Kad išminuotojai klysta tik vieną kartą, bene žinomiausias posakis apie šią profesiją. Ir bet kuris tikras išminuotojas jį išgirdęs tučtuojau pataisys, kad išminuotojai klysta du kartus - pirmą kartą pasirinkdami profesiją.
Tačiau nei vienas pratybose „Geležinis vilkas“ dalyvaujantis Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono standartinių sprogmenų neutralizavimo kuopos karys neatrodė padaręs klaidą pasirinkdamas profesiją.
„Tikrai daug geriau už darbą žuvų fabrike kur nors Norvegijoje, ką pasirinko kai kurie mano draugai. Nuo mažens domėjausi kariuomene ir sprogmenimis, tad baigęs mokyklą išėjau tarnauti ir per aštuonis metus nei karto nesigailėjau“, - sako vyr. eilinis Jonas Pilipavičius.
Tarnybą pradėjęs kituose daliniuose ir prieš du metus tapęs sprogmenų specialistu karys sako, kad tarnyba labai įdomi, nors ir skiriasi nuo to, ką paprastai apie išminuotojus rodo Holivudo filmuose. Pasak jo, net arčiausiai tiesos esantis „Išminuotojų būrys“ („The Hurt Locker“) šią profesiją pagražina ir parodo dalykų, kurių tikri išminuotojai niekada nedarytų - kad ir niekada netrauktų sprogmens paėmę už laidų.
Galbūt dėl to, priešingai nei filme, J. Pilipavičius dar negirdėjo apie nelaimingus atsitikimus tarp išminuotojų Lietuvos kariuomenėje.
Iš tiesų vienas nelaimingas atsitikimas yra įvykęs. 2012 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono patalpose sprogimo metu žuvo 36-erių metų standartinių sprogmenų neutralizavimo vyriausiasis specialistas vyresnysis seržantas Laimonas Blėdis, o jo kolega buvo sužeistas.
Patikrink, patikrink ir dar kartą patikrink
„Visa diena darbo dėl kelių sekundžių malonumo“, - taip savo darbą po sėkmingai įvykdytos užduoties - sunaikintų sprogmenų - įvertino pratybose dalyvavusio išminuotojų kovinio vieneto vadas grandinis Renatas Butkus.
Išminuotojų, kaip ir kitų pratybose „Geležinis vilkas“ dalyvaujančių karių, diena ilga. Informacija apie laukiančias užduotis pateikiama dar neprašvitus, kad šviesų paros metą būtų galima kuo efektyviau išnaudoti jų vykdymui. Aptiktas priešo amunicijos sandėlis, užminuoti laukai, teritorijos kurioje įsikurs kareivinės valymas nuo sprogmenų, nesprogusio sviedinio pašalinimas iš šarvuočio - tik dalis užduočių, kurias treniruojamasi atlikti „Geležinio vilko“ pratybose.
Vos prašvitus užduotys jau būna suskirstytos, veiksmai suplanuoti, o išminuotojų grupės išvyksta vykdyti sprogmenų neutralizavimo darbų. Ne, čia nėra jokių laidelių ir svarstymų kurį, raudoną ar mėlyną, kirpti, nepamatysi apie nesprogusį sviedinį sutūpusių karių, traukiančių dūmą ir lėtai svarstančių kaip čia jį dabar geriau neutralizuoti, nėra mirties nebijančio kario prasagstytu munduru, atsainiai išsukančio detonatorių.
„Pagal sprogmens tipą matau, kad jis šiuo metu nepavojingas, jis net be detonatoriaus, tad tikrai negali sprogti. Bet kiek viena taisyklė turi išimčių, todėl rizikuoti negalime“, - aiškina R. Butkus, kodėl kariai pritvirtinę virvę iš pradžių atsargiai pajudina šarvuotyje užstrigusį sprogmenį būdami saugioje vietoje, paskui jį ta pačią virvę ištraukia ant supiltos žemių krūvos.
Tik dar kartą apžiūrėjus sviedinį ir įsitikinus, kad jis nepavojingas, sprogmuo pakraunamas į išminuotojų automobilį ir gabenamas į likvidacijos vietą. Ten savo laimikius - minosvaidžių ir prieštankines minas bei kitus sprogmenis - atgabena ir kitas užduotis vykdžiusios grupės.
Dar pora valandų ruošiamasi jų sprogdinimui, karo policija blokuoja privažiavimus prie sprogdinimo vietos ir tik po daugybės saugumo procedūrų pasigirsta galingas „bum“ ir pakyla aukštas dūmų stulpas. Šį kartą į orą išlėkė arti 50 kg sprogmenų.
Taikos meto priešai - juodieji archeologai
„Galbūt iš šono tai atrodo kiek nuobodžiai, bet mums tai nepaprastai įdomu ir naudinga. Pratybose ir mokymuose susipažįstame su naujienomis, išmokstame dirbti nestandartinėse situacijose, su nestandartiniais sprogmenimis, sklandžiai dirbti įvairaus dydžio grupėmis, nes mūsų kasdienybė - kartais net keli reidai per dieną likviduojant nuo pirmo ir antro pasaulinio karo likusius sprogmenis“, - pasakoja R. Butkus.
Pasak grandinio, Lietuvos teritorijoje po žemėmis savo valandos vis dar laukia tūkstančiai pačių įvairiausių sprogmenų. Lietuvos išminuotojai net preliminariai žino kur kokius galima aptikti. „Kartais gauname iškvietimą ir pagal kaimo pavadinimą jau žinome - jei sprogmuo rastas vienoje kelio pusėje, bus vokiečių, jei kitoje - rusų, nes čia jie buvo apsikasę ir šaudė vieni į kitus“, - pasakoja R. Butkus.
Pasak išminuotojo, labiausiai jo profesijos žmones erzina tie karo trofėjų besivaikantys juodieji archeologai, kurie atradę sprogmenis nesivargina pranešti specialistams, o juos kiek užkapstę žemėmis palieka kur radę. Gerai, jei vietiniai gyventojai pastebi judintas žemes ir iškviečia išminuotojus, tačiau tokie poelgiai gali baigtis daug liūdniau.
Iš viso pratybose „Geležinis vilkas“ dalyvauja apie 3 tūkst. karių iš šešiolikos šalių. Be pratybas organizuojančių Lietuvos karių ir NATO priešakinių pajėgų kovinėje grupėje tarnaujančių Vokietijos, Belgijos, Čekijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Liuksemburgo karių, pratybose taip pat dalyvaus Didžiosios Britanijos, Estijos, Italijos, JAV, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Slovėnijos ir Ukrainos kariai.
Pratybos „Geležinis Vilkas“ yra tarptautinės pratybos, skirtos įvertinti kiekvienos NATO Priešakinių pajėgų kovinės grupės rotacijos ir vieno iš Mechanizuotajai pėstininkų brigadai „Geležinis Vilkas“ pavaldžių Lietuvos batalionų pasirengimą planuoti ir vykdyti karines operacijas.