Viltys susirasti perspektyvų darbą, susikurti kokybišką buitį ir pasinaudoti didesnėmis savirealizacijos galimybėmis ne tik gena žmones iš Lietuvos, bet ir skatina į ją atvykti. Pavyzdžiui, dažnas baltarusis ir dabar laikosi nuomonės, kad išvykimas iš gimtosios šalies akimirksniu panaikins visas susikaupusias problemas, ir kaip emigruoti tinkamą šalį kartais pasirenka Lietuvą.
Vis dėlto, toli gražu ne visada didžiulės pastangos adaptuotis svečioje šalyje ir integruotis į tenykštę visuomenę atneša taip trokštamus vaisius. Svetainėje lady.tut.by pateiktas vienos į Lietuvą emigravusios baltarusės pasakojimas padės susikurti vieną iš galimų mūsų šalies vaizdų užsieniečio akimis ir atskleis apsisprendimą grįžti namo nulėmusias priežastis.
Taip ir netapo pilnaverte visuomenės nare
Į Lietuvą atvažiavau 2007 metais, kai įstojau į Europos humanitarinių mokslų universiteto bakalauro studijų skyrių. Lig šiol manau, kad tai buvo geriausia galimybė įgyti maksimaliai kokybišką išsilavinimą mane dominusioje srityje. Baigusi mokslus, likau Lietuvoje: tęsiau magistro studijas Vilniaus universitete, susiradau darbą.
Ko gero, kaip ir daugelis iš Baltarusijos išvykusių žmonių, nenorėjau grįžti į tėvynę. Ne todėl, kad labai patiko Lietuvoje, o tiesiog todėl, kad nenorėjau gyventi Baltarusijoje. Perspektyva grįžti į šalį, kurioje paminta žodžio laisvė ir atimtos galimybės reikšti savo mintis, atrodė nepriimtina. Žinojau, kad dėsiu visas įmanomas pastangas, kad tik netektų grįžti.
Kai atvykau į Vilnių, man buvo 17 metų, todėl laisvė tiesiog svaigino. Vis dėlto, pati Lietuva jau pirmosiomis dienomis darė labai keistą įspūdį. Atrodė, kad grįžau į praėjusių laikų Minską – tokį, koks buvo maždaug 1995-aisiais.
Purvinos, duobėtos gatvės, keliai, tarsi iš paskutinių praeito amžiaus dešimtmečių atkeliavę apgailėtinos išvaizdos kioskai, apskurę pastatai... Visur tvyrojo purvas, o žmonės atrodė atšiaurūs ir labai šiurkštūs. Visuomeninis transportas kaip buvo siaubingas, taip ir liko... Tikrą nuostabą kėlė žmonių elgesys gatvėje, jų bendravimas visuomeniniame transporte. Pavyzdžiui, Baltarusijoje vaikai auklėjami taip, kad užleistų vietą vyresnio amžiaus žmonėms. Lietuvoje gi – nieko panašaus. Elementarių etiketo normų nesilaikymas nuo pat pirmos dienos man kėlė tikrą pasibaisėjimą.
Kiek vėliau keletas itin nemalonių incidentų nutiko mano draugams: vienas buvo primuštas ir apvogtas, kai vakare grįžinėjo į bendrabutį, o kitai po užpuolimo prie savo namų laiptinės teko gydytis praskeltą galvą. Puikiai suprantu, kad tokie dalykai vyksta ir Minske, tačiau kai gyveni svečioje šalyje, kiekvienas tokio pobūdžio atvejis priverčia pasijusti labai nesaugiai.
Kai kuo, žinoma, buvo galima ir pasidžiaugti. Lankydamasi kultūriniuose renginiuose – parodose, koncertuose, teminiuose vakaruose – netrukau pastebėti, kad į juos susirenkanti publika elgiasi labai draugiškai. Kitaip nei tokiomis progomis susiburiantys minskiečiai, lietuviai atrodė atviresni, su jais buvo paprasčiau susipažinti, jie geranoriškai priimdavo į savo būrį. Iš pradžių maniau, kad Lietuvoje nesunkiai susirasiu naujų draugų.
Deja, palyginti greitai tapo aišku, kad didžiulis man rodomas dėmesys tėra smalsumas, su kuriuo žvelgiama į iš už geležinės uždangos atklydusią keistą būtybę, neįtikėtinai greitai išmokusią kalbėti lietuviškai. Jie tai vertino kaip kažką ypač šaunaus. Gilesni santykiai, tikra draugystė taip ir neužsimezgė. Savitarpio supratimo stoka buvo akivaizdi: juk kultūriniai ir istoriniai mūsų šalių kontekstai, šiaip ar taip, labai skiriasi, nežiūrint į tai, kad ilgą laiką praleidome vienos valstybės sudėtyje.
Aš, kaip bebūtų, vis tiek buvau labai rimtai pasiryžusi emigruoti iš Baltarusijos. Nebuvau tikra, kad emigruoti reikia į Lietuvą. Svarsčiau galimybę vykti į kokią nors tolimesnę Europos šalį.
Lietuvių kalbą pradėjau mokytis jau pirmaisiais savo studijų metais. Taip iš dalies dariau todėl, kad susipažinau su vienu lietuviu, kurį pamilau. Su juo susiklostė gana rimti, net septynerius metus trukę, santykiai. Lietuvių kalba išties sunki, bet aš turėjau didžiulę motyvaciją. Įpusėjus antriems gyvenimo Lietuvoje metams aš jau viską supratau, o dar po kiek laiko galėjau laisvai ir sklandžiai kalbėti. Nors romantiški santykiai galų gale nutrūko, jokiu būdu nesigailiu, kad mokiausi kalbą, kuri, beje, nulėmė profesinį mano kelią. Aš baigiau vertimo magistro studijas, per kurias įgijau praktinių įgūdžių, gavau diplomą, o su juo patekau į vertėjų gretas.
Susirasti Lietuvoje darbą man niekada nebuvo sunku. Baigusi bakalauro studijas aš dvejus su puse metų dirbau vertėja ir tuo pačiu metu mokiausi magistrantūros skyriuje. Tuometinė mano specializacija buvo rusų, lietuvių, anglų kalbos. Tokio derinio poreikis Lietuvoje gana didelis. Taip, ten gyvena žmonių, mokančių ir rusiškai, ir angliškai, tačiau mano pranašumas visada buvo labai aukštas rusų kalbos žinių lygis – aš galiu taisyklingai rašyti ir kalbėti, o tą sugeba ne kiekvienas.
Dirbau asistente verslo įmonėje, o vėliau – stambioje internetinėje parduotuvėje, rinkodaros skyriuje. Dar vėliau įsitaisiau vienoje nevyriausybinėje organizacijoje, kurioje ėjau įvairias pareigas: iš pradžių buvau sekretore, o vėliau patekau į ryšių su visuomene skyrių.
Man visada buvo ypač svarbu integruotis į lietuvių visuomenę. Kadangi žmogus, su kuriuo artimai bendravau, buvo lietuvis, aš labai norėjau pažinti lietuvių kultūrą, prasiskverbti į jų sielą. Negailėdama jėgų mokiausi kalbą ir šitai man sekėsi. Deja, net mokėdamas lietuviškai, kaip paaiškėjo, Lietuvoje netampi lietuviu. Kalba tokia sudėtinga, kad tam tikrų dalykų visiškai teisingai nesugebėdavau pasakyti ar ištarti net pragyvenusi Lietuvoje 10 metų. Kaip tik tai mane ir išduodavo – iš karto tapdavo aišku, kad esu atvykėlė iš rusakalbės bendruomenės, nes negaliu ištarti rusų kalboje nesančių garsų, o tinkamai to išmokti, ko gero, neįmanoma.
Dėjau milžiniškas pastangas: nuolat skaičiau lietuvišką spaudą, išstudijavau mokyklinius vadovėlius, kad suprasčiau, kuo grindžiami nacionaliniai mitai, skaičiau ir chrestomatinę literatūrą... Vis dėlto, niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad to per maža. Mano lietuvių kalba vis tiek nebuvo ideali, o ir viso kultūrinio konteksto iki galo neperpratau. Labai dažnai pajusdavau, kad žmonės paprasčiausiai nustoja rodyti man dėmesį, kai sužino, kad nesuvokiu kokių nors tenykštės kultūros ypatumų.
Ką padaryti, norint tapti pilnaverčiu lietuvių visuomenės nariu, taip ir liko neįminta paslaptis. Racionaliausia išeitis – tiesiog apie tai negalvoti, o gyventi savo gyvenimą kaip ir daugelis ten pasilikusių baltarusių. Jie moka lietuviškai, dirba lietuviškose įmonėse, tačiau geriausi jų draugai – ne lietuviai, o kiti baltarusiai arba užsieniečiai.
Net suteikta pilietybė gali nieko nepakeisti
Vilniuje tikrai daug baltarusių istorijos ženklų, tačiau vaikštant po senamiesčio gatveles neįmanoma nepastebėti, kaip juos be gailesčio gožia europietiškos ir lenkiškos kultūros sluoksnis. Taip, galima išvysti keletą memorialinių plokščių, bet menkiausia užuomina apie tai, kad LDK Statutas parašytas senovine baltarusių kalba, Sapiegos – baltarusių giminės palikuonys, o amžiaus pradžioje lietuviai tesudarė 2 proc. viso Vilniaus kontingento, vertinama kaip pramanas. Kitaip sakant, apie dialogą negali būti nė kalbos. Lietuviams labai sunku suprasti, kad Vilnius mums neapsakomai reikšmingas – juk čia dirbo Pranciškus Skorina, yra palaidotas Kalinovskis, veikė Vilniaus baltarusių gimnazija, leidinio „Naša Niva“ redakcijos. Į baltarusius lietuviai žiūri kaip į kažkokius nelaimėlius, jaunesniuosius brolius, įkinkytus į Maskvos jungą, kuriems kada nors veikiausiai vis tiek pasiseks – pavyks pasiekti jų pačių lygį.
Vis dėlto, kai pamėgini padiskutuoti apie kokį nors istorinį kontekstą, neišvengiamai susiduri su it mietas nepajudinama klaidinga interpretacija.
Kad ir kaip būtų, nesilioviau ieškojusi sąlyčio su ta šalimi taškų. Paieškos privedė prie dar gilesnių istorinių klodų, apie kuriuos daug vieningiau kalba ir istorikai, ir eiliniai piliečiai. Turiu omeny pagonybę – ikrikščioniškąją mūsų tautų istoriją. Niekam ne paslaptis, kad kadaise abi tautos priklausė vienai baltų ir slavų etninei grupei, kalbėjo ta pačia kalba ir tikėjo tais pačiais dievais. Tai įrodo ir baltiškos kilmės vandenvardžių paplitimas Baltarusijos teritorijoje kone iki pat Pripetės, ir archeologiniai radiniai, ir genetinis panašumas, nekalbant jau apie beveik identiškas, iš kultinio tikėjimo kylančias, tradicijas. Žinoma, baltų substrato teorija Baltarusijoje turi pakankamai kritikų, tačiau išstudijavusi baltarusių ir lietuvių tradicijas neišvengiamai priėjau prie išvados, kad ja abejoti neįmanoma. Malonu matyti, su kokia pagarba lietuviai puoselėja savo tradicijas. Kiekvienais metais Lietuvoje organizuojamas baltų kultūros festivalis „Mėnuo Juodaragis“, taip pat alternatyviosios muzikos ir kultūros festivaliai „Kilkim žaibu“, „Velnio akmuo“, „Daubos griaucmas“.
Norint gauti leidimą nuolat gyventi, Lietuvoje reikia pragyventi ne trumpiau kaip penkerius metus. Tačiau jei šioje šalyje ir mokaisi, įskaitoma tik pusė pragyvento laiko. Vadinasi, ketveri mano bakalauro studijų metai buvo traktuojami kaip dveji. Norint gauti pilietybę, šalyje reikia pragyventi dešimtmetį nuo pirmojo leidimo gyventi gavimo, ir kaip Europos Sąjungos valstybei narei tai yra gana netrumpas laikotarpis. Palyginimo dėlei galima pasakyti, kad, tarkim, Švedijos pilietybė suteikiama pragyvenus šalyje 3–4 metus, o Ispanijos – pragyvenus 6 metus. Kodėl norintiems apsigyventi šalyje sukurti tokie teisiniu požiūriu sudėtingi barjerai, pasakyti sunku. Aš tik manau, kad iš dalies dėl to kaltas konservatyvumu pasižymintis mentalitetas. Lietuviai labai nepalankiai žiūrėjo į Berlyno ir Briuselio sprendimą įvesti privalomų migrantų kvotų sistemą, kol galų gale buvo priversti susitaikyti su tuo, kad kiekvienais metais teks priimti tam tikrą skaičių pabėgėlių.
Kai gyvenau Lietuvoje, atrodė, kad tada, kai bus suteikta pilietybė, prieš mane atsivers visas pasaulis. Pavyzdžiui, galėsiu išvažiuoti gyventi į Vokietiją arba Graikiją. Bet kai gavau leidimą pastoviai gyventi šalyje, gyvenimas absoliučiai nepasikeitė. Įsitikinau, kad išties rimtos permainos įvyksta ne gavus naują dokumentą, o pakitus vidinei būsenai. Supratau, kad po penkerių metų gausiu net pilietybę, bet greičiausiai ir tada viskas liks taip pat. Taigi, nutariau, kad ilgam įstrigti vienoje vietoje tiesiog negaliu, turiu nedelsdama pradėti keistis. Juk stagnacija prie nieko gero nepriveda.
Tikrasis gyvenimas tėvynėje, o svetur – vien dirbtinumas, klastotė, apsimetinėjimas
Jaučiausi taip, tarsi Lietuvoje ne gyvenčiau, o tik egzistuočiau. Gyvenimas buvo tarsi netikras. Atrodė, kad kažkas turėjo įvykti ir tik tada viskas būtų iš esmės pasikeitę – prasidėtų tikrasis gyvenimas. Gal taip galėjo nutikti gavus leidimą pastoviai gyventi šalyje? Gal gavus pilietybę? Pilietybės taip ir nesulaukiau. Kad ir kaip ironiškai beskambėtų, iki teisės tapti piliete tebuvo likę metai. Visgi, grįžau į Baltarusiją.
Išvažiavau iš Lietuvos, nes supratau, kad išsėmiau visas man jos teikiamas galimybes. Nors darbą ir turėjau, vis tiek žinojau, kad niekada negalėsiu pretenduoti į valstybės tarnybą ar vadovaujančias pareigas. Ir tik todėl, kad esu užsienietė. Nuosavo verslo Lietuvoje pradėti nesirengiau, bet visą gyvenimą likti vertėja taip pat nenorėjau – svajojau apie ką nors rimtesnio.
Taip pat supratau, kad būtina kažką keisti ir sumanymas grįžti į Baltarusiją gali net labai pasiteisinti. Taip ir nutiko. Čia mano draugai, artimieji, neišsemiamos galimybės, apie kurias Lietuvoje galėjau tik pasvajoti. Pavyzdžiui, psichoanalizės kursas. Visada norėjau apsilankyti pas psichoanalitiką, bet negalėjau, nes Lietuvoje nėra gerų rusakalbių specialistų, o ne gimtąją kalba psichoanalizė neįmanoma.
Baltarusijoje viskas kažkaip paprasčiau, lengviau suprasti aplinkinius. Čia galiu realizuoti savo troškimus, vidinį potencialą. Man atrodo, kad čia yra tikras gyvenimas, viskas natūralu, autentiška, o Lietuvoje – vien dirbtinumas, klastotė, apsimetinėjimas.
Dar supratau, kad myliu Minską. Per tuos dešimt metų čia tapo daug maloniau gyventi. Man labai patinka plačios gatvės ir dideli pastatai. Vilniuje jų labai trūko.
Malonu būti savų žmonių rate, daug dažniau, nei anksčiau matytis su draugais. Užsiimu įvairia veikla, dalyvauju protmūšiuose, literatų sueigose. Būdama Baltarusijoje jaučiuosi esanti savo vietoje, todėl nesu priversta bergždžiai eikvoti energijos pastangoms integruotis į svetimą visuomenę, kaip kad buvo gyvenant svetur. Dabar pagaliau galiu atsipalaiduoti ir nukreipti šią energiją į kokią nors daug prasmingesnę veiklą.