„Palaipsniui komplikuotas regioninis konfliktas įgyja tarptautinį mastą – tai jau ne vien tik Basharo al-Assado ir Islamo valstybės tarpusavio kovų ar, šiek tiek plačiau žiūrint, sunitų ir šiitų sektantiškų susidūrimų Artimuosiuose Rytuose klausimas", - sako politologas.
Pasak mokslininko, tokia situacija pasiekta dėl Maskvos veiklumo ir Vašingtono pasyvumo. R. Trimako nuomone, Rusija esamas krizes išnaudoja savo statuso stiprinimui, kai JAV dėl savo nesikišimo politikos apleido beveik visus partnerius – Izraelį, Egiptą, Saudo Arabiją, Katarą.
Išduoti pasijuto net kurdai, kurie yra viena iš nedaugelio jėgų, efektyviai kovojančių prieš ISIS ar ISIL – Islamo valstybę Irake ir Sirijoje.
„Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio politika nusipelno atskiros ir išsamios analizės. Tepasakysiu tiek, jog JAV vadovaujantis Nobelio taikos premijos laureatas taip „transformavo“ saugumo ir taikos sistemą pasaulyje (žinoma, garsiai deklaruodamas pačius šviesiausius ir geriausius ketinimus), kad ši griūva mūsų akivaizdoje stulbinančiai greitai“, - sako R. Trimakas.
Rusijos tikslas – plataus masto sunitų ir šiitų konfliktas
R. Trimakas teigia manantis, kad pastaruoju metu pasirodžiusi informacija apie Rusijos karinio buvimo stiprinimą Sirijoje reiškia tik viena – užkulisiuose jau susitarta, kad JAV tam mažų mažiausiai neprieštaraus.
Rusija pastaruoju metu Latakijoje įkūrė priešakinę aviacijos bazę ir dislokavo kovos lėktuvus bei žemė-oras tipo raketas. Maskva Sirijoje tai pat naudojasi nuo Šaltojo karo laikų išlaikyta Tartuso karine jūrų pajėgų baze.
„Toks Rusijos elgesys – be Vakarų, visų pirma JAV pritarimo – yra sunkiai įsivaizduojamas. Galimai įvykę geopolitiniai mainai jau „pakrikštyti“ eiline „miunchenizacija“ – taip nedviprasmiškai nurodoma į Vakarų Europos lyderių pastangas išsaugoti taiką tarpukariu XX amžiuje, vykdant kompromisų ir nuolaidų politiką nacistinės Vokietijos atžvilgiu“, - sako R. Trimakas.
Savo nuomonę jis grindžia buvusio Vladimiro Putino patarėjo Andrejaus Illarionovo teiginiais, kad pasiekusi sutarimą dėl Ukrainos Maskva nuosekliai tęsia savo prieš JAV nukreiptą politiką palaikydama šiitų bloką: Sirija-Iranas-Hezbollah.
Maskvos remiama Assadų šeima Sirijoje yra iš alavitų mažumos. Tai islamo šiitų pakraipai priskiriama religinė srovė, apimanti ir krikščioniškus elementus.
„Hezbollah“ yra Libane veikianti šiitų teroristinė grupuotė, talkinanti B. al-Assadui. Iranas – vienintelė šiitų dominuojama pasaulio valstybė, irgi suinteresuota B. al-Assado režimo išlikimu.
Pusiau šiitiškas Irakas neseniai paskelbė, kad dalinsis žvalgybine informacija su Rusija, Iranu ir Sirija. Irakas apskritai yra pažeidžiamiausia grandis: ISIS yra užėmusi šiaurines Irako teritorijas, šalis taip pat yra suskaldyta religiškai (sunitai-šiitai) ir etniškai (arabai-kurdai).
ISIS arba ISIL savo ruožtu yra kraštutinių sunitų teroristinė organizaciją, užgrobusi teritorijas Sirijoje ir Irake.
Pasak R. Trimako, Rusijos tikslas yra išprovokuoti plataus masto šiitų ir sunitų konfliktą, nes tai jai labai naudinga – taip ji taptų kovotoja prieš tarptautinį terorizmą ir sustiprintų savo statusą, galėtų ilgą laiką pelnytis iš ginklų prekybos šiitams, be to, egzistuoja tikimybė, kad dėl konflikto paaugs naftos kainos.
Buvęs Estijos saugumo tarnybos direktorius, dabartinis Estijos parlamento narys Eerikas-Niiles Krossas ir politikos bei strateginės komunikacijos patarėja Molly K. McKew neseniai rašė, kad Rusija Sirijos konflikte pasiekė keletą pagrindinių tikslų: ji netrukdė ir net skatino džihadžius iš Kaukazo regiono vykti į Siriją ir taip jų atsikratė. Iš kitos pusės Maskva tiekė ginkluotę ir rėmė prieš ISIS kovojantį B. al-Assadą – taigi ilgam įklampino regioną į karą. O dabar Maskva buria koaliciją kovai prieš terorizmą.
„Maskva Sirijoje nieko „nesutvarkys", o tik pasės dar didesnį chaosą. Rusijai atsivėrė nauja erdvė ekspansijai, kurią ši suskubo užpildyti, tačiau tai nereiškia, jog ten suklestės taika ir harmonija. Rusijos pozicija šiuo klausimu labai paprasta – kuo blogiau, tuo geriau. Ta proga kilsiančios naftos ir dujų kainos taptų tikru išsigelbėjimu", - sutinka ir Mykolo Romerio universiteto docentas R. Trimakas.
JAV apleido beveik visus partnerius
R. Trimakas teigia, kad iš esmės aktyvius Rusijos veiksmus paskatino JAV neaktyvumas. Pasak mokslininko, Vašingtonas apleido daugumą savo partnerių – Izraelį, Egiptą, Saudo Arabiją, Katarą, jau nekalbant apie partnerius kitose pasaulio dalyse.
„Labai atsargiai ir diplomatiškai tariant, JAV sąjungininkės pasijautė nesaugios“, - sako docentas.
Pavyzdžiui, Vašingtonas buvo įšaldęs karinę ir finansinę paramą Egiptui, kai prieš dvejus metus valdžią šioje šalyje užgrobė kariškiai su Abdel Fattah al-Sisi priešakyje. Arabų pavasaris į valdžią buvo atvedęs JAV gana neparakią „Musulmonų broliją“, todėl JAV paramos įšaldymas „Musulmonų broliją“ nuvertusiam kariniam režimui buvo gana netikėtas žingsnis, ypač žinant, kad Vašingtonas bendradarbiavo su ankstesnio Egipto diktatoriaus Hosni Mubarako valdžia.
Paramos įšaldymas buvo atšauktas kovo mėnesį, bet situacija netruko pasinaudoti Maskva, užmezgusi draugiškus ekonominius ir karinius ryšius su Kairu.
Egiptas yra svarbus žaidėjas kovoje su islamistais Libijoje bei padėdamas kovoti su šiitų grupuotėmis Jemene.
Pablogėjo ir JAV bei Izraelio santykiai, mat kairioji JAV prezidento Baracko Obamos administracija nesutaria su dešiniąja Benjamino Netanyahu vyriausybe. JAV žiniasklaidoje buvo pasirodę teiginių, kad B. Obamos administracija kišosi į Izraelio vidaus reikalus, kai per nevyriausybines organizacijas finansavo prieš B. Netanyahu nukreiptas politines jėgas.
„Paradoksalu, tačiau Rusijos tiesioginis dalyvavimas konflikte savotiškai palengvina Izraelio padėtį“, - sako R. Trimakas.
Izraelio premjeras B. Netanyahu kartu su Izraelio ginkluotųjų pajėgų štabo vadu, generolu Gadi Eisenkot ir karinės žvalgybos vadu, generolu majoru Hezl Halevi neseniai lankėsi Maskvoje, kur aptarė veiksmų koordinavimą. Izraelis nesuinteresuotas B. al-Assado išlikimu, bet nenorėtų susidurti su Rusijos pajėgomis.
Nors R. Trimakas sako abejojantis Maskvos nori įsitraukti į plataus masto karinius veiksmus, bet jis pažymi, kad šiuo atveju net Izraeliui pasirodė geriau derėtis su Kremliumi nei su Baltaisiais rūmais, kurie laikosi nieko neveikimo politikos.
„Izraeliui lengviau ir paprasčiau derėtis su Rusijos lyderiu (kuris kaip tik yra realistas), nei su dabartine JAV vadovybe, kaip pastebi kai kurie komentatoriai, lunatikiuojančia tarp kairuoliškų politinio korektiškumo miražų“, - sako mokslininkas.
R. Trimakas taip pat sako, kad nenuoseklumą iš Vašingtono jaučia ir sunitiški Saudo Arabijos bei Kataro režimai. Nors tai nėra patys patikimiausi partneriai, bet ilgą laiką jie buvo bent dalinis JAV ramstis regione.
Sunitiškos valstybės – Saudo Arabija ir Kataras – yra suinteresuotos B. al-Assado režimo nuvertimu ir Irano vaidmens silpninimu regione. Todėl iš vienos pusės šioms valstybėms ISIS plėtra nebuvo nenaudinga, iš kitos pusės – jas nuvylė JAV pasiektas sutarimas su Iranu dėl sankcijų panaikinimo mainais į branduolinės programos stabdymą.
„Po JAV padarytų nuolaidų Irano vadovybė pasijuto visagalė, dėl to kaimyninėms valdančiosioms dinastijoms visų pirma rūpi jų pačių išlikimas. Saudo Arabijos karalystėje šiitai sudaro mažumą, tačiau energinga Irano veikla – tiek pačioje karalystėje, tiek kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Jemene, Irake, Sirijoje – jau dabar kelia rimtų rūpesčių. Nereikia stebėtis, kad Saudo Arabija gręžiasi į Izraelį – esant dabartinei JAV administracijai, abi šalys nieko gero nesitiki. Paradoksas, tačiau seni nedraugai Izraelis ir Saudo Arabijos karalystė yra priverstos bendradarbiauti ar net tapti sąjungininkais dėl Irano vykdomos užsienio politikos, tarp jų ir Sirijoje“, - teigia Mykolo Romerio universiteto docentas.
Pasak R. Trimako, Kataras, kurio dauguma gyventojų, kaip ir Saudo Arabijoje, yra sunitai, šiitiškam Iranui yra geidžiamas kąsnis, mat turi šiitų mažumą ir valdo milžiniškus energijos išteklių klodus.
„Valdančioji Kataro dinastija glaudžiai bendradarbiauja su Saudo Arabijos karalyste karinėje sferoje. Kita vertus, Kataras įgyvendina lanksčią politiką Irano atžvilgiu, bendradarbiaudamas visų pirma ekonomikos srityje, vengdamas kokios nors kritikos Irano vidaus ir užsienio politikos atžvilgiu“, - sako politologas.
Labiausiai JAV politika regione jaučiasi nuvilti kurdai, kurių pavienės grupuotės ir Irako Kurdistano ginkluotosios pajėgos Peshmerga efektyviausiai kovoja su ISIS Irake.
„Viena jautriausių temų yra kurdų klausimas. Jau užtektinai parašyta ir pasakyta apie tai, jog JAV smogė į nugarą kurdams, kovojantiems prieš Islamo valstybę, arba apie tai, kad Vakarai juos paliko vienus, pasmerkdami skerdynėms“, - sako R. Trimakas.
Tačiau kurdų klausimas yra jautrus savaip: Turkija yra nesuinteresuota „kurdų pavasariu“, nes kurdams Turkijoje pareikalavus autonomijos arba nepriklausomybės, gali susvyruoti Turkijos stabilumas. Kurdų separatizmas pavojingas ir Irakui, nors ši valstybė ir taip balansuoja ant išlikimo ribos.
„Atsiradus nepriklausomai kurdų valstybei, įsibėgėtų Artimųjų Rytų valstybių sienų perbraižymas religiniu, etniniu ar net gentiniu pagrindu, o tai neišvengiamai reikštų dar vieną kruvinų konfliktų ciklą“, - sako R. Trimakas.
Europos vaidmuo – tik pasyvus
R. Trimakas pažymi, kad Europos veiksmai šiame konflikte lieka pasyvūs ir reaktyvūs – Europos Sąjungos šalys sprendžia nelabai didelio pabėgėlių kiekio paskirstymo klausimus ir diskutuoja dėl finansinės paramos buferinėms šalims, kurios priima daugiausia žmonių iš konflikto zonų.
„Europos Sąjunga skiria daug lėšų ir dėmesio, padėdama Artimųjų Rytų šalims, nors aidi ir kaltinimai Europos Sąjungos negebėjimu adekvačiai reaguoti: pasak Turkijos atstovų, per ketverius metus nuo konflikto Sirijoje pradžios, Turkija jau išleido 7,6 milijardų JAV dolerių, suteikdamas pabėgėliams maistą, pastogę ir būtinąją pagalbą. Tuo tarpu tarptautinės paramos, pasak Turkijos atstovų, šalis gavo tik 417 milijonų JAV dolerių", - sako mokslininkas.
Dabar Briuselis pažadėjo Turkijai suteikti 1,1 milijardo eurų pagalbą iki 2016 metų pabaigos.
Daugiausia pabėgėlių iš konfllikto zonų priima Turkija, Libanas ir Jordanija, šiek tiek Egiptas. Persijos įlankos šalys visiškai neprisideda prie pabėgėlių klausimo sprendimo, Europos Sąjunga per du kartus yra pasiekusi susitarimą dėl 160 tūkst. pabėgėlių paskirstymo tarp šalių narių.
Remiantis Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros duomenimis, nuo karo pradžios namus palikti turėjo apie 12 mln. sirų: daugiau nei 4 mln. įsikūrė aplinkinėse valstybėse – Turkijoje (1,9 mln.), Libane (1,1 mln.), Jordanijoje (628 tūkst.), Irake (248 tūkst.), Egipte (132 tūkst.).
Apie 7,6 mln. sirų tapo pabėgėliais pačioje Sirijoje, daugiau nei 500 tūkst. žmonių šiais metais persikėlė jūra ir pasiprašė prieglobsčio Europoje.