Sovietų jėgos struktūros įtakingą tarpukario valstybininką T. Petkevičių areštavo 1945 m. spalio 2 dieną. Po kelis mėnesius trukusio tardymo jam buvo paskirta 8 metų kalėjimo bausmė Sibiro lageryje. Pirmosios sovietų okupacijos ir nacių režimo represijų, nepaisant aktyvios pogrindinės veiklos, išvengęs teisininkas KGB smogikų buvo suimtas ir kankinamas už Didžiosios Britanijos ir JAV užsienio reikalų ministerijoms skirto Lietuvos laisvės memorandumo parengimą ir išplatinimą.
Visgi 35 lapų apimties kieta teisine kalba parengtas dokumentas, kuriame detaliai dekonstruoti ir argumentuoti sovietų įvykdyti nusikaltimai bei nusižengimai tarptautinei teisei ir dvišalėms sutartims, į sovietų rankas, panašu, taip ir nepateko. Dokumentas nebuvo įjungtas į bylos medžiagą, o pati byla buvo sukurpta tik remiantis liudininkų parodymais. Memorandumo likimas iki šiol lieka nežinomas.
V. Landsbergis: dingo ypatingas Lietuvos laisvės dokumentas
Metų pabaigoje Mykolo Romerio universitete surengtame Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistos biografinės knygos „Tėvynės labui: teisininkas Tadas Petkevičius“ pristatyme kalbėjęs prof. Vytautas Landsbergis teigė iš pokalbių su T. Petkevičiumi menantis jo pasakojimus apie XX a. pradžioje sudarytų dvišalių susitarimų su sovietais aplinkybes.
„Buvau dar studentas, kai jis man pasakodavo gyvą istoriją. Pavyzdžiui, apie tai, kaip Lietuva 1920 m. susitarė su sovietų Rusija taip, kad ši atsisakytų bet kokių neva tai teisinių pretenzijų į savo ankstesnę valdą. Jis pasakojo, kaip lietuvių delegacija argumentavo savo poziciją dėl Lietuvos teritorijų Rytuose. Tai žemės už Naručio ežero, kur žmonės kalbėjo senąja lietuvių, gudų ir lenkų kalba. Ten buvo istorinė Lietuva, kurios ateitis priklausė ir nuo atsikuriančios valstybės. Tuo metu Lietuva neturėjo tikslo prigrobti žemių, bet turėjo mokslu ir teise pagrįstą poziciją apie tas teritorijas, kur tebegyveno lietuviai. Kaip ir apie tas, kurios savo miestų, kaimų, ežerų, upių pavadinimais, dainomis, tautosaka linko prie Lietuvos. Lietuva tuo metu turėjo pažiūrą, kuri sakė, jog ji turi savo žinion gauti tą teritoriją, kur gyvena katalikai. O ten, kur gyveno stačiatikiai, ten istorinės Lietuvos nebebuvo“, – pasakojo V. Landsbergis.
Iš liudijimų matyti, kad T. Petkevičius itin gerai žinojo ne tik 1920 m. ir 1926 m. sudarytų Sovietų Sąjungos ir Lietuvos dvišalių sutarčių esmę, bet ir esminius jų pakeitimus ir atnaujinimus, atliktus 1934 m. ir 1939 m. Taigi ir jų sulaužymo teisines pasekmes. Dėl gebėjimo sklandžiai teisiškai pagrįsti ir argumentuoti sovietų nusikaltimus jis buvo režimui itin neparankus žmogus.
Tarpukariu tarptautinėse delegacijose dalyvavusio ir tarptautiniuose ginčuose su didžiosiomis valstybėmis Lietuvą konsultavusio T. Petkevičiaus argumentais buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas teigė rėmęsis ir atkuriant šalies nepriklausomybę.
„Jis savo laiku netapo nei ministru, nei prezidentu, bet dirbo valstybei nuosekliai. Konsultavo Valstybės Tarybą įstatymų leidybos ir teisės klausimais, todėl gerai žinojo visas potekstes. Jo parengtas memorandumas negalėjo būti sunaikintas. Tas dokumentas yra labai svarbus. Kodėl jis neatsidūrė byloje? Čia yra paslaptis. Bet tame memorandume buvo tokių dalykų, kurie sovietams buvo labai nemalonūs. Reikia turėti vilties, kad kam nors jį archyvuose pavyks aptikti“, – sakė V. Landsbergis.
Dingęs memorandumas turėjo ypatingą paskirtį
Renginio metu diskutuota, kad aplinkybės, kuriomis buvo parengtas Lietuvos laisvės memorandumas, buvo sudėtingos. Sovietams antrąkart okupuojant Lietuvą, T. Petkevičius Lietuvoje veikė kaip oficialus Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK‘o) atstovas Lietuvoje. Šios organizacijos vardu ir pasirašė dokumentą, nors jis pats buvo parengtas vien jo jėgomis ir iniciatyva.
Remiantis istorikės Astos Petraitytės-Briedienės atliktu ir knygoje pateiktu tyrimu, dokumentas greičiausiai buvo parengtas 1945 m. vasarą. Jame, pagal šiandieną pasiekusius liudijimus, buvo aprašyta to meto situacija šalyje, sulaužytų dvišalių sutarčių ir tarptautinės teisės nuostatomis argumentuota prarasta lietuvių tautos teisė į valstybę. Dokumentas užbaigtas prašymu JAV ir D. Britanijos vyriausybėms suteikti pagalbą lietuvių tautai ir padėti atkurti valstybingumą.
Pastebima, kad dokumentą greičiausiai siekta spėti įteikti didžiųjų valstybių vyriausybėms iki 1945 m. vasaros Potsdamo taikos konferencijos. Taip tikintis, kad dokumentas padės paliudyti apie tikrąją pavergtos lietuvių tautos padėtį ir atkurti valstybės statusą iki Antrojo pasaulinio karo.
Gali būti saugomas JAV ir D. Britanijos diplomatiniuose archyvuose
V. Landsbergio manymu, viena iš galimų šio dokumento saugojimo vietų gali būti ir Maskva. Dėl dokumento turinio poveikio sovietų represinio režimo veiksmams ir įvaizdžio prieš tarptautinę bendruomenę, jis galėjo būti specialiai neįjungtas į bylą ir archyvuotas atskirai.
Tačiau šis dokumentas, kaip pastebi tyrimą atlikusi istorikė, turėjo vieną ypatingą bruožą – buvo skirtas ne abstrakčioms valstybėms, bet jų konkrečioms institucijoms: JAV ir D. Britanijos užsienio reikalų ministerijoms. Be to, dokumentas buvo išverstas į prancūzų kalbą. Vertimą slapta atliko ir vėliau už tai taip pat buvo represuotas Vasario 16-osios Akto signataras, diplomatas Petras Klimas, kurio tvirtinimu, dokumentas savo adresatus visgi pasiekė.
Jei šis dokumentas išties išliko, tai šie duomenys gali būti gija, vedanti į jo saugojimo vietą – diplomatinius JAV ir D. Britanijos archyvus.
Liudininkai: dokumentas adresatus išties pasiekė
Artimas T. Petkevičiaus bendražygis, žymus tarpukario teisininkas Zigmas Toliušis savo paliktuose prisiminimuose yra užsiminęs, kad Lietuvos laisvės memorandumas iš Lietuvos buvo išvežtas pasinaudojant 1945 m. prasidėjusia Lenkijos piliečių repatriacija.
„Kažkokia žydė, kuri turėjo leidimą išvykti Lenkijon, apsiėmė nuvežti memorandumą į Lenkiją ir perduoti jį toliau pagal antrašą. Ar toji žydė išvyko užsienin ir atliko jai pavestą misiją, taip ir liko neišaiškinta“, – išlikusiuose liudijimuose teigė Z. Toliušis.
Tuo metu su P. Klimu kartu lageryje kalėjęs Antanas Dambrauskas savo prisiminimuose yra sakęs, kad iš buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro išgirdo patikinimą, kad memorandumas adresatus visgi pasiekė.
„Klimas pasakė, kad (memorandumą) Petkevičius parašė, nes jis valstybinės teisės žinovas, jis gali gražiau formuluoti, kas konstituciškai okupanto daroma, kas nekonstituciškai. Klimo žodžiais: aš tik išverčiau į prancūzų kalbą. Ir pabrėžė, kad mes įkliuvom, bet Memorandumas adresatus pasiekė“, –knygoje užfiksuotuose liudijimuose prisimena buvęs politinis kalinys.
T. Petkevičius: režimo nesulaužytas įtakingas valstybininkas
T. Petkevičius (1893-1964) studijavo teisę Maskvoje. 1918 m. vasarą grįžo į Lietuvą ir tų pačių metų gruodį premjero Mykolo Sleževičiaus buvo pakviestas užimti Ministrų Kabineto reikalų vedėjo vietą –aukščiausią pagal rangą postą valstybės tarnybos hierarchijoje.
Trejus metus, Vyriausybės vairą laikant Mykolui Sleževičiui, Pranui Dovidaičiui, Ernestui Galvanauskui ir Kaziui Griniui, T. Petkevičius buvo pirmasis asmuo valstybėje, turėjęs užtikrinti tinkamas sąlygas Ministrų Kabinetui vykdyti konstitucines priedermes. 1921 m. lapkričio 1 d. jis užleido savo vietą būsimam Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui, o pats perėjo į diplomatinę tarnybą.
Po Londone praleistų vienerių metų grįžęs į Lietuvą, T. Petkevičius tapo tarnautoju Užsienio reikalų ministerijos aparate. Iš diplomatinės tarnybos pasitraukęs 3-ojo dešimtmečio pabaigoje, T. Petkevičius buvo pakviestas talkinti Valstybės Tarybai rengiant įstatymus, konsultuojant aktualiais valstybei klausimais, teikė teisinę pagalbą tarptautinėse bylose.
1940-aisiais Lietuvą okupavus sovietams, vėliau – nacių režimui, aktyviai veikė pogrindyje. Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais po mirties buvo apdovanotas Pasaulio tautų teisuolio vardu.
1953 m. grįžęs iš tremties įsidarbino Kaune M. K. Čiurlionio muziejuje. Dėl režimui netinkančios biografijos, iš pareigų buvo atleistas ir ėmė dirbti vertėju, vertė grožinę ir mokslinę literatūrą.