2009-ųjų rugpjūčio 19-ąją publikuotą straipsnį perskaitė daugiau nei 220 tūkst. skaitytojų, tūkstančiai savo nuomonę reiškė komentarų skiltyje. Ir tai buvo tik pradžia.
Spalio penktąją nuaidėjo pirmieji šūviai į teisėją Joną Furmanavičių, tą pačią dieną, praėjus vos keturioms valandoms, rasta negyva ir Violeta Naruševičienė, kitų metų balandžio 20 dieną rastas ir paties Drąsiaus Kedžio kūnas, o po kelių mėnesių – birželio 13-ąją – mįslingomis aplinkybėmis sekliame upelyje nuskendo Andrius Ūsas.
Dar po kelių mėnesių, 2010-ųjų gruodžio 3-iąją, iš namų išvažiavo ir dingo Kauno apygardos teismo pirmininko sūnus Aidas Milinis, kiek vėliau jo kūnas buvo rastas jo paties automobilyje.
„Kedys atrodė absoliučiai adekvatus“
Į DELFI redakciją prieš dešimtmetį kreipėsi pats D. Kedys. „Jis paskambino ir pasakė, kad nori papasakoti apie pedofilus, užimančius aukštus postus, – prisimena DELFI žurnalistas A. Gurevičius. – Buvo įdomu, todėl sutarėme, kad jis atvažiuos. Susitikę nuėjome į artimiausią kavinę. Buvo vasara, lauke prisėdome.“
D. Kedys pradėjo pasakoti istoriją, kuri tęsiasi jau dešimtmetį. Beveik tris dešimtmečius žurnalistu dirbantis A. Gurevičius prisimena, kad D. Kedys kalbėjo įtikinamai, nekilo jokių dvejonių dėl istorijos tikrumo. „Jis atrodė absoliučiai adekvatus, nebuvo panašu, kad meluotų. Jis buvo žiauriai priblokštas ir keršto norintis tėvas, su kurio vaiku klaikiai pasielgta“, – teigė A. Gurevičius.
„Nežinau, kas paaiškės po policijos tyrimų, bet kad Kedys tikėjo, jog taip yra, aš nė kiek neabejoju, – teigė DELFI žurnalistas. – Kartais jam prasprūsdavo įsiūtis, bet jis atrodė absoliučiai normalus.“
Vis dėlto, žurnalisto teigimu, ne visi D. Kedžio pasakojimai pasitvirtino. „Pamenu, jis pasakojo, kad Furmanavičius su dar vienu vyru skrido į Tailandą neva vaikų. Bandžiau aiškintis, tikrinome skrydžius, bet tarp keleivių Furmanavičiaus nebuvo. Nors skrydžių iš Lietuvos į Tailandą nėra, tikrinome galimus skrydžius su persėdimais, o gal jis ėmė ir automobiliu nuvažiavo iki kokios Varšuvos. To jau nepatikrinsime, todėl negaliu šimtu procentų paneigti, kad taip nebuvo“, – kalbėjo žurnalistas.
Liejo pyktį ant teisėsaugos
A. Gurevičius prisimena, kad grasinimų iš jo lūpų buvo girdėti. „Sakė, kad „nori užmušti juos visus, nes teisėsauga nieko nedaro“. Jis kartojo, kad jei teisėsauga nieko nedarys, pats to imsis“, – teigė žurnalistas.
Teisėsaugos veiksmai D. Kedžio pyktį kėlė ne be priežasties. Dar 2008-ųjų lapkritį vyras buvo nuėjęs į policiją su pareiškimu dėl mažametei dukrai padarytų veiksmų. Pusmetį byla buvo tiriama Kauno miesto apylinkės prokuratūroje, paskui ją perėmė Kauno apygardos prokuratūra. Tuo metu penkiametė jo dukra buvo tris kartus apklausta, tačiau prokuroras apkaltino D. Kedį nenoru bendradarbiauti su pareigūnais, nes šis nesutiko kelioms dienoms atiduoti dukros į „Vaiko raidos centrą“.
D. Kedžio dukra, pasakodama apie tai, ką su ja darė „dėdės“, įvardijo tik vieną jų – Andrių Ūsą. Kiti du vyrai buvo mįslė ir pačiam D. Kedžiui, tačiau pradėjęs aiškintis, su kuo bendrauja A. Ūsas, jis rado ryšį tarp jo ir teisėjo J. Furmanavičiaus. Prokuratūrai D. Kedys pateikė prašymą apklausti teisėją, tačiau prokuratūra atsisakė motyvuodama tuo, kad „atpažinimo būdas nėra atliktas pagal Baudžiamojo proceso kodekso normas“.
D. Kedžio dukra J. Furmanavičių atpažino iš nuotraukų. Tėvas buvo atspausdinęs Kauno teisėjų nuotraukas ir rodė jas savo tuo metu penkiametei dukrai.
Visos istorijos galėjo nė nebūti?
Tuo metu, kai A. Gurevičius rašė pirmąjį straipsnį apie D. Kedį, tyrimą buvo perėmusi Generalinė prokuratūra, o Andrius Ūsas už kaltinimus pedofilija iš D. Kedžio bandė prisiteisti milijoną litų.
„Man nusispjaut ant tų susmirdusių pedofilų. Tegul padavinėja mane į teismus“, – prieš dešimtmetį A. Gurevičiui sakė D. Kedys.
Teisėsauga nusivylęs D. Kedys pirmiausia pagalbos ieškojo įvairiose institucijose. Jis išsiuntinėjo beveik 200 laiškų su DVD diskais (juose buvo įrašyti dukros pasakojimai) Seimo nariams, Lietuvos europarlamentarams, visoms šalies politinėms partijoms, įvairiems pareigūnams ir tik tada kreipėsi į žiniasklaidą.
Tačiau pirmuoju straipsniu apie D. Kedį jo ir DELFI žurnalisto bendravimas nesibaigė. D. Kedys dar kelis kartus skambino į redakciją. „Po straipsnio publikavimo jis norėjo ir toliau kontaktuoti, norėjo toliau viską pasakoti, nes pamatė, kad istorijos nenukišau į stalčių“, – prisiminė A. Gurevičius.
Žurnalisto teigimu, per beveik tris dešimtmečius (tiek jis dirba žiniasklaidoje) tai buvo pirmas tokio masto įvykis. „Būdavo, kad skyrybų metu moteris sutuoktinį išvadindavo pedofilu, bet šitaip dar nebuvo, – pasakojo A. Gurevičius. – Tie įrašai buvo klaikūs, tai buvo siaubinga.“
Jo teigimu, vaizdo įrašai buvo tokie, kurių tikrai nebuvo galima viešinti žiniasklaidoje. „Mergaitės veidą būtų buvę galima uždengti, bet kokie tekstai... Kaip jai kaišiodavo ir t. t. Tekstai buvo žiaurūs“, – kalbėjo A. Gurevičius.
Į žiniasklaidą D. Kedys kreipėsi po to, kai nesulaukė jam tinkamos pagalbos iš teisėsaugos, į jo prašymus neatsiliepė ir Seimo nariai, europarlamentarai. Ar visos šios istorijos nė nebūtų buvę, jei kas nors būtų bandęs padėti D. Kedžiui? „Kas čia žino, kaip būtų buvę. Tikimybė yra, ir didelė, kad to nebūtų buvę, nes jis ilgai beldėsi į įvairias institucijas, tik paskui pas mane atėjo. Mėnesiais beldėsi“, – kalbėjo A. Gurevičius.
Mergaitei jau penkiolika
Garliavos istorijos centre atsidūrusi tuo metu penkiametė D. Kedžio dukra šiuo metu su mama Laimute Stankūnaite gyvena užsienyje.
Praėjusią savaitę L. Stankūnaitės tėvą Stasį Stankūną pakalbino Lietuvos ryto televizijos laida „Reporteris“. Jo anūkei dabar jau penkiolika ir ji, anot S. Stankūno, apie praeities įvykius nekalba. „Nenori kalbėti ta tema. Jai tai sukelia nemalonių prisiminimų. Ir mes patys stengiamės jos nejudinti šia tema, – teigė S. Stankūnas. – Kaip iš jos išsityčiojo, ką ji išgyveno, kokių metų vaikas pradėjo žiūrėti pornografinius filmus.“
L. Stankūnaitė, anot tėvo, šiuo metu dirba ir mokosi universitete.
DELFI primena, kad istorija į pagrindines antraštes grįžo prieš kelias dienas, kai buvusi teisėja, Drąsiaus Kedžio sesuo Neringa Venckienė, buvo pargabenta į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų kalėjimo.
N. Venckienei penktadienį buvo paskirtas dviejų mėnesių suėmimas. Pirmadienį ji šį sprendimą apskundė.
JAV po ekstradicijos N. Venckienei paliko keturis įtarimus iš pareikštų trylikos. JAV nurodė, kad vadovaujantis šios šalies įstatymais ji Lietuvoje gali būti teisiama dėl keturių nusikalstamų veikų: dėl trukdymo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai (LR Baudžiamojo kodekso (BK) 231 str. 1 d.), dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo (LR BK 245 str.), dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo (LR BK 140 str. 1 d.), dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui (LR BK 286 str.).
N. Venckienė JAV buvo suimta praėjusių metų vasarį. Nuo tada jos advokatai rašė daugybę skundų, kurie vis buvo nagrinėjami vienoje ar kitoje institucijoje. Paskutinis prašymas, kuriuo jos gynėjai siekė sustabdyti ar nutraukti ekstradiciją, buvo pateiktas JAV Aukščiausiajam Teismui. Buvo prašoma peržiūrėti JAV Ekstradicijos įstatymą.
Prašymas buvo priimtas, tačiau po kelių dienų atmestas. Tapo aišku, kad N. Venckienė bus pargabenta į Lietuvą bet kuriuo metu.