„Yra Šiauliuose tokia M. Margytės gatvė. Kodėl praėjus daugiau kaip 20 metų šlovinama komjaunuolė? Ir kas ji tokia buvo, kokie jos nuopelnai? Turbūt tokia gatvė liko vienintelė Lietuvoje“, – DELFI parašė skaitytojas Juozas Gavenauskas.
J. Gavenauskas pastebėjo, kad Vilniuje M. Margytės gatvės seniai neliko – ją pakeitė Krivių gatvė. „Kituose miestuose komjaunuolės atminimo ženklų taip pat neliko. Liko vieninteliai
Šiauliai – sovietų relikto bastionas“, – pastebi DELFI skaitytojas.
Pasirodo, J. Gavenausko klausimas sunkiai įkandamas net už gatvių pavadinimus atsakingai Šiaulių savivaldybei, nesugebėjusiai paaiškinti M. Margytės nuopelnų Šiauliams.
Savivaldybės atstovė Jūratė Rauduvienė DELFI tepaaiškino, kad M. Margytė buvo aktyvi komjaunuolė. Šiaulių mieste esančių Gatvių bei visuomeninių objektų pavadinimų parinkimo komisija ketina peržiūrėti abejotinus gatvių pavadinimus. Pasak savivaldybės atstovės, ar reikia keisti kai kurių gatvių pavadinimus, bus klausiama gyventojų nuomonės.
Iki šiol klausimų dėl M. Margytės gatvės pavadinimo miesto savivaldybė nebuvo sulaukusi. Pasak J. Rauduvienės, problemų kyla ir dėl vietovardžių. Pavyzdžiui, pastaruoju metu abejoti verčia Krymo, Sevastopolio gatvės. „Anksčiau niekam neužkliuvo, o šiandien jau atrodo kitaip“, – kalbėjo J. Rauduvienė.
Šiauliai apie uolią komjaunuolę nežino
M. Margytės asmenybė ir nuopelnai – mįslė net Šiaulių „Aušros“ muziejui. Muziejaus atstovai DELFI patikino nesaugantys jokios medžiagos, susijusios su M. Margyte. Nieko apie šią moterį nežinojo ir du Šiauliuose žinomi istorikai.
Pašnekovas atskleidė, kad M. Margytė palaidota Panevėžio Senamiesčio kapinėse šalia Skaistakalnio parko. Buvęs panevėžietis negalėjo pasakyti apie M. Margytės nuopelnus – žinoma tik tai, kad pirmaisiais karo metais mergina bėgo Latvijos link, pakliuvo į susišaudymą, po kurio tapo tarybine patriote.
„Ji – savotiškas buvusios tarybinės santvarkos pritemptas didvyriukas, tais laikais buvo mėginama surasti vis naujų didvyrių, kurie mylėjo tarybinę santvarką“, – kalbėjo dailininkas. Jis nustebo sužinojęs, kad Šiauliuose likusi M. Margytės gatvė. Tai pašnekovas vertina kaip apsileidimą. Jis priminė, kad mieste likę ir daugiau sovietmetį menančių gatvių – pavyzdžiui, tarybinio lakūno Valerijaus Čkalovo. V. Puronas mano, kad niekas iki šiol nepadarė išsamesnės miesto gatvių revizijos.
Didvyrės kultą kūrė ir tėvas
Priešingai nei Šiauliuose, apie M. Margytę žinoma Panevėžio kraštotyros muziejuje.
„Ji dar buvo jauna Panevėžio gimnazijos mokinė ir priklausė tuo metu besikuriančiai komjaunimo organizacijai. Ji žuvo 1941 m., kada iš miesto traukėsi Raudonoji armija. Užėjus vokiečiams, partinė valdžia iš miesto evakavosi, tačiau komjaunuolių niekas neevakavo, M. Margytė žuvo katu su kitais komjaunuoliais besitraukdama iš miesto“, – paaiškino istorikas Donatas Pilkauskas.
M. Margytė taip pat buvo skautė. Kadangi M. Margytė buvo tarp pirmųjų Panevėžio komjaunuolių, ji buvo pristatyta kaip žuvusi nuo buržuazinių nacionalistų. Tėvas, paprastas amatininkas, vėliau tapo Panevėžio Vykdomo komiteto pirmininku. Todėl M. Margytė paversta didvyre, Panevėžyje atsirado M. Margytės gatvė, jai buvo pastatytas paminklas.
„Paskui dalis jų išnyko, o dalis taip ir liko kurs nors miesto pakraščiuose, gyvenamuosiuose rajonuose. Čia nėra valstybinės politikos, priklauso nuo pačių savivaldos struktūrų, jos arba turi tą politiką, arba seni pavadinimai išlieka, arba ne, nes, kaip žinome, keitimas kainuoja nepigiai“, – aiškina A. Anušauskas.
Pasak politiko ir istoriko, Šiaulių pavyzdys rodo, kad savivaldybė neturi pavadinimų politikos. Savivaldos žinioje ne tik gatvių pavadinimai, bet ir paminklai, viešos erdvės.