„Pirmas stebuklas buvo tada, kai Jonas Paulius II aplankė Lietuvą. Tada dar buvo gyva mano mama, Lietuvos partizanė. Ji buvo tuo metu buvo sulaužyta koja, bet vis tiek atsiklaupusi verkė, sakė – dabar Lietuva klestės, nes tai yra didžiulis stebuklas. O, kad dabar čia lankosi popiežius yra mūsų laimė, Lietuvos klestėjimas. Ji atsigaus, aš tuo labai tikiu“, - žibančiomis akimis kalbėjo ponia Martina.
Moteris neslėpė, kad jos gyvenimas buvo sudėtingas.
„Aš esu iš partizanų šeimos. Iš mūsų šeimos keturi partizanai atidavė gyvybes. O aš ir bunkeryje slapstyta buvau, ir visur mėtyta. Mano gyvenimas labai sudėtingas, bet, kaip matote, ne be reikalo mano giminės ir šeima įdėjo tiek triūso“, - šypsojosi ponia Martina.
Moteris jaudinosi prieš pamatant popiežių. „Aš žiūrėjau per televizorių, kokie šviesūs žmonių veidai. Jaudinuosi kaip pirmokė“, - sakė ponia Martina, dabar besididžiuojanti savo anūkais, kurie priklauso tarptautinei skautų organizacijai.
Pasiekė istorinio teisingumo
Ponios M. Bikuličienės gyvenimo istorija yra ypatinga. Apie ją yra rašęs portalas DELFI. Tai yra pirmasis žmogus atkurtos Lietuvos istorijoje pasiekęs istorinį teisingumą:
pirmą kartą Lietuvos istorijoje nuo sovietų represijų nukentėjusio partizano dukrai 2007 m. teismas priteisė 150 tūkst. litų neturtinei žalai atlyginti. Kaunietė M. Bikuličienė savo tėvo kario savanorio Jono ir dėdės Antano Aštrauskų neteko dar 1953 metų sausio 2-ąją, kai juos Šakių rajone, Žalgirio miške nužudė KGB darbuotojai.
Žalą M.Bikuličienei privalėjo atlyginti buvusi KGB agentė Martina Žukaitienė (gim. 1930 m.), įdavusi bunkeryje besislapsčiusius brolius partizanus, ir jų sunaikinimo operacijoje dalyvavęs KGB papulkininkis Vytautas Vasiliauskas (gim.1930 m.).
Partizanų kūnai iki šiol nėra rasti. M.Bikuličienė teisme buvo pareiškusi, kad atsisakytų bet kokių pretenzijų buvusiems KGB darbuotojams, jeigu šie parodytų, kur yra slepiami palaikai.
Teismas yra nustatęs, kad M.Žukaitienė pranešė LTSR Valstybės saugumo ministerijos Kauno srities Šakių rajono darbuotojams apie pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai politinės grupuotės, kuriai priklausė broliai Aštrauskai, buvimo vietą. V.Vasiliauskas pasinaudojo šiais duomenimis ir su kitais asmeninis bunkerį apsupo ir užpuolimo metu partizanus nušovė.
Nustatyta, kad V.Vasiliauskas surašė nužudytųjų partizanų atpažinimo aktus ir pagal pareigybines KGB instrukcijas privalėjo jų kūnus užkasti. M.Žukaitienei už partizanų slėpimosi vietos atskleidimą esą buvo sumokėti du tūkstančiai rublių.
Kauno apygardos teismas už dalyvavimą brolių nužudyme KGB darbuotojus buvo nuteisęs atitinkamai 5 ir 6 metams, tačiau dėl senyvo amžiaus bei teigiamos charakteristikos nuo bausmių jie buvo atleisti. Partizano dukra šį nuosprendį apskundė aukštesnės instancijos teismams, nors jos skundo nepalaikė valstybiniai kaltintojai.
Partizanai Antanas ir Jonas Aštrauskai buvo nužudyti 1953 metų sausio 2-ąją Šakių rajone, Žalgirio miške. Teismui nurodytame ieškinyje partizano dukra nurodė, kad nuo septynerių metukų buvo priversta augti be tėvo, kartu su šeimos nariais patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir netgi pažeminimą. Moteris nurodė, kad jai teko keisti pavardę, slapstytis, nuolat keisti gyvenamąsias vietas, gyventi nuolatinėje įtampoje.