Pasak V. Savukyno, ligšiolinį menką dėmesį šiai temai lėmė galbūt tam tikras apsigavimas, kad jau viskas pasakyta, o gal atrodė, kad ji nuobodi.
Tačiau kurdamas filmą žurnalistas archyvuose aptiko unikalių KGB filmuotų ir niekur nerodytų kadrų bei gausybę įdomių istorijų, vertų netgi meninio filmo.
Anot V. Savukyno, jam buvo labai sunku apsispręsti, kurių istorijų atsisakyti, nes visos į filmą niekaip netilpo. Todėl jis neatmeta, kad šia tema gali imtis ir knygos – ir amžininkai dar gyvi, ir neatsakytų klausimų dar yra visokių, pavyzdžiui, kaip „Kronika“ pasiekdavo JAV prezidentą Ronaldą Reaganą arba kaip jos leidėjai sugebėdavo surinkti ir ypač patikrinti informaciją.
„Kad ten būtų kokių klaidų ar netikros informacijos, man nepavyko aptikti, nors KGB siekė „Katalikų Bažnyčios Kroniką“ kompromituoti“, – sako V. Savukynas.
Jo teigimu, dirbdami tokiomis sąlygomis „Kronikos“ leidėjai pasiekė labai daug. „Man atrodo, kad šalia „Varpo“, „Aušros“ yra ir „Katalikų Bažnyčios Kronika“, – taip vienas iš filmo „Dovydas prieš Galijotą“ autorių įvertina „Kronikos“ reikšmę Lietuvos žurnalistikos istorijai.
- Kodėl nusprendėte imtis filmo apie katalikų Bažnyčios kovą prieš sovietus ir konkrečiai „Katalikų Bažnyčios Kroniką“?
- Ši tema beveik visiškai netyrinėta. Arūnas Streikus yra parašęs knygą bendrai apie katalikų Bažnyčios laikyseną sovietmečiu. Apie pačią „Katalikų Bažnyčios Kroniką“ yra Vido Spenglos slapyvardžiu parašyta knyga. Dar yra straipsnių, prisiminimų. Tyrimo šioje srityje nėra atlikta ir aš tą supratau, kai pradėjau kurti šį filmą. Man pasiūlė Juozas Sabolius ir aš sutikau.
Ir istoriografiškai, man atrodo, [katalikų Bažnyčios pogrindinė veikla] nėra įvertinta. Neseniai buvo išleista knyga apie tinklaveikos visuomenę – kaip atsirado Sąjūdis. Tai katalikiškas pasipriešinimas į ją visai neįtrauktas.
O kadangi aš daug tyrinėjau, daug laiko praleidau archyvuose, kalbėdamasis su žmonėmis, tai [galiu pasakyti], kad čia buvo vienas iš didžiausių tinklų. Informacijos surinkimas, jos publikavimas – čia mažai žmonių dirbo. Bet jos vežimas į Maskvą, perdavimas į Jungtines Amerikos Valstijas, po to perspausdinimas ir dalijimas – visa tai apėmė galybę žmonių. Ir visa tai nėra nei ištyrinėta, nei įvertinta.
Man pasisekė surasti, kuo aš didžiuojuosi, daug nematytų archyvinių kadrų, kuriuos nufilmavo KGB ir kurie nebuvo parodyti. Tai [kunigo] Virgilijaus Jaugelio paskutinė kalba teisme, [monsinjoro] Alfonso Svarinsko pamokslas 1978 metais. Tiesa, tokių garso ir vaizdo įrašų nėra tiek daug, kaip norėtųsi. Bet gausybė istorijų nepateko į filmą, ir didžiausias klausimas buvo – ko atsisakyti.
- O kodėl, Jūsų manymu, nebuvo skirta pakankamo dėmesio šios temos tyrinėjimams?
- Sunku pasakyti. Istorikai renkasi tai, ką jie pasirenka. Ir neatsirado nieko be A. Streikaus ir dar kelių istorikų, kurie tuo užsiimtų. Antra, gal yra toks apsigavimas, gal atrodo, kad jau viskas pasakyta. Trečia, gal atrodo, kad tai nuobodi tema, nes Bažnyčia, vienuolės, katalikai, „Kronika“ – buvo, fiksavo faktus ir kas čia įdomaus?
Bet kai susitinki su žmonėmis, pradedi analizuoti archyvinius duomenis, KGB rašytas ataskaitas, atrandi labai daug įdomių istorijų ir neįtikėtinų dalykų. Pavyzdžiui, Margučio radijuje [JAV lietuvių radijo programa Amerikoje – LRT.lt] atradau tokį garso įrašą, kur viena korespondentė praneša apie Sergejaus Kovaliovo suėmimą.
Ji pakalba apie tai, bet po to neišjungiamas magnetofonas, ir jie kaip draugai kalbasi. Ir tas pokalbis labai įdomus, nes jie aptaria, kaip reikia padėti S. Kovaliovui, kaip kokius veiksmus Amerikoje daryti, kaip pažįstamiems paskambinti. Tai šios papildomos 15 minučių – liudijimas, archyvinis dokumentas, kuris labai įdomus. Jis į filmą nepateko, nes daug kas nepateko.
Dar yra ir daug neatsakytų klausimų. Šiek tiek tame filme parodau, bet neatsakyta, kaip „Katalikų Bažnyčios Kronika“ atkeliavo iki R. Reagano stalo. Jis ne vieną kartą yra minėjęs S. Tamkevičiaus, Nijolės Sadūnaitės, A. Svarinsko pavardes ir įvairiomis progomis, ne tik tada, kai sveikindavo lietuvių bendruomenę.
Tas klausimas jam iš tiesų rūpėjo, bet kokiu keliu „Kronika“ atkeliavo, tai neaišku. Čia dar reikėtų didesnės analizės. Tam reikėtų nuvažiuoti į Ameriką. Bet, deja, to negalėjome padaryti – nei nuvažiuoti į Ameriką, nei į Maskvą, nei į Romą.
- Gal galėtumėte paminėti keletą faktų, kuriuos jūs, kurdamas filmą, atradote ir kurie jus nustebino?
- Yra viena nuotrauka, atrodo, 1983 metų – Salantų bažnyčia, jaunuolis bučiuoja trispalvę. Čia, viešoje erdvėje, įvyksta Mišios, skirtos Lietuvos nepriklausomybei. Toks vaizdas sovietmečiu – toks siurealistinis ir nelabai įtikėtinas. Klausimas – kur dabar tas žmogus, jo istorija būtų labai įdomi. Aišku, nepasisekė jo surasti, be to, didžiulis darbas būtų.
Beje, kas mane nustebino, – istorija apie kalėdinę eglutę [kur Kalėdų Senelio vienas iš susirinkusiųjų paklausia, ar šis neturi dovanų ir suaugusiems, pavyzdžiui, rankšluosčių, nes jų nėra kur nusipirkti – LRT.lt], kurią miniu filme ir kuri buvo S. Tamkevičiaus byloje.
Kai jis apie tai pasakojo, galvojau, kad tai toks linksmas epizodas. Bet pradėjau skaityti bylą ir pamačiau, kad jį porą kartų tardė, kad apklausta keli šimtai žmonių, KGB netgi apklausė 4c klasės mokinę. Tai mažamečiai vaikai buvo apklausti, ką matė. Tai kokias KGB metė pajėgas būtent tai eglutei. Tas atvejis dar reikalauja atitinkavo tyrinėjimo
Yra fantastiškų istorijų, kaip vienuolės maskuodavosi, bėgdavo nuo persekiotojų. Ta pati N. Sadūnaitė. Viena istorija filme papasakota, kaip jos uždaro teismo medžiaga pateko į „Kroniką“. Fantastiška istorija. Yra ir daugiau.
Meninį filmą pagal tai galima sukurti: kai ji perrašinėja „Kroniką“ ir įsiveržia KGB daryti kratos, bet ji dar spėja įlįsti į spintą. Tie atėję kėgėbistai kalbasi, o ji sėdi spintoje ir plėšo tos „Kronikos“ rankraštį. Kai jau suplėšo, išvirsta iš tos spintos, visi nustemba, ji nubėga į tualetą ir nuleidžia tą „Kroniką“. Nors po to, kaip sakė, jie išgramdė tos „Kronikos“ skutelius ir juos suklijavo, nes byloj matė suklijuotą.
Aš labai įsigilinau į šią temą, nes man pačiam buvo labai įdomu ir netikėta, kiek čia yra nutikę įdomiausių istorijų.
- Ar galvojate tęsti šios temos tyrinėjimus – kad ir kitokia forma?
- Yra sumanymas parašyti knygą, nes, kaip minėjau, labai daug istorijų į filmą nesutilpo. Juolab kad tai labai dėkinga: tu tikrąja to žodžio prasme gali pasakoti istoriją, kaip buvo, – yra dokumentų ir dauguma tų įvykių dalyvių, ačiū Dievui, dar gyvi. Ir yra daug dalykų, kurios galima tyrinėti.
Pavyzdžiui, aš buvau rudenį Vroclave, ten susitikau su vienu kardinolu ir tiesiog tarp kitko jo paklausiau apie „Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Jis sako: taip, aš žinau; nežinau, iš kur ar kaip, bet aš ją gaudavau išverstą į lenkų kalbą, ir kai nuvažiuodavau į Vatikaną, tuometinis popiežius Karolis Wojtyla [Jonas Paulius II] klausdavo, kaip ten Lietuva, ir aš, remdamasis „Kronika“, jam pasakodavau. Tai buvo net toks išsišakojęs [„Kronikos“ leidimas] ir net tarptautinis – kažkas ją išversdavo, perduodavo... Taip po trupinį renkant tas vaizdas dar turėtų išryškėti.
- Minėjote knygą apie pogrindinę tinklinę veiklą, į kurią katalikiškas pasipriešinimas neįtrauktas. Kaip jūs pats įvertintumėte katalikų Bažnyčios indėlį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę?
- Aš galiu remtis tik surinkta medžiaga filmui, perskaitytais straipsniais, ir matau, kad Bažnyčios vaidmuo buvo tikrai svarbus. Koks tiksliai – čia reikėtų pasirinkti kažkokius parametrus ir jį pamatuoti. Bet reikėtų atskirti kelis lygius.
Politiniame lygyje buvo sprendžiama čia, Vilniuje, Aukščiausioje Taryboje balsuojant, renkant. Bet būtų galima padaryti tyrimus, jeigu Mokslo taryba duotų pinigų, kas mažuose miesteliuose, bendruomenėse į Sąjūdį įėjo, kurie buvo aktyviausi – ar ne tie žmonės, kurie vaikščiojo į Bažnyčią.
Jeigu ir nepadaugindavo „Kronikos“ patys atspausdindami mašinėle, nes vis tiek tai buvo ir pavojinga, ir ne visi turėjo tas mašinėles, bet, sakykime, jie perskaitydavo, kitiems duodavo. Nors tai ir maži veiksmai, bet jeigu jie tą darė, labai tikėtina, kad kai buvo pirmosios kalbos apie laisvę, jie tai turėjo aiškiausiai ir pirmiausiai suprasti. Ir kai pasižiūri, tai buvo didelis žmonių ratas.
Beje, Petras Plumpa mano filme sako, kad jo buvo aiškus apsisprendimas, kad jeigu norima pasipriešinti sovietams, tai visų pirma tą gali bažnytinis pasipriešinimas, nes jeigu tik tautinis – tai baigtas reikalas, nes Sovietų Sąjunga turi daug galingesnių įrankių, t.y., mokyklą, filmus, laikraščius, visą viešąją erdvę, ir tą gali ištrinti, ir Bažnyčia – vienintelė vieta, kur dar galima pasipriešinti. Todėl daug prasmingiau prisidėti prie „Katalikų Bažnyčios Kronikos“, maldaknygės spausdinimo, nors jis spausdino ir tautinę literatūrą.
Antras dalykas, sovietmečiu tik iš Vatikano radijo, „Amerikos balso“ (jie buvo trukdomi, bet dar galėdavai pasiklausyti) būdavo kitokios informacijos apie sovietinę tikrovę, o daugiau tokia daugiau ar mažiau laisva erdvė būdavo Bažnyčia, kur kartais pakritikuodavo kunigai [sovietinę valdžią].
Aišku, ne visi, nes KGB ir Bažnyčios santykiai buvo irgi labai sudėtingi. Niekam ne paslaptis, kad dalis kunigų buvo KGB agentai. Jie pranešinėdavo, kiti tiesiog į tuos reikalus nesiveldavo, bet vis dėlto tam tikra atspara buvo, todėl, manau, kad visas tas dėmuo dar tik laukia savo įvertinimo.
- O kaip galėtumėte įvertinti „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ reikšmę Lietuvos žiniasklaidos raidai?
- Man atrodo, kad šalia „Varpo“, „Aušros“ yra ir „Katalikų Bažnyčios Kronika“. Tuo metu buvo ne tik sovietinė žiniasklaida, bet ir tokia – pogrindinė, disidentinė. Ir šiaip jau man tikrai įdomus vienas epizodas – apie [disidento] Viktoro Petkaus teismą archyvuose parašyta, kad tai buvo S. Kovaliovo teismas. Bet tai negalėjo būti S. Kovaliovo teismas, nes jis įvyko gruodžio mėnesį, o ten yra vasara.
Tais laikais teismai vykdavo daug greičiau nei šiais – trys dienos ir jau nuteistas. Tai akivaizdu, kad ten ne S. Kovaliovas. Bandžiau klausti amžininkų, bet jie sakė, kad sunku prisiminti. Tai aš pasiėmiau „Kroniką“ ir iš aprašymų tiesiog rekonstravau, kad tai yra V. Petkaus teismas. Tai pateikta informacija buvo rimta.
Kad ten būtų kokių klaidų ar netikros informacijos, man nepavyko aptikti, nors KGB siekė „Katalikų Bažnyčios Kroniką“ kompromituoti – pateikti netikrus faktus, kad juos atspausdintų, kad juos perskaitytų Vakarų radijo stotys, o tada jie būtų paneigiami ir būtų parodoma, kad štai koks yra nepatikimas leidinys.
KGB turėjo tokių planų, tačiau perskaičiau kelis tūkstančius KGB dokumentų lapų ir neradau, kad jie praneštų apie sėkmingą tokią operaciją, kad pavyko kažką padaryti. Priešingai – pavyzdžiui, jeigu apie vaikų persekiojimą mokykloje dėl tikėjimo perskaitydavo per Vatikano radiją, „Amerikos balsą“, tada būdavo organizuojamas atkirtis rajoninėje spaudoje ir per televiziją.
Kai S. Tamkevičiaus paklausiau, kaip jie surinkdavo informaciją, jis sakė: vis tiek pažįstamų, patikimų žmonių ateidavo. Bet vis dėlto klausimas lieka neatsakytas, nes vienas dalykas yra surinkti informaciją, o antras – patikrinti, ar ji tikra, ar ne. Juk negalėjai paskambinti ir paklausti. Tokiomis sąlygomis jie daug pasiekė. Tai yra žurnalistikos istorijos dalis ir universitetuose turėtų būti apie tai kalbama – ne tik istorijos fakultete, bet ir žurnalistikos.
Dokumentinio filmo „Dovydas prieš Galijotą“ premjera – Kovo 11-ąją, 18.30 val., per LRT televiziją.