Sovietmečiu, netoliese aptikus kokybiškų molio klodų, 1975 m. Didžiasalyje pastatyta plytų gamykla, įdarbinusi apie 1000 žmonių. Atkūrus nepriklausomybę gamykla buvo privatizuota ir galiausiai savininkų apleista, kol vieną dieną sugriuvo pastato stogas.
„Kai buvo uždarinėjama, buvo 1991–1992 metai. Baisu. Mūsų miestelis buvo labai gražus, didelis. Kad jame gautum butą, reikėjo eilėje stovėti kaip didmiestyje. [Bet uždarius gamyklą – aut.], kas į miestus, kas į užsienį [pakėlė sparnus – aut.] ir liko mūsų Didžiasalis su priklijuota zombių miesto etikete.“
„Kai buvo uždarinėjama, buvo 1991–1992 metai. Baisu. Mūsų miestelis buvo labai gražus, didelis. Kad jame gautum butą, reikėjo eilėje stovėti kaip didmiestyje. [Bet uždarius gamyklą – aut.], kas į miestus, kas į užsienį [pakėlė sparnus – aut.] ir liko mūsų Didžiasalis su priklijuota zombių miesto etikete“, – sakė Didžiasalio parduotuvės vedėja Liudmila Petrusevič.
Po plytų gamyklos žlugimo stojo sunkūs laikai, padaugėjo socialinių bėdų, tokių kaip alkoholizmas.
Liudmila BENDRA.lt pripažino pamenanti, kai jai dirbant kavinėje, Vilniuje, kolegės sakydavo, kad ji bene vienintelis „normalus žmogus“ iš Didžiasalio. Dėl tokio stereotipinio požiūrio dalis kaltino žiniasklaidą.
„Daug buvo piktų žmonių būtent ant žurnalistų – jie nerodydavo, kaip žmonės gyvena, kaip bendrauja, zombių miestas ir viskas! Buvo toks įspūdis, kad čia visi girtuokliauja. Tai žmonės skiriasi, pradėdavo gerti – dėl to po to išsiskirdavo“, – teigė Liudmila.
Vis dėlto šiandien, jei galėtų prabilti, Didžiasalis išrėžtų: „Kalbos apie mane buvo gerokai perdėtos.“
Gyvenimas šiame kaime teka ramia vaga. Gyventojai atviravo – nors kaime ir nėra kavinių, daug parduotuvių ar darbo vietų, tai vieta, kurioje gyventi gera, o vietos bendruomenė itin draugiška.
Pasak Liudmilos, vietas, kur įsidarbinti šiame kaime, galima pirštais suskaičiuoti – „komunalinis, parduotuvės, mokykla, seniūnija – ir viskas“. Nebėra ir vietos baro, kuriame gyventojai susiburtų, bet jie dėl to net džiaugiasi.
„Buvo čia alaus baras. Ašarų pakalnė buvo, nes žmonos eidavo vyrų iš ten varyti. Daugiau peštynių buvo. Užtenka mums ir parduotuvės. Valgyklų mums nereikia, kiekvienas gamina, turi savo daržų, žemės lopinėlių ir užsiaugina savo daržovių. Čia yra dideli kolektyviniai sodai. Mūsų bendruomenė pati geriausia“, – atviravo vėžlį Feliksą glėbyje myluojanti gydytoja Aldona Pociūnienė, kilusi iš Didžiasalio.
Bendruomenėje randasi ir tokių, kurie pakeičia čia taip trūkstamų specialistų rankas. Štai Danutė, BENDRA.lt įsileidusi į savo namus, kartais apkerpa gimines ir kaimynus, nors dėl amžiaus nebenori to daryti. Gyventojai pasakojo, kad vieni kitus pažįsta nuo plytinės veikimo laikų.
Tad Aldona nė kiek nesijaudina augindama vėžlį atvirame garde vasaromis – jei Feliksas pabėga, aplinkiniai parneša atgal, yra tokių, kurie pavaišina jos augintinį agurkais. Su pardavėjomis taip pat vietiniai gyventojai bičiuliaujasi – norėdami sužinoti, ar turi prekių, tiesiog paskambina telefonu, o pardavėja, neturėdama produkto prekyboje, bet randanti jį savo šaldytuvo lentynoje, nedvejodama atiduoda jį lojaliam klientui.
„Jaučiuosi kaip šeimoje“, – jausmą gyvenant šioje bendruomenėje įvardija Juozas Navickas.
Žiniasklaidoje Didžiasalis ne kartą vaizduotas kaip nesaugus, prie Baltarusijos pasienio esantis kaimas, taip pat kaip vieta, kur nėra darbo.
Didžiasalis išsiskiria daugiabučių gausa, o kad žmonės galėtų patys užsiauginti daržovių, seniūnija nemokamai suteikia žemės plotą ar šiltnamių. Vis dėlto, labiausiai kurtis čia vilioja nekilnojamojo turto (NT) kainos. Skelbta apie atvejus, kai būstas šiame kaime net dovanojamas.
Didžiasalyje iki 1994-ųjų veikė statybinių medžiagų gamykla, kurioje dirbo ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos atvykę darbininkai, gyvenę daugiabučiuose. Uždarius gamyklą iš kaimo masiškai ėmė išvykti žmonės, palikdami tuščius butus. Prieš kelis dešimtmečius butai čia buvo parduodami beveik pusvelčiui, tačiau ir dabar NT kainos vienos mažiausių šalyje. Štai, peržvelgus NT skelbimus, matyti, kad trijų kambarių butas šiuo metu parduodamas už 6500 eurų, tiesa, jam reikia remonto. Tuo metu suremontuotam vieno kambario butui su įrengta virtuve pakaks 7000 eurų.
Tad natūralu, kad prie šios didelės šeimos jungiasi ir į Didžiasalį kraustosi ir gyventojai iš didmiesčių, pavyzdžiui, sostinės.
„Gyvena atvažiavę iš Vilniaus vyras su žmona. Turi gražų korgį. Vyras čia būna, o ji važiuoja dirbti į Vilnių – mokytoja. Sako, ten nusibodo betonas visur, o čia jie pirmame aukšte, vyras sunkiai jau vaikšto, gerai į lauką išeiti, grynu oru pakvėpuoti“, – Didžiasalio suteiktus privalumus vardija Danutė.
Kalbinant vietos gyventojus justi bendrystė ir pilnatvė, jiems tetrūksta vieno – vaistinės, kuri ne itin seniai buvo uždaryta. Tad gyventojams vaistų tenka vykti apie 40 kilometrų – į Ignaliną. Pasak Danutės, patalpos ir jų kaime yra, tik dirbti nėra kam.
Kelionė į Didžiasalį – BENDRA.lt komandos vaizdo pasakojimų ciklo apie Lietuvos regionus dalis.
Kuriant šiuos pasakojimus stengiamasi taikyti vizualinės antropologijos metodus, stebint vietos gyvenimo ritmą ir dokumentuojant procesus, kurie neretai praleidžiami Lietuvos auditorijai įprastuose vaizdo žurnalistikos pasakojimuose.
Vietoje statiškų ir iš anksto sutartų pokalbių asmeninės istorijos kuriamos dinamiškai stebint tuo metu ir toje vietoje sutiktų žmonių veiklas ir taip atskleidžiant specifinę tos vietos problematiką. Darbo metodologija, kai autorių ir pasakojimo herojų santykis prasideda nuo gyvo susitikimo, leidžia sukurti natūralesnį ryšį ir užfiksuoti bendruomenės dinamiką be vizualinėms medijoms būdingo reprezentacinio filtro. Mūsų prieiga kvestionuoja stebėtojo ir stebimo asmens galios disbalansą. Tad vietos gyventojai sprendžia, kokie klausimai yra opiausi pasakojimuose, ir yra įtraukiami į dokumentikos kūrybinį procesą.
Šis pasakojimas sukurtas „Redakcijos ant ratų“ metu ir yra tarptautinio projekto „Perspectives“ – naujos nepriklausomos, konstruktyvios ir daugiaperspektyvės žurnalistikos ženklo.
Projektas yra įgyvendinamas tarptautinio redakcinio tinklo iš Vidurio Rytų Europos ir iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išreikštos nuomonės ir pažiūros yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei finansuojanti institucija negali būti atsakingos.
Žinote, kokios temos dar liko nepaliestos? Pasiūlykite jas Idėjų mugėje! Kartu nušvieskime tai, kas svarbu.