Ne visi vaikai, kurie įtraukiami į paimtų vaikų statistiką, buvo paimti iš šeimos ir perduoti institucijoms ar laikiniems globėjams. Dauguma jų liko savo namuose, šeimoje, tačiau teisiškai jie buvo perduoti kitų asmenų priežiūrai.
Iš šeimų paimtų, perkeltų į kitą aplinką ar perduodamų institucijoms vaikų statistika turėtų būti gerokai mažesnė, tačiau Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (VVTAĮT) atskirų duomenų nepateikia.
Kaip atrodo vaiko paėmimas iš nesaugios aplinkos?
Į bendrą statistikos langelį skaičiuojami kardinaliai skirtingi vaikų paėmimo atvejai. Jei, pavyzdžiui, atvykus pareigūnams buvo nustatyta, kad vaikas negali likti kartu su tėvais, įtėviais ar globėjais, jis gali būti paimamas ir perduodamas institucijoms, kur vaikui suteikiama laikina globa. Tačiau į bendrą statistiką gula ir skaičiai, kurie fiksuojami, kai atvykus į namus ten randamas vaiką galintis prižiūrėti suaugęs asmuo.
Vaiko teisių pareigūnai vaiką paima iš namų tuo atveju, jei namuose nėra asmenų, galinčių pasirūpinti vaiku. Pavyzdžiui, abu tėvai yra neblaivūs, namuose daugiau nėra suaugusiųjų, o nei kaimynai, nei kiti artimieji negali skubiai priglausti vaiko trumpam laikui, bent jau nakčiai, jei įvykis fiksuojamas vėlyvu paros metu.
Vaiko paėmimo dokumentai pildomi ir tuo atveju, jei atvykę pareigūnai nustato, kad vaikas negali likti, pavyzdžiui, su neblaiviais savo tėvais, tačiau namuose yra pilnametis brolis ar sesuo, kurie gali prižiūrėti jaunesniuosius brolius, seseris. Tokiu atveju vaikai niekur neišvežami, jų nereikia gabenti į institucijas ar ieškoti jiems laikinųjų globėjų.
Vaikai gali likti savo kambaryje, toliau miegoti savo lovoje, bendrauti su kitais šeimos nariais, tačiau oficialiai jie yra paimti iš nesaugios aplinkos.
Tokių oficialiai paimtų, tačiau niekur neperkeltų vaikų yra didelė statistikoje atsispindinčių skaičių dalis.
DELFI kalbinti vaiko teisių apsaugos pareigūnai, kurie, po policijos pareigūnų pranešimo vyksta į iškvietimus ir sprendžia, ar vaikams saugu likti esamoje aplinkoje, teigia, kad toks statistikos neišskyrimas klaidina visuomenę. Atrodo, kad paimamų vaikų iš tiesų yra daugiau nei iš tikrųjų.
Beje, specialistai taip pat pažymėjo, kad vaikai dažniausiai paimami iš tų šeimų, kuriose trūksta socialinių įgūdžių ir kurios nariai turi akivaizdžių priklausomybių.
Specialistų teigimu, dažnai paimant vaiką atsižvelgiama ir į vaiko amžių. Jei mama, tėvas ar abu tėvai yra net ir minimaliai neblaivūs, vaikas gali būti paimtas, jei jo amžius – iki trejų metų. Ypatingai atidžiai sprendžiamos tos situacijos, kai situacijoje dalyvauja vos kelių mėnesių kūdikis.
Remiantis VVTAĮT statistika, nuo reformos pradžios (praėjusių metų liepos pirmosios) iki šių metų sausio pabaigos buvo paimta 519 vaikų, kurių amžius – 0-3 metai. Rečiausiai iš šeimų paimami 15-17 metų amžiaus vaikai – per tą patį laikotarpį jų buvo paimta 321.
Ir vis dėlto lieka neaišku, kiek vaikų, įtrauktų į šią statistiką, buvo perduota institucijoms, o kiek ir toliau liko savo namuose, tik oficialiai, „ant popieriaus“, įrašius, kad jie paimti.
Paimtų vaikų ir grėsmės lygio statistikos atvejų skaičius skiriasi
Paėmimas iš nesaugios aplinkos galimas ir tuo atveju, jei grėsmės lygis iš karto nenustatomas. Tačiau tai nereiškia, kad naktimis, savaitgaliais ar švenčių dienomis į policijos pareigūnų iškvietimą sureagavę vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai niekuomet nenustatinėja grėsmės lygio.
Pagal teisės aktus, paėmimas iš nesaugios aplinkos tokiu atveju vykdomas jei vaiko ar specialistų sveikatai ar gyvybei kyla realus pavojus, jei tėvai yra dingę be žinios, jei vaikas paliktas be priežiūros ar tokiems asmenims, kurie negali juo pasirūpinti, arba jei tėvai negali pasirūpinti vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių
Pagal pernai įsigaliojusį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, numatyta, kad vaikas paimamas ir tuo atveju, jei nustatomas antras grėsmės lygis. Tokių atvejų nuo pernai metų liepos iki šių metų sausio pabaigos buvo nustatyta 1224.
Vaikų paėmimo atvejų per tą patį laikotarpį buvo 1035 atvejais daugiau nei antro grėsmės lygio nustatymų.
Grėsmės vaikui lygio vertinimo statistikoje išskirtos trys grupės: pirmas grėsmės lygis, antras ir atvejai, kai grėsmės lygis vertintas, bet nenustatytas. Pastarieji atvejai gali būti tokie, kai vaiko teisių pareigūnai vyksta į iškvietimą gavę skundą, tačiau nuvykę nenustato pažeidimo. Pavyzdžiui, pareigūnai kviečiami dėl vaikų triukšmo, tačiau nuvykę specialistai pamato, kad vaikas prižiūrėtas, kaimynams tiesiog trukdo triukšmas. Tokius atvejus specialistai fiksuoja ir skaičiuoja į grupę „grėsmės lygis nenustatytas“.
VVTAĮT: aiškiau pateikus statistiką, gal ir nebūtų kilę to ažiotažo
Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) atstovas spaudai Arūnas Malinovskis DELFI teigė, kad daugiau nei pusėje vaikų paėmimo atvejų jie keliauja ne į valstybines institucijas, o pas artimuosius, kurie jais pasirūpina, nors jis pats pripažino, kad statistikoje tai neatsispindi.
Jo teigimu, jei statistika būtų pateikta kitaip, gal nebūtų kilę ir didelio visuomenės pasipiktinimo dėl esą drastiško vaiko teisių specialistų elgesio.
„Tarnyba atlieka vaiko apsaugos funkciją, saugo vaiką, o ne vien rūpinasi gražia statistika, – kalbėjo A. Malinovskis. – Kadangi tokiais atvejais vis tiek surašomas antro grėsmės lygio aktas, todėl buvo ir traktuojama lygiaverčiai. Deja, pasitaiko atvejų, kai visiškai nėra artimųjų, tada vaikas yra perkeliamas į saugią aplinką. Skirtingose savivaldybėse tai gali būti skirtingos vietos.“
A. Malinovskio teigimu, daugiau nei pusė atvejų yra tokie, kai vaikai perduodami į artimo žmogaus globą. „Tai gali būti suaugęs brolis, gali būti vienas iš tėvų, – vardijo A. Malinovskis. – Gali būti seneliai, dėdės, tetos ir taip toliau. Jei tik tėvai sugeba nurodyti artimą žmogų, kur vaikas turėtų jaustis saugus su emociškai ar giminystės ryšiu siejančiu asmeniu, jam ir perduodama.“
Jo teigimu, nuo šių metų rengiamose statistikos lentelėse jau turėtų matytis aiškesni duomenys.
„Problema yra, bet žinome ir kitą dalyką, kad artimiausiu metu Seimas koreguos teisės aktus ir to neliks. Sutinkame, kad galbūt aiškiau pateikus statistiką, gal ir nebūtų kilę to ažiotažo, kuriame kalbama, kad štai kokie dideli skaičiai ir kaip drastiškai elgiamasi“, – teigė A. Malonovskis.
VVTAĮT atstovas pabrėžė, kad specialistų tikslas tikrai nėra atskirti vaiką nuo šeimos, priešingai – siekia, kad vaikui būtų saugu ir jis galėtų augti šeimoje.