Kraunamose dėžėse – generatoriai, šildytuvai, kuro kanistrai, prailgintuvai, pirmosios pagalbos rinkiniai, prožektoriai. Tai organizacijos „Stiprūs kartu“ ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus iniciatyva, pavadinta „Sušildyk Ukrainą“. Šį kartą siunta – rekordinė.
Ant balto autobuso stiklo prilipintas ženklas, raudonas kryžius baltame fone, pranešantis, kad vežama humanitarinė pagalba. Prieš išvažiuojant, vienas iš dviejų autobuso vairuotojų, Sigitas, dar suklijuoja ant dėžių lipdukus, rodančius, kad tai – humanitarinė parama, taip pat, kad ji atkeliauja iš Lietuvos.
Šį kartą į Ukrainą vyksta du autobusai: viename keliauja du vairuotojai, o kitame žmonių kiek daugiau – du vairuotojai, paramos nuvežimą koordinuojantis Skaistis Mikulionis ir aš su kolega.
Abu autobusai iš keleivinių paversti į krovininius, juose likusios vos kelios vietos sėdėti žmonėms. Iškart kyla klausimas: ar nebūtų patogiau paramą vežti krovininiais automobiliais?
Uždavus šį klausimą Sigitas ir Skaistis nusišypso – „kai privažiuosime sieną, suprasi, kodėl“.
Kaunietis Sigitas sukrauti autobusą padeda su šypsena ir be jokio nerimo. Tokia kelionė kaip ši – jam jau visiškai įprasta. Nuo birželio mėnesio į Ukrainą jam teko važiuoti tiek kartų, kad jau pats nebeskaičiuoja – sako, kad nuo vasaros suvažinėta jau tikriausiai 30 reisų.
Visi šie reisai buvo skirti gelbėti arba vežti paramą. Sigitui teko vežti ir sužeistus karius į reabilitaciją, ir pabėgėlius, ir pačią įvairiausią lietuvių surinktą paramą. Juokiasi, kad dabar navigaciją įsijungia tik dėl įdomumo, nes keliai jau žinomi atmintinai.
Sukrovus visas dėžes pajudame – nors važiuojame tik iki Lvivo, kelias iš Vilniaus gana ilgas, be sustojimų 10 valandų.
Bevažiuojant Sigitas papasakoja, kad į Ukrainą visada vyksta noriai, o išvažiuoti dažniausiai nesinori – viskas ten jau atrodo tarsi sava. Jam pačiam yra tekę ne kartą girdėti oro pavojų skelbiančias sirenas, bet sako, kad nejauku buvo tik pirmais kartais, dabar jo nebenustebintų. Iš pradžių kauniečio draugai klausinėdavo, kas jį ten traukia, ir ko apskritai vykti į kariaujančią šalį. Bet Sigitas atsakydavo paprastai ir trumpai – man įdomu ir patinka Ukraina.
Kas kelias valandas vis sustodami pradedame artėti prie Ukrainos sienos. Tada ir gaunu atsakymą į savo klausimą – kodėl dabartiniu metu paramą vežti krovininiais automobiliais kone neįmanoma. Iki sienos likus dar keliolikai kilometrų, prasideda milžiniškos vilkikų eilės. Jose, norint patekti į kitą sienos pusę, tikriausiai tektų stovėti savaitę, o gal ir ilgiau. Tuo metu autobusai važiuoja kita eile, tad stovėti su vilkikais jiems nereikia.
Sieną su Ukraina pasiekiame jau naktį. Tačiau ne viskas taip paprasta – privažiavus reikia pereiti patikras, tad toliau pajudame tik po geros valandos. Visgi, kiek vėliau patyrėme, ši valanda, palyginus su išvykimu, buvo labai trumpas laikas, praleistas pasienyje.
Nuo Lenkijos sienos iki Lvivo kelio lieka nebedaug, vos 70 kilometrų. Antra valanda nakties, pliaupia lietus, o važiuojant per miestelius šviesų labai mažai. Pagaliau atvykstame į netoli miesto esantį viešbutį.
Šeštadienį ryte po pusryčių su dviem autobusais keliaujame į Lvivą. Pasiekiame ten esantį humanitarinį centrą, kuriame jau pasitinka ukrainiečiai. Šiame centre surinkta parama išskirstoma po visą šalį ir iškeliauja net į tolimiausius kampus, kur pagalbos reikia labiausiai.
Tą patį rytą prieš mums atvažiuojant visame Lvive skambėjo oro pavojaus sirenos. Tačiau per pietus gyvenimas jau vyksta toliau įprastai – parduotuvės, muziejai dirba, gatvėse pilna žmonių. Šiame mieste ramybės metu apie karą išduoda tik keli ženklai: kai kur uždengti langai, miesto centre apsaugoti nuo galimų smūgių didžiausi paminklai ir komendanto valanda, kuri prasideda 24 val.
Kol kraunamos dėžės, mus pakviečia užeiti į netoli esantį muziejų. Nors jame pilna žmonių, dauguma eksponatų išvežti į kitas šalis, taip saugant juos nuo karo grėsmės. Kai kurie iš šių eksponatų keliauja ir į Lietuvą.
Taip nutiko ir su kitais muziejais – dauguma jų savo eksponatus paslėpė ar laikinam saugojimui išvežė į užsienį. Tad atsilaisvinusios patalpos virto bendruomenės centrais. Į tokius centrus susirenkantys žmonės bando savanorišku darbu padėti kariams – pina maskuojamuosius tinklus, mezga kojines, lieja apkasų žvakes.
Po atakų prieš civilinę miestų infrastruktūrą, tokie centrai tampa vietomis, kur galima gauti elektros, šilumos, šilto maisto. Tačiau tam reikia generatorių, kurie galėtų palaikyti ir šilumą, ir teikti elektrą.
Pagaliau abu autobusai Lvive galutinai iškraunami.
Viename iš jų lieka dar dalis paramos, kurią reikia nuvežti į kitą miestą, Ternopilį. Paliekame Lvivą ir pajudame toliau.
Iki Ternopilio – 2 valandos kelio, važiuojame pro mažus Ukrainos miestelius. Kelionė lyg ir būtų įprasta, tačiau apie karą pamiršti neleidžia. Pakeliui kelis kartus stojame prie blokpostų, kuriuose reikia parodyti pasus ir pasakyti, ko vykstame. Prie kai kurių įvažiavimų į kaimus taip pat dar likę savadarbiai žmonių blokpostai, sudėti iš to, ką turėjo – žvyro pilnų maišų, metalo gabalų, padangų. Kai kuriose vietose dar likę juodai uždengti kelio ženklai. Visur daugybė Ukrainos vėliavų – jos plevėsuoja ir prie privačių namų, ir prie stotelių, ir prie įvažiavimų į miestelius.
Netoli Ternopilio prie vieno iš blokpostų mus pasitinka karo policijos automobilis. Jis lydi visą kelią iki pat galutinės stotelės, taip greičiau pravažiuojame ir pasiekiame tikslą. Ternopilyje jau laukia miesto atstovai. Lietuvius jie sutinka kaip seniai pažįstamus draugus, todėl vakarienės metu daug kartų skamba padėkos Lietuvai ir džiaugsmas šia draugyste.
Jau sutemus grįžtame atgal į viešbutį.
Misija saugiai nuvežti ir iškrauti paramą jau baigta, tačiau dar laukia ilga kelionė atgal į Lietuvą.
Sekmadienį ryte greitai pasiekiame pasienį, tačiau neilgai trukus vėl tenka prisiminti, kaip lengva važinėti Europos Sąjungoje, kuriai Ukraina dar, deja, nepriklauso. Nors automobilių prie sienos ganėtinai nedaug, smarkiai užstringame. Tik po 5 valandų laukimo pagaliau galime važiuoti toliau. Į Vilnių grįžtame tik apie 3 valandą nakties. Autobusas visiškai tuščias – dar viena siunta sėkmingai pasiekė Ukrainą.
Su šia siunta iškeliavo iš viso 125 skirtingos galios generatoriai, 100 kuro kanistrų, 110 prailgintuvų, 400 pirmosios pagalbos rinkinių, 200 akumuliatorinių šviestuvų, 100 akumuliatorinių prožektorių, 20 elektros kaupiklių. Ir visgi, nors atrodo daug, iš esmės tai lašas jūroje, nes įvairios įrangos ukrainiečiams reikia kasdien.
Iniciatyvos „Stiprūs kartu“ organizatorius Edmundas Jakilaitis skaičiuoja, kad dabar vien šios organizacijos paramos jau buvo skirta už 600 tūkstančių eurų. Prekės užsakinėjamos „lenkiant laiką“ – dar nesurinkus reikiamos sumos, kad padėti pavyktų kuo greičiau. Daugiausia lėšų teko išleisto elektros generatoriams, nes jie patys brangiausi, taip pat šildytuvams, o brangiausia prekė yra elektros kaupikliai.
Vieno kaupiklio kaina – tūkstantis eurų, nors bendroje rinkoje jie dar brangesni. Toks prietaisas ypač paklausus Ukrainoje, jų prašo visos įstaigos, organizacijos, kariniai padaliniai, mat elektros energiją jie gali duoti tada, kai negalima kelti jokio triukšmo – pavyzdžiui, apkasuose, arti priešo, jei reikia pasikrauti dronus ar kažkam kitam naudoti elektros energiją.
Tuo metu generatorių pavyksta nupirkti daugiau ir kelių rūšių. Didžiausio galingumo atitenka toms įstaigoms, kurioms reikia daugiausiai elektros ir kur generatoriaus niekur nereikia nešioti. Dažniausiai tai būna valgyklos ar pabėgėlių centrai.
Absoliučią daugumą sudaro mažesnio galingumo generatoriai, jų užtenka nedideliems centrams, gyvenamiesiems namams ar objektams, kur elektros suvartojimas vidutinis. Dar mažesni generatoriai vežami į pabėgėlių palapines, mažus centrus, kur gali užtikrinti šviesą ir minimalų šildymą.
Patys mažiausi yra 2 kW generatoriai – šie keliauja iki pat fronto ir apkasų, mat kariams tenka keisti buvimo vietą ir generatorius persinešti rankomis.
Nesibaigia ir šildytuvų poreikis. Jų ypač reikia lauko ligoninėms ir angarams, kuriuose remontuojama technika. Lauko ligoninės dažniausiai būna trumpalaikės, bet į jas pirmas atgabenami sužeisti žmonės. Ten jiems tenka praleisti kelias valandas, kartais ir ilgiau, tad šiluma yra gyvybiškai būtina.
Nors ši siunta buvo rekordinė, „Stiprūs kartu“ ją sukomplektavo per savaitę. E. Jakilaitis sako pats netikėjęs, kad tai pavyks, o dar labiau nustebino, kiek daug visko pavyko sudėti į du autobusus.
Tačiau misija „Sušildyk Ukrainą“ nesibaigia, o paramos reikia ir toliau. Ketvirtadienį Nacionalinėje Dailės galerijoje bus atidaryta fotografo Antano Sutkaus ir jo kolegų paroda „Pabėgėlių portretai“. Įėjimo mokesčio nebus, bet kiekvieno atėjusio bus prašoma aukoti „Sušildyk Ukrainą“.
Iniciatyvų planuojama ir daugiau, nes generatorių poreikis išlieka didžiulis – kasdien daugybė Ukrainos miestų ir miestelių turi didžiulių problemų su elektra. Karas nebaigtas, o savo saugioje šalyje dabar labiausiai turime rūpintis, kad tokių siuntų kaip ši – būtų dar ne viena.