažkokią teisinę bylą, bet būtų patys per ją praėję“, – kalbėjo filmo autorė.
Pačios siūlo kelti pagalbos pedofilams klausimą
Dvi iš filmo herojų kalba veidu į kamerą, nepakeistais balsais ir vardais.
„Trečioji herojė irgi norėjo kalbėti tikru vardu, veidu į kamerą, bet aš nuo to atkalbėjau. Jos skriaudėjas buvo patėvis, tačiau ji buvo labai jautri mergaitė, gyveno labai socialiai jautrioje aplinkoje ir niekada nesikreipė į teisėsaugą pagalbos. Dabar jau yra suėjęs senaties terminas, ji teisiškai nieko dėl savo patirties padaryti nebegali ir jos atviras kalbėjimas pilnai prisistatant būtų labai šiurkštus nekaltumo prezumpcijos pažeidimas“, – paaiškino I. Pukėnaitė.
„Šiaip aš labai žaviuosi kiekviena iš savo filmo herojų, nes jos visos norėjo kalbėti nesislėpdamos dėl to, kad mato tame labai didelę naudą. Prieš pradėdama kurti šį filmą galvojau, kad dalis motyvacijos, kodėl herojės norės kalbėti, bus pyktis, nes tam tikras teisingumas yra neatstatytas, nesvarbu, kad kai kurie pedofilai yra nuteisti, vis tiek žmogus turėjo užaugti su šita trauma – ji paženklino žmogų visam likusiam gyvenimui. Sunku pasakyti, ar jos to skausmo iki šiol netempia su savimi, bet mane labai sužavėjo, kad jos visos sutiko norėdamos padėti kitiems berniukams ir mergaitėms, kurie dabar gali eiti per tą pačią kančią, per kurią teko eiti ir joms“, – kalbėjo ji.
I. Pukėnaitė atskleidė, kad filmo herojės pačios siūlė potemes filmui, pavyzdžiui, jų idėja buvo kalbėti apie tai, kad pedofilams reikia teikti pagalbą, iki kol jie nenusikalto.
„Dvi iš jų pasakė, kad dabar jos, jau palankiusios terapiją, atrado taiką su savimi, ir vienas iš dominuojančių jausmų, kurį jos jaučia savo skriaudėjams, yra gailestis. Jos man sakė netikinčios, kad sveikas žmogus gali taip padaryti, jos įtaria, kad galbūt jų seksualiniams smurtautojams jų vaikystėje padarė tą patį. Tad čia buvo viena iš jų pasiūlytų potemių ir jos taip pat labai norėjo filme kalbėti apie lytinį švietimą, apie tai, kad maži vaikai privalo suprasti savo kūną, savo lytiškumą. Niekas nesako, kad keturių metų vaikas turi žinoti, kas yra lytinis aktas, bet reikia žinoti kažkokias elementarias taisykles, kad kiekvienas savo kūne turime kažkokių dalių, prie kurių kiti dėdės arba tetos be leidimo negali liestis. Mane labai žavėjo šis mano herojų bruožas, nė vienos motyvacija nekilo iš pykčio“, – pasakojo filmo kūrėja.
Visgi, pasak jos, svarbiausia, kad šios istorijos nebūtų traktuojamos kaip vienetiniai atvejai, kurie kartais pasitaiko.
„Aš labai norėčiau, kad filmo herojų patirtys nebūtų nurašomos ir sumenkinamos. Norėčiau, kad į jų patirtis būtų įsiklausoma kaip į rimtą aliarmą skelbiančius teiginius, kad bet kuris vaikas, nesvarbu, kokioje aplinkoje auga, gali tapti seksualinių smurtautojų auka, jei neturi bazinių žinių apie savo kūną“, – pabrėžė ji.
Dokumentinis filmas „BK 153: prievartos vaikystė“ – žiūrėkite jau dabar