„Ar mūsų akyse nevyksta tai, ko labiausia bijome?“
Pirmąją savo įrašo feisbuke dalį jis skyrė aptarti Vokietijos ir JAV rotacinių pajėgų buvimo Lietuvoje niuansams.
„Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos užsienio politika pamažu, per Angelos Merkel politiką, gravitavo į tikėjimą Vokietijos transformuojančia galia, o dabar – tikėjimą Vokietijos pasikeitimu nuo (pasirodžiusios gana pražūtinga) A. Merkel politikos į Olafo Scholzo Zeitenwende (lūžio momentą)“, – feisbuke rašė diplomatas.
Jis savo įraše pabrėžė žodį „tikėjimas“, nes nors realių pasikeitimo faktų jau yra, tačiau nėra aišku, koks bus jo tvarumas.
„Be to, egzistuoja alternatyvus – netikėjimo požiūris, kuris remiasi prielaida, kad Vokietija yra objektyviai per didelė, kad rimčiau pamatytų Lietuvą ir įstengtų suprasti jos interesus plačiame Rusijos rinkos horizonte“, – įžvalgomis socialiniame tinkle dalijosi jis.
A. Januška rašė, kad minėtas lūžio momentas jau įvyko ir toliau vyks. Tačiau akivaizdžiai trūksta valios paramos Ukrainai klausimais, bei alternatyvaus požiūrio dėl Rusijos vaidmens po karo.
„Tebėra nepajudinamas tikėjimas, kad Rusija bus reikalinga ir todėl be ypatingų sąlygų grąžintina į Europos saugumo užtikrinimo struktūrą. Be visų kitų problemų, Lietuva pateko į dviprasmišką situaciją su Vokietijos brigada“, – teigė diplomatas A. Januška.
Jis savo įraše feisbuke citavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorę Margaritą Šešelgytę. Kuri sako, kad „vokiečių brigados alternatyvų paprasčiausiai neturime“.
Užsienio reikalų viceministrė Jovita Neliupšienė, kaip rašo A. Januška, teigia, kad „kai kuriais atvejais reikėtų valdyti lūkesčius, nes Vokietijoje šiuo metu yra koalicinė vyriausybė“.
O Seimo narė, opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) atstovė Dovilė Šakalienė sakė galinti tik pakartoti girdėtą Vokietijos politikų mintį: „Ar tikrai prie Lietuvos durų stovi išsirikiavusi sąjungininkų, pasiruošusių suteikti daugiau nei vokiečiai, eilė? Turėtume blaiviai žiūrėti į esamą padėtį, nes išsirikiavusiųjų nėra. Neturime kitų variantų“.
Diplomatas A. Januška feisbuke šias pateiktas mintis apibendrino taip: „džiaukitės, kad turit, ką žada vokiečiai, daugiau tarp NATO šalių Europoje šiandien nėra pasiruošusių jus ginti, todėl valdykit lūkesčius: mažiau tikėkitės, ir nepraraskite progų patylėti“.
„Tokia yra šiandieninė atgrasymo ir priešakinės gynybos koncepcijos viešo svarstymo būklė mūsų šalyje“, – konstatavo Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras.
Jis toliau rašė, jog Lietuva ir toliau gali save migdyti iliuzijomis.
„Pasitikėti vien Vokietija, ir tuo, kad viena brigada gali mus apginti ir atgrasyti Rusijos agresiją. Tikėti NATO vienybe ir ignoruoti faktą, kiek trunka „derybos“ dėl planuotos „greitos“ Švedijos ir Suomijos narystės NATO.
Vykstant karui, kai kurios NATO šalys, kaip Turkija ar Vengrija, pasirodo, gali derėtis, šantažuoti, ir niekas neturi nei rimbo, nei raguolio, kad jas sutramdyti. O jei tokios ar panašios derybos vyks dėl 5 straipsnio įgyvendinimo? Jei ne „visi už vieną“, tai kas liks?“ – klausimus kėlė A. Januška.
Kaip teigiama visos situacijos aspektą Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras A. Januška įvardijo suvokimą, kad Lietuva taip ir neturi infrastruktūros priimti NATO karius.
„Ir tai bent jau šiandien tampa pretekstu jiems čia nebūti (tai netaikoma JAV)“, – rašė jis.
A. Januška rašė, jog be „ženklaus skaičiaus NATO karių nėra ir tikrojo atgrasymo“.
„Savo gynybinių pajėgumų stiprinimas yra būtina, bet nepakankama sąlyga atgrasymui pasiekti. Lieka iliuzija, tikėjimas, kad vėl kaip nors išsisuksime, nors ir nepripažįstame, kad tai iliuzija. Matome vandenį stiklinėje, o vaizduojame, kad regime jūrą, o gal iš tikrųjų tuo tikime“, – svarstė jis.
A. Januška feisbuke teigė, jog iš viešų pasisakymų kartais atsidaro nuomonė, jog „šiandien gyvename pilno atsidavimo likimui (per Vokietiją) būsenoje, kuriai nekeliame jokių ambicijų ir neturime alternatyvų“.
Jis taip pat kėlė klausimą – ar mūsų akyse nevyksta tai, ko labiausia bijome.
„Mūsų saugumo politika su JAV kažkaip pradingo iš viešo diskurso, besimato tik pavienės kelių politikų pastangos. NATO mums ima asocijuotis su Vokietija, nebe JAV. Jei ruošiame infrastruktūrą priimti Vokietijos karius, ar jau nebereikia infrastruktūros priimti daugiau JAV karių? Ar „suvaldytais lūkesčiais“ pasitenkinsime tik JAV batalionu?
Ar mūsų akyse nevyksta tai, ko labiausia bijome – JAV pamažu perduoda Europos gynybą pačiai Europai, vyksta Europos karinio savarankiškumo (kol kas NATO rėmuose) stiprinimo eksperimentas, kuris gali baigtis ir JAV dėmesio praradimu Europos saugumui (dėl Kinijos) bei Europos negebėjimu susivienyti gynyboje ir likti pernelyg silpna, kad atgrasyti priešą.
Ar Vokietija kada nors karine galia yra pajėgi pakeisti JAV? Kokia yra Lietuvos strategija, išlaikant JAV dėmesį mūsų regionui bent artimiausiame dešimtmetyje, jei manoma, kad toks išlaikymas iš viso reikalingas? O gal manoma, kad pakaks pasitikėjimo Vokietija ir jos įtikėta galia?“ – esminius klausimus socialiniame tinkle vardijo diplomatas A. Januška.
Ką daryti?
Diplomatas A. Januška socialiniame tinkle taip pat stengėsi ir atsakyti, ką dėl to daryti. Ir klausė, ar įmanoma sukurti alternatyvą, su kitais lūkesčiais, platesne perspektyva, neantagonizuojant Vokietijos ir neprarandant jos brigados.
Jis teigė, jog tokia alternatyva buvo, tačiau ji „kažkaip praslydo pro mūsų akis ir ausis“.
„Nes pastaruoju metu mes linkę būti mažais ir džiaugtis tuo ką gauname, o ne kritiškai įvertinti ką galėjome gauti, jei būtume siekę kažko daugiau.
Ruošdamiesi NATO Madrido valstybių vadovų susitikimui, praleidome galimybę (būtų įdomu sužinoti ar kas dėl to jaučia kaltę) pritaikyti NATO Baltijos oro erdvės oro policijos pavyzdį atgrasymui sausumoje pagal NATO šalių rotacijos principą. Metus – Vokietija, kitus – Prancūzija, trečius – Ispanija ir t.t., visą laiką čia būnant JAV kariuomenei.
Per tam tikrą laiką esminė NATO pajėgų dalis būtų pabuvojusi Lietuvos ir Baltijos šalyse, visi būtų „išmokę“ spręsti logistines kariuomenės perdislokavimo problemas, suderinamumo, susikalbėjimo, perprastų mūsų „neapginamo“ regiono gynybos specifiką“, – įžvalgomis dalijosi jis.
Diplomatas A. Januška toliau dėstė, jos negalima sakyti, kad tai buvo nerealu. Nes, anot jo, pasiruošimas NATO viršūnių susitikimui Madride, „vyko kaip studentai egzaminui paskutinę naktį“.
„Kad visai nepasiduoti įsivaizduotam alternatyvų nebuvimo bejėgiškumui ir pripažįstant šiandienos realybę, gal verta pasvarstyti ir siekti panašios NATO šalių rotacijos Lietuvoje (Baltijos šalyse) mažesniais pajėgumais (pvz. bataliono), esant atraminiam Vokietijos brigados ir JAV buvimui? Neturime tam infrastruktūros?
Gal galima laikinai apsieiti be jos? O gal galima pasiskolinti pinigų ir įrengti galimybes, bent laikiną infrastruktūrą treniruotis ne per kelis metus, o bent per pusmetį?
Vyksta karas, ukrainiečiai savo krauju mums taupo laiką. Ar mūsų ramus kasdienis biurokratinis planavimas atitinka realybės aktualijas? Be panikos, bet veikti skubiai, kol dar yra laiko?“ – pasiūlymus socialiniame tinkle vardijo diplomatas A. Januška.
Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras A. Januška dėstė, galbūt laikinai reikėtų įvesti valstybės gynybos mokestį, arba vieną laisvą dieną visiems dirbti, o uždirbtas lėšas skirti šalies gynybai ir NATO šalių kariuomenės priėmimo infrastruktūrai sukurti.
Karinis aljansas NATO sudėtyje
Antrąją įrašo feisbuke dalį jis skyrė Lenkijai ir Ukrainai, bei NATO regioniniams priešakiniam gynybos aljansui.
„Vokietija iš mūsų gynybos viešo svarstymo darbotvarkės atėmė ne tik JAV vaidmenį, kuris yra ir bus nepakeičiamas. Bet ir deklaruotą strateginę partnerystę su Lenkija. Gal būtų laikas į ją atsigręžti ir naujai ją permastyti? Ko mes galėtume paprašyti iš Lenkijos ir jai pasiūlyti, bet tuo pačiu neprisirišti prie konkrečios valdžios?“ – siūlė A. Januška.
Jis tikino, tai siūlo tai ne vien dėl to, kad atsirado daugiau strateginių partnerysčių, kas šiaip jau kiek diskredituoja patį strateginės partnerystės išimtinumą, reikšmingumą.
„Lenkija yra ir bus viena didžiausių karinių galių Europoje, kuri niekada nesusvyruos politiniuose debatuose ar jai gintis nuo Rusijos ar ne. Negalvos, kad dabartinė Rusija yra europinės kultūros ir istorijos integrali dalis. Be dviprasmybių ir be pataikavimo.
Viena antirusiškiausių šalių gerąja to žodžio prasme. Lenkija yra svarbus, strateginis JAV partneris regione. Kur JAV buvimo niekada nebus per daug“, – įžvalgomis socialiniame tinkle dalijosi jis.
Diplomatas taip pat savo įraše klausė – o kokia galėtų Baltijos šalių prasmė Lenkijai. Ir iš karto bandė į tai atsakyti.
„Sustiprinti Lenkijos vaidmenį, lyderystę, reikšmingumą kaip platesnio „trijų jūrų“ regiono lyderę. Stiprinant Lietuvos atgrasymo pajėgumus Lenkijos karių buvimu, ir taip „perkeliant“ atgrasymą ir Lenkijos gynybą (nuo Rusijos (Kaliningrado) ir Baltarusijos potencialios agresijos) į Baltijos šalių teritorijas. Suteikiant daugiau galios Lenkijai, sukuriant jos strateginę partnerystę su Vokietija“, – rašė A. Januška.
Diplomatas feisbuke teigė, jog būtent dėl to ir būtų galima iš naujo pamąstyti ir tartis su Lenkija dėl jų bataliono buvimo Lietuvoje ar prie Lietuvos sienos – ties Suvalkų koridoriumi.
„Su pilnais gynybiniais atgrasymo pajėgumais, įskaitant oro gynybą. Toks Lietuvos – Lenkijos gynybinis atgrasymo bendradarbiavimas galėtų būti platesnio regioninio saugumo užtikrinimo dalimi, kuriame svarbų vaidmenį, šalia JAV ir Vokietijos, vaidintų viena galingiausia Rytų – Vidurio Europos karinių galių – Lenkija, kartu su Ukraina“, – pliusus vardijo jis.
A. Januškos nuomone, į platesni regioninį saugumą užtikrinančių, besiribojančių su Rusija, šalių karinį aljansą NATO sudėtyje, galėtų įeiti Ukraina, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, gal Švedija, Norvegija.
„O taip pat galimai kitos Rytų – Vidurio Europos šalys – pavyzdžiui, Rumunija, Čekija. Lenkiškos „Trijų jūrų“ koncepcijos bendradarbiavimo stiprinimas karinio aljanso pagalba. Tokių šalių aljansas (dėl kurio perspektyvos ne kartą teigiamai pasisakė Ukraina) kaip savarankiškas geopolitinis vienetas galėtų turėti esminę reikšmę organizuojant, teikiant ir koordinuojant karinę pagalbą Ukrainai, skatinti Vakarų valstybes būti ryžtingesnėms siekiant greitesnės Ukrainos pergalės“, – tikino jis.
Diplomatas rašė, jog neabejotina, kad tokio priešakinės NATO gynybos teritorinio aljanso, visapusiškai atribojančio Rusiją nuo Europos reikšmę ir galią sustiprintų tikėtina JAV parama.
„Kaip ir Jungtinės Karalystės, kurios buvęs premjeras panašias idėjas jau kėlė. Na ir, žinoma, Vokietijos brigada/brigados, ir kita parama, kuri galėtų suteikti esminį užnugarį šiam susivienijimui siekiant konkretaus tikslo“, – rašė A. Januška.
Jo nuomone, toks aljansas teoriškai galėtų pasirašyti atskirą bendradarbiavimo sutartį su JAV, pagal Baltijos šalių – JAV chartijos pavyzdį.
„Pritraukti JAV gynybines technologijas kaip prioritetines, tuo pačiu išlaikyti JAV įsipareigojimą, bet kartu ir leisti JAV turėti daugiau laiko kitiems globaliems frontams kovojant už demokratiją.
Aljansas, su bendromis pajėgų rotacijomis, pasiruošimu gynybai, bendrais ar koordinuotais ginkluotės įsigijimais ir kitomis iniciatyvomis, kurias strategiškai galėtų remti visos NATO šalys. Negalėtų uždrausti formuotis, tačiau galėtų paremti, kitos valstybės narės, kiekviena pagal savo galimybes ir pajėgumus.
Nepažeidžiant NATO integralumo ir reikšmės, didinant Europos strateginį savarankiškumą, sustiprinant JAV vaidmenį Europoje, tuo pačiu pačioms prisiimant esminę atsakomybę už regiono, kurį Rusija vis dar mato savo įtakos ir interesų zona, saugumą. Kur Ukraina dar labiau de facto būtų NATO nare. O Baltijos šalys taptų platesnio regiono saugumo sistemos dalimi“, – teigė diplomatas A. Januška.
Jis rašė, jog tai ir galėtų būti naujoji Europos rytų saugumo struktūra.
„Be Rusijos. Priešakinė teritorinės gynybos juosta, atgrasymo platus ruožas. Stipri gynybinė „siena“, atribojanti, izoliuojanti Rusiją nuo Europos, konvencine karine ir visomis kitomis prasmėmis. Siena, kuri galėtų būti praverta Rusijai tik įvykus joje (būna ir stebuklų) „tvariems“ demokratiniams ir antiimperiniams pokyčiams. Pradžioje galima būtų pradėti kalbėtis su Lenkija, Ukraina, JAV. Pamatyti visus privalumus ir pavojus. Pažiūrėti, kur tas galėtų atvesti“, – siūlė A. Januška.
Diplomatas teigė, jog Vilnius, kuris šiemet mini 700 metų sukaktį šia proga galėtų tapti esminių geopolitinių Vilniaus iniciatyvų sostine.
„Pavyzdžiui, iki NATO viršūnių susitikimo Vilniuje galėtų įvykti Lietuvos – Lenkijos strateginės partnerystės ar net ir naujo aljanso aptarimo aukščiausio lygio konferencijos. Kaip Gedimino laiško Europai naujas aktualumas. Tai būtų nelengva užduotis. KAM savo pajėgomis tokių iniciatyvų įgyvendinti nepajėgus“, – konstatavo diplomatas A. Januška.
Jis dar pridūrė, jog NATO viršūnių susitikimuose politikus priimanti šalis nėra pirmininkaujanti, neturi specialių privilegijų darbotvarkės formavimui, tą drauge sprendžia visos NATO šalys.
„Bet Lietuvos iniciatyvos, jei būtų paremtos Ukrainos, Lenkijos, ir dar kitų šalių, galėtų būti ir darbotvarkės dalimi. Tiek galimos papildomos karinės rotacijos, tiek Lietuvos – Lenkijos strateginis gynybinis bendradarbiavimas, tiek priešakinės gynybos regioninės iniciatyvos galėtų atsirasti darbotvarkėje.
Kitaip NATO samitas Lietuvai virs tik protokoline ir logistine problema, gal kiek pagrąžinta kokiomis politologų ar intelektualų diskusijomis, na ir, be abejo, Prezidento kelių dienų triumfo valanda, spaudžiant rankas pasaulio lyderiams ir ruošiantis rinkimams“, – feisbuke antradienį rašė diplomatas A. Januška.