Sengiria apsaugota nuo kirtimų
Tiesa, lankytis šiame rezervate be Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos leidimo draudžiama. Nepaklūstantys šiam draudimui gali sulaukti piniginių baudų. Kas slypi šiame rezervate, galite pamatyti ten neidami – tiesiog peržiūrėkite „Delfi“ komandos parengtą TV reportažą.
Į rezervatą mus atlydėjo biologas, biomedicinos mokslų daktaras Bronius Šablevičius ir Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistas Andrejus Gaidamavičius.
Šiam rezervatui lygiai tiek metų, kiek ir Aukštaitijos nacionaliniam parkui, – 50. Tai yra didžiausia Lietuvoje sengirė.
„Čia yra Aukštaitijos nacionalinio parko sengirė, rezervatinis miškas. Kai reikėjo nuspręsti, kuri vieta nacionaliniame parke bus rezervatinė, tai nekilo jokių abejonių – tik čia. Ažvinčių girios centrinė dalis jau anksčiau buvo gerokai saugoma. Pokario metais čia buvo išsaugotas miškas nuo kirtimų. Kadangi rezervatinis statusas, dabar čia negalima jokia ūkinė veikla. Negalima valyti miško, negalima nukritusio medžio supjaustyti ir išvežti, negalima sodinti naujo miško“, – aiškino buvęs ilgametis Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotojas.
Atsistojus prie seno nuvirtusio medžio, jis paaiškino, kokia yra senų medžių vertė. „Daug kam gal kelia siaubą, kad rezervatinis miškas toks išgriuvęs. Bet tai yra gamtos jėgos. Jos čia tvarkosi, ne žmogus. Šita eglė, kuri čia prie mūsų guli, nuo senatvės sudūlėjo. Neišlaikė savo svorio, neišlaikė vėjo sūkurio ir vėjas ją nulaužė. Dabar šitiek metų augęs medis guli ant žemės. Liko stuobrys. Kas bus toliau? Prasideda šitos medienos galutinis suirimas. O padeda grybai, bakterijos veikiant lietui, drėgmei, šilumai. Galiausiai šita mediena nueis į dirvožemį. Pasidarys dirvožemis ir medžių šaknys galės paimti maisto medžiagas iš kažkada buvusios medienos. Organinė medžiaga virsta į kitokį būvį. Gražūs grybai, kempinės užauga ne ant sveiko medžio, o ant tokio, kuris jau nebegyvas. Ir šitie grybai maitinasi negyva mediena. Šitas stuobrys yra kažkam reikalingas. Jeigu nebūtų jokių grybų, stuobriai labai ilgai stovėtų ir medžiai gulėtų“, – dėstė mokslininkas.
Galiausiai jis paėmė į rankas mažą stuobrio dalį ir parodė jame esančius grybus. Be to, jis aiškino, kad tokiame sename miške labai svarbią vietą užima ir vabalai.
„Yra nesuskaičiuojama galybė grybų rūšių. Čia taip pat yra grybai – tarytum koks baltas kartonas būtų. Matom, kad visą stuobrio medieną apėjęs grybas. Šitas grybas dirba savo darbą – ardo medieną iki visiško suirimo. Medieną suardyti dar padeda ir vabzdžiai. Daug vabalų, kurie paprastai yra reti, europinės svarbos. Pavyzdžiui, šneiderio kirmvabalis. Jis gyvena po sausų pušų žieve. Bet pušis turi stovėti, ji negali būti nugriuvusi. Po žieve jie deda kiaušinukus, išsivysto lervutės ir tada vabalai. Jie maitinasi grybais. Tada yra šiaurinis elniaragis. Būtent jis čia yra rastas. Jis yra išlikęs nuo tų laikų, kada čia buvo šaltas klimatas. Jis yra retas, įtrauktas į Raudonąją knygą“, – kalbėjo mokslininkas.
Jo teigimu, toks miškas yra labai reikalingas. „Kai kas sako, kad čia stovi niekam nereikalingas miškas, neduoda naudos. Jis mokslui duoda naudą. Čia dirba keli institutai. Šitoj sengirėj yra europinės svarbos monitoringo stotis. Tokios stotys Lietuvoje yra dvi. Žemaitijos nacionaliniame parke ir pas mus. Tai yra tarptautinis tinklas“, – kalbėjo B. Šablevičius.
Išdžiuvusias egles keičia lapuočiai
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko darbuotojas A. Gaidamavičius papasakojo, kas, jo akimis, šiame miške yra vertingiausia.
„Mes čia tarsi esame žaliajame universitete, kuriame galime pasitikrinti savo mokslo žinias apie mišką. Rezervatuose saugomi natūralūs procesai. Kaip miškas vystėsi iki mūsų, kai mes jo nematėme, prieš tūkstančius metų. Ir kaip viskas vystytis vėliau galima prognozuoti tyrinėjant rezervatus. Lietuvoje jau ne vienus metus vilnija eglynų džiuvimas. Tai mes galime stebėti eglynų džiuvimą rezervate ir matyti, kaip medžiai atsikuria po kažkokios stichinės nelaimės. Žievėgraužis tipografas, apie kurį dabar labai daug šnekama, ateina kaip pasekmė į mišką. Jis nėra džiuvimo priežastis. O priežastis yra ta, kad paprasčiausiai pasikeitė klimatas tiek, kad miškas priverstas keistis. Ir vieni medžiai užleidžia vietą kitiems. Tiems medžiams, kuriems sąlygos augti palankesnės. Eglė po truputėlį užleidžia vietą kitiems medžiams.
Kai savo magistriniame darbe tyrinėjau, kaip keitėsi šio krašto miškai per 12 tūkst. metų nuo paskutinio ledynmečio, pastebėjau, kad tie miškai atrodė visai kitaip negu dabar. Po mūsų jie atrodys irgi kitaip negu dabar. Nereikia stengtis mišką išlaikyti vienodą. Kaip dažnai daroma: nukerta pušyną ir sodina pušyną, nukerta eglyną ir sodina eglyną. Miškas natūraliai visą laiką keičiasi. Jeigu įvyksta kažkokia katastrofa, pavyzdžiui, gaisras ar masinis išdžiuvimas, plynas kirtimas, pirmiausia jame atsiranda greitai augančios medžių rūšys, tokios kaip drebulės, beržai. Jie yra trumpaamžiai ir paruošia dirvą ilgaamžiškesniems medžiams. Tada atsiranda eglė, kuri yra ilgaamžiškesnė. Bet irgi ne tiek ilgaamžiška, kad ji visą laiką būtų dominuojanti tame miške. Kai eglė dėl žievėgraužio išdžiūsta, tada miškas dar labiau pasitręšia.
Kai ji nudžiūna, greitai sutręšta, pavirsta derlinga žeme. Ir tada pasidaro tinkama kitiems kietiesiems lapuočiams augti. Tai yra liepos, klevai, ąžuolai, drėgnesnėse vietose ir uosiai. Tai yra medžiai, kuriems reikia gana derlingos žemės, kurie negalėtų Labanoro pušynuose tiesiog užaugti. Taigi, reikia, kad medis nudžiūtų, sudūlėtų, patręštų tą dirvą ir tada gali augti tie kietieji lapuočiai“, – kalbėjo ekologas.
Jo teigimu, būtent tokia tendencija, kad išdžiuvusias egles keičia kietieji lapuočiai, pastebima Ažvinčių rezervate. A. Gaidamavičius dėstė, kad paskutinė kiekvieno miško stadija yra ąžuolynas. „Per tūkstantį metų nuo pušyno iki ąžuolyno – tokia yra natūrali kaita miškuose, kur žmogus nesikiša“, – aiškino parko darbuotojas.
Per kiek laiko susiformuoja sengirė? „Lietuvoje vadiname sengire bet kurį senesnį mišką, kuris yra pasiekęs vadinamą gamtinę brandą. Medžio pusė amžiaus yra jo gamtinė branda. Pušiai tai yra apie 200 metų. Lietuvoje turime apie 200 ha pušynų, kurie yra pasiekę panašų amžių. Tai mes juos galime jau vadinti sengire. Pagal tą tikrą sengirės apibrėžimą, taikomą kitose šalyse, sengirė arba pirmykštis miškas yra tas miškas, kur trys medžių kartos kirvio nematė. Medžiai tris kartus užaugo ir tris kartus pasikeitė nauja karta. Čia jau būtų ta tikroji sengirė. Deja, tokių miškų mes Lietuvoje neturim“, – aiškino A. Gaidamavičius.
Besikalbėdami priėjome labai gražią vietą. „Čia yra kelių skirtingų stadijų negyva mediena. Na, dabar gamtininkai labai kritikuoja tą terminą negyva mediena. Reikia sakyti gyvastinga mediena“, – kalbėjo parko darbuotojas.
Rezervate veisiasi žievėgraužio tipografo priešai
Ir kokia jos nauda miškui? „Medis, kai žūsta, gyvybė visa jame toliau klesti. Paskaičiuota, kad nudžiuvęs medis sveria daugiau nei žalias būdamas. 1,5 tūkst. organizmų rūšių, nuo grybelių iki vabzdžių, sudaro tą biomasę, kuri yra daug didesnė nei žaliame medyje. Praktiškai pusė visos miško gyvybės yra priklausoma nuo tos gyvastingos medienos. Ji pamaitina tą visą biologinę įvairovę. Gyvastinga eglės mediena pagal savo vertę gamtai yra antra po ąžuolo.
Tas žievėgraužis sudaro sąlygas toms rūšims tarpti. Ūkiniuose miškuose kiekvienas sausas medis yra pašalinamas sanitariniais kirtimais. Todėl nesusidaro sąlygos toms rūšims tarpti. O juk miško sveikata priklauso nuo kuo didesnės biologinės įvairovės. Nežiūrint į tai, kad natūraliame miške nuolat matome džiūstančius medžius, kad ir nuo žievėgraužio tipografo, bet miškas čia niekada nežūva. Taip, jis mažais ploteliais išdžiūsta, bet iš karto pakyla šepetys naujų eglių. Ir miškas visada yra įvairiaamžis“, – kalbėjo ekologas.
Anot jo, Ažvinčiių sengirė yra didžiausia Lietuvos sengirė. „Mes galime tik padėkoti žmonėms, kurie ją išsaugojo. Tarpukariu čia miškininkavo vietiniai miškininkai Strazdai, kurie globojo šitą mišką. Pavienių žmonių dėka įvyksta tokie stebuklai, kaip Ažvinčių sengirės rezervatas. Čia kaip sumažinta Belovežo giria. Tik nuvažiavus į Belovežo girią galima tokių vaizdų pamatyti. Dar Punios šilas, kur kažkiek praplėstas rezervatas“, – teigė A. Gaidamavičius.
Jo teigimu, kuo daugiau tokių miškų Lietuvoje būtų, tuo geriau būtų ir likusiems miškams. „Būtų geriau net ir tiems ūkiniams miškams. Kada puola tie kenkėjai. Na, gamtininkai taip jų stengiasi nevadinti. Bet kai puola vabzdžiai, ligos, tai kiekvienas vabzdys turi ir savo kenkėjus, savo natūralius priešus. Čia, rezervate, yra daug rūšių, kurie tais „kenkėjais“ minta. Ir būtent iš rezervato jie plinta ir puola tuos vadinamus kenkėjus. Tipografas turi masę ligų, kenkėjų ir parazitų. Bet jie ūkiniame miške neišsivysto.
Vien tik sanitariniais kirtimais mes ūkinių miškų neapsaugosime. Miškininkai daro labai didelę klaidą ir, manau, jau po truputėlį supranta, kad kai nukerta gryną monokultūrinį pasodintą ir dėl žievėgraužio nudžiuvusį eglyną, jie sodina tokį patį eglyną. Taip daryti negalima. Klimatas yra labai pasikeitęs ir galime sodinti visai kitas medžių rūšis, kurios anksčiau augo Lietuvoje. Pavyzdžiui, bukai. Jie gali laisvai pakeisti eglę mūsų miškuose.
Bet ir eglė neišnyks. Ji Lietuvoje prisitaikiusi augti tarp kitų medžių. Ji yra tamsiamėgė. Jai užtenka mažai saulės šviesos, gali augti užgožta kitų medžių. Mišriam miške, antram arde, mažai kas ją puola. Kai dėl ekonominių priežasčių pradėjo auginti grynus eglynus, kurių Lietuvoje niekada nebuvo, gamta kaip su svetimkūniu ir kovoja, siunčia ligas, taip vadinamus kenkėjus. Čia yra svetimkūnis. Ir vėjai stipresni išvarto grynus eglynus. Natūraliomis sąlygomis ji išliks net ir pasikeitus klimatui į jai nepalankesnę pusę“, – kalbėjo A. Gaidamavičius.
