Ką reiškia Prezidentės nepalaikymas? Moralinį nepritarimą, realų politinį spaudimą ar konkrečias priemones, kurias pasitelkusi D. Grybauskaitė turi puikias galimybes eliminuoti Darbo partiją iš vykdomosios valdžios formavimo?
Kai kurie teisininkai teigia, kad Lietuva yra parlamentinė respublika, todėl Prezidentė negali Seimui nurodyti, kokią valdančiąją koaliciją sudaryti, ar nesutikti su Darbo partijos siūlomų kandidatų į ministrus kandidatūromis.
„Mano supratimu, nelabai gali, - DELFI teigė Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Nekrošius, klausiamas, ar šalies vadovas gali tiesiog atsisakyti tvirtinti ministrų kabineto sudėtį, jei jame yra Darbo partijos ministrų. – nes Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad esame parlamentinė respublika ir kokia bus Vyriausybė pirmiausia lemia ne Prezidentas, o politinės partijos, kurios laimėjo rinkimus“.
Tokiu atveju D. Grybauskaitės nepalaikymas valdančiajai koalicijai būtų labiau moralinė dilema nei tikra, rimta kliūtis.
Tačiau Vilniaus universiteto profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris sako, jog Prezidentas turi realių poveikio galimybių ir nėra pareigūnas, kurio įgaliojimai vien formalūs, jis nėra tik antspaudo dėjikas ar notaras, kuris tik deda parašą ant dokumentų.
„Kaip kažkada yra sakęs Juozas Žilys, Prezidentas Lietuvoje nėra notaras, kuris deda parašą ir antspaudu patvirtina, jog viskas tvarkoje. Jis nėra pareigūnas, kurio įgaliojimai vien formalūs, jis nėra tik antspaudo dėjikas. Tai visos Tautos tiesioginiuose, visuotiniuose rinkimuose išrinktas valstybės vadovas, todėl turi tam tikrus įgaliojimus. Dėl to sakyti, kad paskirtasis Ministras Pirmininkas gali pateikti jam bet ką ir Prezidentas su viskuo turi sutikti, būtų, švelniai tariant, netiesa“, - DELFI sakė E. Kūris.
Šiuo atveju D. Grybauskaitės nepalaikymas valdančiajai koalicijai gali sudaryti rimtas kliūtis.
V.Nekrošius: Prezidento norai dėl koalicijos ir realybė gali skirtis
1998 m. sausio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarime rašoma, kad „remiantis parlamentinės demokratijos principais, įtvirtintais Konstitucijoje, darytina prielaida, kad Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais. Kartu negalima ignoruoti ir to, kad Respublikos Prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų politinio poveikio galimybių Vyriausybės personalinės sudėties formavimui“.
„Mano supratimu, nelabai gali, - teigė V. Nekrošius, klausiamas, ar šalies vadovas gali tiesiog atsisakyti tvirtinti ministrų kabineto sudėtį, jei jame yra Darbo partijos ministrų. – nes Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad esame parlamentinė respublika ir kokia bus Vyriausybė pirmiausia lemia ne Prezidentas, o politinės partijos, kurios laimėjo rinkimus. Prezidentas šiuo atveju gali daryti įtaką, su juo reikia diskutuoti, reikia šnekėti, bet iš principo pagrindinis žodis šiuo atveju yra parlamento, o ne Prezidento“.
Anot Vilniaus universiteto profesoriaus, 1998 m. Konstitucinio Teismo nutarimas neleidžia Prezidentui norėti vienokios koalicijos ar nenorėti kitokios.
„Konstitucinio Teismo nutarimas iš esmės neleidžia Prezidentei norėti ar nenorėti – Prezidentė privalo teikti premjerą tokį, koks siūlomas koalicijos. Lygiai taip pat ji negali pasakyti, kokią koaliciją reikia sudarinėti ar ne. Tai yra jos norai. Bet norai ir realybė kartais skiriasi, todėl šitoje vietoje turės atsižvelgti į realybę“, - teigė V. Nekrošius.
Maža to, teisininkas taip pat teigia, kad Konstituciniam Teismui šeštadienį paskelbus išvadą dėl Seimo rinkimų rezultatų teisėtumo, Prezidentė nebeteko aiškaus pagrindo eliminuoti Darbo partijos iš vykdomosios valdžios formavimo.
„Mano supratimu, aiškaus pagrindo tam, kad būtų bandoma visomis priemonėmis eliminuoti Darbo partiją iš vykdomosios valdžios formavimo, nėra. Ir po Konstitucinio Teismo išvados jo ypatingai nėra“, - DELFI teigė V. Nekrošius.
DELFI primena, kad šeštadienį Konstitucinis Teismas paskelbė išvadą, kad galutiniai Seimo rinkimų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje buvo patvirtinti teisėtai, tačiau Seimo rinkimų įstatymui prieštarauja trijų Darbo partijos kandidatų, įtariamų balsų pirkimu, paskelbimas išrinktais Seimo nariais.
Konstitucinio Teismo teisėjai taip pat priėjo prie išvados, kad vienmandatėje Biržų-Kupiškio apygardoje padaryti pažeidimai prieštarauja Seimo rinkimų įstatymui.
E.Kūris: Prezidentas nėra tik parašus dėliojantis notaras
Tačiau Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros vedėjas, profesorius E. Kūris nesutinka su vertinimu, kad Prezidentas negali turėti įtakos ministrų kandidatūroms. Jo teigimu, praeityje ne vieną kartą yra buvę, kad paskirtasis Premjeras pateikia ministro kandidatūrą, tačiau Prezidento ši kandidatūra netenkina ir būdavo ieškoma kompromiso.
E. Kūris atkreipia dėmesį, kad 1998 m. Konstitucinio Teismo nutarime nurodoma, jog Prezidentas „turi tam tikrų politinio poveikio galimybių Vyriausybės personalinės sudėties formavimui“.
„Čia pats svarbiausias klausimas, kurį daug kas nutyli. J. Žilys kadaise yra sakęs, kad Prezidentas Lietuvoje nėra notaras, kuris deda parašą ir antspaudu patvirtina, jog viskas tvarkoje. Jis nėra pareigūnas, kurio įgaliojimai vien formalūs, jis nėra tik antspaudo dėjikas. Tai visos Tautos tiesioginiuose, visuotiniuose rinkimuose išrinktas valstybės vadovas, todėl turi tam tikrus įgaliojimus turi. Dėl to sakyti, kad paskirtasis Ministras Pirmininkas gali pateikti jam bet ką ir Prezidentas su viskuo turi sutikti, būtų, švelniai tariant, netiesa“, - aiškino buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas.
Paklaustas, kaip situacija būtų sprendžiama tuo atveju, jeigu paskirtasis Ministras Pirmininkas teiktų Prezidentei ministrų sąrašą, o Prezidentė kategoriškai ir net keletą kartų nesutiktų su Darbo partijos siūlomomis kandidatūromis, E. Kūris svarstė, jog tais tas atvejis, kai teisė negali visko išspręsti.
„Pirma, kandidatūras Prezidentei teikia ne kuri nors partija, o paskirtasis Ministras Pirmininkas. Bet, vertinant plačiau, kad tai yra tas atvejis, kai teisė negali visko išspręsti. Turi būti politinis sutarimas bei jo paieškos. Tokiomis paieškomis turi užsiimti abi šalys. Manau, kad labai nesunku būtų gauti atitinkamą Konstitucinio Teismo išaiškinimą, juoba kad ankstesnių nutarimų nuostatų išaiškinimai teikiami ne eilės tvarka. Tik dabar jau laikas spaudžia. Kodėl to nepadarė Respublikos Prezidentė, nežinau. Bet kodėl to nepadarė kiti du politikai, kurie galėjo tokį išaiškinimą iš Konstitucinio Teismo būti gavę jau šiandien, reikia paklausti jų. Tie du politikai – tai Andrius Kubilius ir Stasys Šedbaras, nes būtent jie buvo tos 1998 m. bylos šalių atstovai: pirmasis atstovavo Seimui, antrasis – Vyriausybei. Bet tada jiems reikėjo visai kitokio sprendimo. Taip jau yra su politikais: teisines tiesas visuomet bando pritempti prie partinių interesų“, - teigė E. Kūris.
Jo nuomone, Konstitucinio Teismo išaiškinimas būtų labai paprastas – Prezidentas gali motyvuotai atmesti pasiūlytą ministro kandidatūrą.
„Manau, kad čia labai svarbus žodis būtų „motyvuotai“. Tai reiškia, kad kandidatūra atmetama ne dėl to, kad „aš nenoriu, nemėgstu, man nepatinka, mes ne draugai“ ar kažkas tokio. Tai turėtų būti pakankamai svarūs, visiems su demokratija ir su teise nesipykstantiems žmonėms suprantami motyvai“, - sakė teisininkas.
„Bet pasakymas, kad Prezidentas visiškai nieko negali, kaip dabar dažnai kartojama (nes taip kai kam patogiau), švelniai tariant, neatitiktų Konstitucijos. Tai kam tada Tauta renka Prezidentą tiesioginiuose rinkimuose, jeigu jis būtų tik „pieška“?“ - stebėjosi E. Kūris.
Š.Liekis: dvi institucijos kovoja dėl galios
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Šarūnas Liekis savo ruožtu teigia įžvelgiantis klasikinę valstybės institucijų kovą dėl įtakos – kuo silpnesnė dauguma, tuo stipresnis Prezidentas, kuo dauguma stipresnė, tuo Prezidento įtaka labiau minimizuojama.
„Manau, kad šalies vadovė bijo, kad koalicija nepasiduos Prezidentūros įtakai. Jeigu sugebi susilpninti koaliciją, įgyji didesnę įtaką, o jeigu koalicija didžiulė ir pakankamai konsoliduota, Prezidentūros įtaka mažėja. Šiais įtarimais demonstruojamas tarpinstitucinis ir tarpasmeninis nepasitikėjimas, politinių mechanizmų trūkumas veiksmingai derinti fragmentuotus, skirtingus interesus. Tuo pat metu ir pozityvios, solidarumu grįstos laisvės ir socialinės lygybės trūkumas“, - pridūrė Š. Liekis.
Pasak politologo, valstybės valdymo klausimai, ypatingai kai kalbama apie valdžios perdavimą, nėra išimtinai teisiniai – tai ir politiniai klausimai. Sklandus valdžios perdavimas, anot Š. Liekio, yra laikomas tvarios demokratijos požymiu, tačiau šįkart galima justi, kad šis perdavimas po rinkimų nėra sklandus.
„Atrodo, kad šį kartą imame sau atrodyti gyvenantys ne tokioje tvarioje demokratijoje. Svarbu, kad nedemokratinės arba antidemokratinės vertybinės nuostatos nesireikštų politikos proceso dalyvių bandymuose keisti tvarką. Gali būti, kad taip darydama Lietuvos valstybės siųs keistą signalą prieš Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungai“, - teigė politologas.