– Ponia Dobrovolska, ar galėtumėte papasakoti aplinkybes, kaip tapote kandidate į ministrus? Kas jums pasiūlė?
– Esu Laisvės partijos narė, tai – viena iš partijų, formuojančių koaliciją. Jau kurį laiką tiesiogiai dirbu teisės srityje, su teismais, mano kandidatūra buvo pateikta. Kaip matome, ji koalicijai tiko.
– Kas jums pasiūlė? Partijos pirmininkė?
– Tai yra bendras sprendimas – tiek partijos, tiek koalicijos. Už jį esu labai dėkinga ir esu tikra, kad galėsiu lyderiauti šioje srityje, jei gerbiamas prezidentas patvirtins mano kandidatūrą.
– Bet kuriuo atveju, jūs sulaukėte pasiūlymo iš partijos pirmininkės, ar ne?
– Tikrai taip.
– Ir buvote susitikusi su Ingrida Šimonyte, kalbėjote su ja apie tai?
– Šiuo atveju tai buvo partijos sprendimas. Visa koalicijos programa, kaip ir ministerijų pasiskirstymas, buvo dėliojamas koalicijoje. Tad kvietimą gavau iš mūsų partijos pirmininkės Aušrinės.
– Ar kalbėjote su Ingrida Šimonyte apie savo prioritetus, kandidatavimą? Turėjote galimybę išsamiai pasikalbėti, ar tokio pokalbio nebuvo?
– Mes tokio asmeninio pokalbio prieš tai neturėjome. Bet kadangi Ingrida tikrai sekė mano veiklą, pasitikėjo manimi. Už tai esu labai dėkinga.
– Kitaip tariant, ji techniškai atliko teikimą su jumis net nepasikalbėjusi? Tai, ką partija pasiūlė, ji ir pateikė prezidentui, ar ne?
– Kadangi partija siūlė ne vieną kandidatūrą, gerbiama kandidatė į premjeres tikrai turėjo galimybę pasirinkti ir susipažinti su kandidatais. Esu dėkinga, kad buvo pasirinkta mano kandidatūra.
– Tad partija buvo pateikusi ne vieną kandidatą į teisingumo ministrus, ir I. Šimonytė išsirinko būtent jūsų pavardę, ar ne?
– Tikrai taip. Mūsų partija teikė kelias kandidatūras į skirtingas ministerijas. Manau, kad buvo pasirinktas variantas, kuris labiausiai atitinka tiek koalicijos lūkesčius, tiek darbų, pokyčių, kurių mes tikimės, kriterijus.
– Tad iki šiol su I. Šimonyte net nesate kalbėjusi nei apie savo prioritetus, nei apie būsimą veiklą?
– Esame kalbėjusios su gerbiama Ingrida per frakcijos posėdį. Kalbėjomės apie tai, kokius matome darbus, kaip bus rašoma Vyriausybės programa, nes tai – vienas iš prioritetinių darbų, kuris netrukus bus pradėtas. Jam parengti mes turime labai ribotą laiką ir būtent čia turėtų nugulti visos pagrindinės dalys tiek iš teisingumo, tiek iš kitų ministerijų. Tad su Ingrida pakankamai plačiai kalbėjome ne tik apie konkrečią sritį, bet ir bendrai apie Laisvės partijos numatomus darbus. Lygiai taip pat aptarėme ir konkrečius iššūkius, kuriuos matome iš teisės viršenybės principų. Taip pat aptarėme, kaip turėtų atrodyti pats Vyriausybės programos ruošimas.
– Iš to, kiek tenka matyti viešojoje erdvėje, jūs daugiausiai kalbate apie asmenvardžių rašybą, partnerystės įteisinimą, taip pat – lyties keitimo įteisinimą. Ar tai būtų svarbiausi jūsų prioritetai?
– Tai yra svarbiausi mano pasiekimai, kuo aš labai didžiuojuosi. Apie 30 asmenų mano atstovavimo teismuose dėka galėjo pakeisti lyties įrašus. Beje, šiandien jie tai gali padaryti tik kreipęsi į teismus, nepaisant to, kad Lietuva dėl to yra pralaimėjusi ir Europos Žmogaus Teisių Teisme. Tik mano dėka šiandien turime nuoseklią teismų praktiką, kuri leidžia originalią asmenvardžių rašybą, deja, taip pat tik per teismus. Tai – sritys, kuriose esu pasiekusi didelių laimėjimų, todėl apie juos garsiausiai kalbama. Tos sritys, kurios aktualios teisingumui, kur yra iššūkis būtent iš teisingumo ministerijos srities, yra žymiai platesnės. Apie tai dabar ir pradedama kalbėti – apie turinį, dėl kurio lūkesčių turi bendruomenės, skirtingos institucijos, ir kuriuos mato visuomenė.
Deja, ši ministerija niekad nebuvo labai populiari ir geidžiama dėl labai paprastos priežasties – teisingumas ir visos susijusios institucijos nėra labai mylimos visuomenės, trūksta pasitikėjimo jomis. Tai – vienas didžiausių iššūkių, apimantis daug įsisenėjusių problemų.
– Tai, ką kalbate apie lyties keitimo įteisinimą, asmenvardžių rašybą – galėtumėte tomis kryptimis veikti ir būdama Seimo nare, sutinkate?
– Dėl to ir kalbame, kad tai – viena iš dalių, apimančių teisingumą. Juolab turėtume kalbėti apie jūsų paminėtas sritis ne kaip konkrečias, o apie tai, kaip taikomas teisės viršenybės principas. Pastaruoju metu žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje matome, kad teisės viršenybės principas yra linksniuojamas, kai kalbame apie kaimynes – Lenkiją, Baltarusiją. Bet atsiminkime, kad užtikrinimas, jog mūsų teisėkūra yra kokybiška, kad reguliuojame būtent tai, kas yra reikalinga ir nesureguliuota, o ne tiesiog kuriame teisės aktus, yra vienas iš punktų. Manau, kad iššūkiai, kuriuos matome laisvės atėmimo įstaigose, teismų sistemoje, taip pat yra pagrindinės temos, kurios iš dalies apima žmogaus teises.
– Yra Vyriausybės nutarimu patvirtinti teisingumo ministerijos nuostatai ir funkcijų sąrašas. Ar esate susipažinusi su tuo dokumentu?
– Tikrai taip. Ir dar panagrinėjau konkrečiai įstaigas, kurias reikia kuruoti ir prižiūrėti, dar prieš teikiant kandidatūras į atskiras ministerijas. Kai kurios įstaigos kelia daug susirūpinimo, kelia problemas, kurios nėra sprendžiamos. Tad akivaizdu, kad turime išskirti labai skirtingas problemas ir sprendimo būdus.
Matome iššūkių laisvės atėmimo įstaigose – ir tai nėra vien kalėjimai, negalime to redukuoti iki pastatų, tai apima ir Baudžiamąjį kodeksą, Bausmių vykdymo kodeksą, kuris šiandien yra visiškai išderintas. Bet kuri rezonansinė byla sąlygoja, kad Seimo nariai puola griežtinti atskirus straipsnius. Dėl to turime visiškai išderintą bausmių sistemą.
Ne tik esame lyderiai dėl įkalintų asmenų skaičiaus – dar vienas svarbus faktorius, jog 62 proc. asmenų, atlikę laisvės atėmimo bausmę Lietuvoje, grįžta į tas įstaigas. Reiškia, mes ne tik „sodiname“, bet iš esmės neužsiimame tuo, kad asmuo, atlikęs bausmę, socializuotųsi ir integruotųsi į visuomenę. Vadinasi, mūsų sistemos neveikia. Mums reikėtų iš esmės pakeisti savo požiūrį į laisvės atėmimo vietas, kaip norėtume, kad jos funkcionuotų, kokių lūkesčių turime. Ir iš esmės turime kalbėti apie turinį, o ne apie pastatus, kaip buvo iki šiol.
– Ponia Dobrovolska, jums priekaištaujama dėl to, kad neturite pakankamai patirties, nes teisinėje sistemoje esate dirbusi tik advokato padėjėja. Kaip manote, ar turėsite pakankamą kompetenciją diskutuoti su išsilavinusiais, patyrusiais teisėjais bei kitais teisininkais, su kuriais, be abejo, tektų tai daryti?
– Dėkoju už tas pastabas. Manau, kad esu išsilavinęs ir kompetentingas asmuo diskutuoti. Turiu universitetinį teisinį išsilavinimą. Mano patirtis apima ne tik minėtas bylas, kurias aš tiesiogiai laimėjau, ir kuriose būtent mano dėka žmonės šiandien gali naudotis savo privataus gyvenimo apsauga ir turėti įrašus dėl lyties ar asmenvardžių rašybos. Taip pat turiu patirties rengiant teisės aktų projektus. Pavyzdžiui, nuo 2019 m. vadovavau darbo grupei prie Tautinių mažumų departamento, kuris rengė naują tautinių mažumų įstatymą. Šioje darbo grupėje pavyko ne tik lyderiauti, bet ir, svarbiausia, rasti balansą sprendžiant klausimus dėl valstybinės kalbos apsaugos, tautinių mažumų.
Matau, kad esu lyderis, kuris galėtų jungti skirtingas bendruomenes, rasti bendrus interesus ir kurti kokybišką teisėkūrą. Juo labiau, mano teisinė patirtis rengiant skundus Europos Komisijai, atstovaujant ir nagrinėjant peticijas, susitikinėjant su Europos Taryba, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, leidžia akivaizdžiai teigti, kad sisteminės klaidos ir problemos yra iš įvairaus lygmens. Asmeniškai labai džiaugiuosi, kad būdama nešališka ir nepriklausydama jokiam klanui ar suinteresuotai grupei, galėsiu tikrai objektyviai pažvelgti į šią sistemą ir keisti ją iš pagrindų.
– Ponia Dobrovolska, ar laikėte advokato egzaminą? Nes buvote tik advokato padėjėja.
– Taip, aš laikiau advokato egzaminą. Jį sudaro dvi dalys: rašytinė ir žodinė. Rašytinę išlaikiau ir galėjau toliau tęsti savo veiklą – tarnauti žmonėms, niekada nebuvau suinteresuota siekti postų – ir šiandien kalbame apie tai, kad ministro pareiga yra vykdyti Vyriausybės ir koalicijos programas.
– Nepabėkime nuo klausimo: ar teisingai suprantu, kad neišlaikėte advokato egzamino?
– Rašytinę dalį išlaikiau, žodinės – ne, todėl tęsiau savo praktiką atstovaudama žmonėms ir padėdama. Kaip minėjau, šiandien esu kandidatė į ministrus. Tai – pareigos, kurioms reikia politinės valios, lyderystės ir bendruomenių telkimo bei problemų sprendimo.
– Ar žmogus, neišlaikęs advokato egzamino, jūsų nuomone, turi pakankamą kompetenciją būti teisingumo ministru? Nekils pagrįstų abejonių visuomenei?
– Pagrįstos abejonės būtų tuo atveju, jei tikrai sietų korupciniai ryšiai, nesugebėčiau kalbėti su skirtingomis grupėmis, nesugebėčiau identifikuoti tų dalykų. Šiandien akivaizdu, kad mano kompetencija leidžia kalbėti apie tai, kad tuos iššūkius tikrai įmanoma išspręsti, jei į tai kuo labiau įtrauksime visuomenę. Manau, kad visuomenės įtraukimas į teisingumo sritį šiandien yra esminis ir pagrindinis uždavinys.
– Ponia Dobrovolska, sakote, kad atstovavote daugybei žmonių įvairiose bylose, sakote, kad laimėjote apie tris dešimtis bylų. Galite patikslinti, kokiu statusu tai darėte, jei nebuvote advokatė?
– Advokato padėjėjas pagal teisės aktus gali atstovauti asmenims. Yra ribojimų dėl instancijų, yra apribojimų, kad turi gauti savo vadovo leidimus, bet viskas vyko teisėtai. Juolab tos laimėtos bylos dėl neapykantos nusikaltimų – mano dėka teismai pripažino, kad asmenys nukentėjo nuo neapykantos – yra viešos, prieinamos žiniasklaidoje. Tikiu, kad mano patirtis negali būti redukuojama išimtinai dėl teisminių bylų, kuriomis labai didžiuojuosi. Turėjau politinės patirties ir Vilniaus miesto taryboje, kur, beje, mano dėka, iniciatyva paruoštas projektas įtvirtino, kad šiandien į Vilniaus miesto savivaldybę galima kreiptis raštu ir kitomis kalbomis – tokiu būdu Vilnius patvirtino, kad yra atviras. Mano dėka yra parengta ir įvairių organizacijų labai palankiai vertinama Vilniaus romų integracijos programa.
Šiandienos temai labai tinka pasakyti, kad įvairių programų suvokimas ir teisės aktų rengimas turi apimti visuomenės grupes. Tarkime, prieš tai buvusi Vilniaus miesto savivaldybės romų integracijos programa buvo orientuota į institucijas. Ši nauja programa, į kurią pavyko įtraukti tiek nevyriausybinį sektorių, tiek įvairias institucijas – taip pat ir teisėsaugos institucijas, – apima orientaciją į žmogų, rezultatą, kad tai būtų vieša ir skaidru. Tikiu, kad mano kompetencijos leis tai įnešti į teisingumo ministeriją ir teisingumo sritį.
– Ponia Dobrovolska, ar sutiktumėte su įžvalga, kad klausant jūsų gali susidaryti įspūdis – bent jau toks susidarė man – kad neteisingai argumentuojate savo tinkamumą būti ministre? Ar nebūtų sąžiningiau sakyti, kad to ir to nemoku, šito nežinau, bet turiu didelį norą, išmoksiu ir t.t.? O ne sakyti, kad turite absoliučią kompetenciją daugelyje sričių, dėl ko galėtų kilti pagrįstų abejonių.
– Stipri komanda tam ir reikalinga, kad turėtų specifinių žinių labai konkrečiomis temomis. Būtent tam ministras turi tiek patarėjus, tiek viceministrus, kurie papildo žinias ir padeda įgyvendinti visus pokyčius. Akivaizdu, kad labai specifines žinias atneša visa komanda, kuri būtų suburta, jei gerbiamas prezidentas patvirtintų mano kandidatūrą. Ką šiuo atveju aš turiu – politinį pasitikėjimą. Rinkimų į Seimą metu žmonės, įvertinę mano kompetenciją, patirtį, leido man būti Seime. Šiandien mano turimas politinis pasitikėjimas ir visuomenės palaikymas yra esminis dalykas, leidžiantis būti tinkama kandidate.
– Laimėjote pagal sąrašą, ar ne?
– Tikrai taip. 13 tūkst. reitingavimo balsų iškėlė mane į sąrašą aukščiau. Pažymėtina, kad lenkų tautybės moteriai lietuviškoje partijoje tai nėra dažnas atvejis. Juolab, kad visa mano kampanija buvo orientuota į teisę, teisingumą, žmogaus teisių užtikrinimą. Akivaizdu, kad visuomenė turi lūkesčių, jog asmuo, kuris yra kompetentingas, nebijo drąsiai kalbėti, kuris nėra susijęs su jokiais klanais ir yra empatiškas, ateis į sistemą, šią teisingumo sritį, ir tikrai mėgins kuo skaidriau, aiškiau reglamentuoti tai, kas yra būtina.
– Sakote, esate Lietuvos lenkė. [Lenkiškai:] Ar laisvai kalbate lenkiškai?
– [Lenkiškai]: Žinoma. Susitikime su prezidentu Duda kalbėjome lenkiškai.
– [Lenkiškai]: Ką jūs jam pasakėte? Lenkų mažumos teisės Lietuvoje yra pažeidžiamos ar nepažeidžiamos?
– [Lenkiškai]: Manau, kad problemos, kurias patiria tautinės mažumos, didžiausia jų – lenkai, neturėtų būti tema ir priežastis manipuliacijoms gerais Lietuvos ir Lenkijos santykiais. Todėl manau, kad Lietuva, priimdama tautinių mažumų įstatymus, originalių asmenvardžių rašybos taisykles, turėtų jas taikyti savo piliečiams, bet ne kaip kriterijų geriems santykiams.
– [Lenkiškai]: Manote, kad pavardžių rašymas yra didžiausia Lietuvos lenkų problema?
– [Lenkiškai]: Manau, kad ne. Mano manymu, tai – Lietuvos piliečių problema. Nes 90 proc. teisminių atvejų dėl originalios vietovardžių ir asmenvardžių rašybos, su kuriais susidūriau, yra lietuvių moterų santuokos su vietos gyventojais arba tų šeimų vaikų, turinčių dvigubą pilietybę, reikalai, kurių jie negali išspręsti.
– Grįžkime į lietuvių kalbą. Sakote, turite pakankamai politinės patirties. Kaip jūs pati manote, ar būsite paskirta į ministres?
– Manau, kad manęs laukia susitikimas su gerbiamu prezidentu, kuris priims galutinį sprendimą. Šiandien turiu visuomenės pasitikėjimą ir koalicijos palaikymą. Tikiu, kad susitikimo metu su gerbiamu prezidentu galėsime aptarti, kaip aš matau šią sritį. Susitikimas su prezidento patarėjais man leido identifikuoti, kad panašiai matome šią sritį. Matau labai daug panašumų, kurie leidžia teigti, kad galėčiau būti tinkama lyderė šiai sričiai.
– Kodėl sakote, kad turite visuomenės pasitikėjimą? Buvote reitinguojama sąraše į Seimą. Tai, kad tapote Seimo nare, dar nereiškia, kad turite visuomenės pasitikėjimą būti teisingumo ministre. Petras Gražulis yra išrinktas vienmandatėje, bet tai turbūt nereiškia, kad jis turi visuomenės pasitikėjimą būti, pavyzdžiui, Ministru Pirmininku.
– Kaip ir minėjau, labai aiškiai save siejau su teisingumo sritimi, tad akivaizdu, kad žmonės pasitiki dėl to. Juolab, kas labai džiugina, ir esu dėkinga visiems žmonėms iš skirtingų institucijų – tiek teismų, tiek advokatūros narių – kurie asmeniškai rašo, palaiko, dėkoja už drąsą eiti ir kalbėti apie kartais nepatogius dalykus, pavyzdžiui, kai mėginama siekti ir ieškoti išeinantiems iš Seimo nariams saugių pozicijų įvairiose institucijose. Aš tikiu, kad šis palaikymas yra nuoširdus, ir tikiu, kad galėsiu atliepti visuomenės poreikį atvirumui ir skaidrumui. Tikrai manau, kad, jei kalbame apie teismų sistemą, nepasitikėjimą teismais, daug problemų galima išspręsti tiesiog atvirumu.
– Vienas iš nuogąstavimų dėl Laisvės partijos, daugelio apžvalgininkų nuomone, dar iki rinkimų buvo tai, kad partija gali neturėti stiprių žmonių į tam tikras pozicijas. Jei galėtumėte atsitraukti nuo savo kandidatūros, pasižiūrėti šiek tiek iš šalies – ar, jūsų nuomone, nebūtų buvę prasminga Laisvės partijai pakviesti į ministro postą kažką, kieno kompetencija nekeltų abejonių? Taip, pvz., liberalai padarė prieš keletą kadencijų, neturėdami kandidato į teisingumo ministrus – pasikvietė Remigijų Šimašių, teisės mokslų daktarą, teisės filosofijos dėstytoją, buvusį Laisvosios rinkos instituto prezidentą ir t.t.
– Kaip jau minėjau, Laisvės partija į įvairių ministrų pozicijas teikė skirtingas kandidatūras. Antras kandidatas į teisingumo ministrus nebuvo iš partijos, tad tikrai buvo pasirinkimas. Šiandien esu tikra, kad visi kandidatai, pateikti iš Laisvės partijos, yra kompetentingi ir išmanantys tas sritis. Svarbiausia – kad jie turi lyderystę ir norą realizuoti koalicijos programą ir parengti tokią Vyriausybės programą, kurioje atsispindėtų visuomenės lūkesčiai.
– Ar nesijaučiate silpnąja grandimi tame sąraše?
– Tikrai ne. Nematau pagrindo taip jaustis. Esu tikra, kad mano indėlis į visuomenę ir viešas kalbėjimas apie esminius dalykus yra labai svarbus. Vertinant pačią kandidatūrą, šiame etape pats gerbiamas prezidentas turėtų priimti sprendimą.
– Jau kalbėjote su jo patarėjais. Kokį įspūdį atsinešėte?
– Labai palankų ir džiugų. Kaip minėjau, atradome labai daug bendrų dalykų dėl problemų, kurias identifikuojame skirtingose srityse, už kurias atsakinga teisingumo ministerija. Juolab, labai panašiai matome ir sprendimų būdus. Ir svarbiausias dalykas, dėl kurio sutarėme – dėl teisėkūros kokybės. Kas mane labai liūdino girdėtuose priešrinkiminiuose debatuose – kad nueinanti valdžia labai daug kalbėjo apie tai, jog reguliavimas yra savitikslis, kad svarbu priimti įstatymus, bet neanalizuoti, kodėl juos priimame.
Ką pastebėjau ir ką išsinešiau iš šio susitikimo, apie kurį kalbame – teisėkūra turi būti kokybiška, visos institucijos, suinteresuotos konkrečiu reglamentavimu, kaip ir visuomenė, turėtų būti įtraukiamos kuo ankstesniame etape. Neturi būti debatų dėl konkrečių teisės aktų jau po fakto. Manau, kad galima tai užtikrinti ir kalbėti apie kokybišką reglamentavimą, kuris sureguliuos tas teisės spragas, matomas šiandien.
– Jei būtumėte nepatvirtinta, tai būtų skaudus smūgis jums, kaip jaunai politikei?
– Kaip jaunai politikei, tai yra vienas didžiausių įvertinimų – sulaukti pasitikėjimo tiek iš koalicijos partnerių, tiek iš partijos, ir būti nominuotai kandidate į teisingumo ministrus. Labai didžiuojuosi ir dėkoju už tokį pasitikėjimą. Jei mano kandidatūra bus patvirtinta, tęsiu savo darbus būdama ministre ir dirbdama Seime ir sieksiu keisti sritis, kurias būtina keisti.