Namuose jos laukė vyras ir trys nepilnamečiai vaikai. Tik tuomet, kai pabūgusi klastingą virusą parvežti namiškiams ir išsigandusi dėl savo būklės, kategoriškai atsisakė iškelti koją iš ligoninės, buvo pervežta į Abromiškių reabilitacijos ligoninę. Joje apgyvendinami lengva COVID-19 forma sergantys pacientai.
Aušra įsitikino, kad ši sanatorija visgi ne ta vieta, kur turėtų būti gydomi tokios būklės pacientai kaip ji.
Panevėžietės sveikata sparčiai ėmė blogėti prieš pusmetį. Moterį pradėjo kamuoti nuolatinis dusulys, kol galiausiai kiekvieną oro gurkšnį gaudydavo kaip žuvis, išmesta ant kranto. Vargino neapsakomas silpnumas, net batų raištukų užsirišimas prilygo žygdarbiui.
„Net naktimis nebemiegodavau. Lovoje tik sėdomis, kad bent kiek oro įkvėpčiau. Sveikatos visai nebuvo. Rytais užeidavo tokie dusulio priepuoliai, kad atrodė – daugiau nebeįkvėpsiu oro. Visa tai lydėjo didžiulė baimė“, – pasakojo Aušra.
Jai teko apeiti ne vieną specialistą, kol galiausiai paaiškėjo, kad kvėpavimo nepakankamumą sukelia bėdos plaučiuose – visi jie buvo apsitraukę matiniais kristalais, o pats audinys net surambėjęs.
Aiškinantis, kas niekada nerūkiusiai jaunai moteriai sukėlė tokius plaučių pažeidimus, atsakymas buvo pribloškiamai netikėtas. Pasirodo, kad rimtos ligos kaltininkė – trejus metus šeimoje auginama pilkoji papūga žako. Šios veislės paukščių plunksnos pasidengusios baltyminėmis dulkėmis. Jos, tikėtina, įkvėptos nusėdo ant šeimininkės plaučių sienelių.
„Įtarimas net 90 procentų, kad plaučių ligą man sukėlė namuose auginama žako papūga. Bet kol nėra biopsijos atsakymo, to tvirtinti negaliu. Mano plaučiai tarsi pasidengę baltymais, kurių randama ir papūgos plunksnose. Net nebūčiau pagalvojusi, kad šie paukščiai galėjo sukelti tokią alerginę reakciją. Galėjo prisidėjo ir tai, kad pastaruoju metu imunitetas buvo labai nusilpęs“, – svarsto Aušra.
Nepatikėjo, kad nejuokauja
Patvirtinti diagnozei panevėžietė buvo išsiųsta į Santaros klinikų Pulmonologijos skyrių atlikti plaučių biopsijai. Kaip ir visiems pacientams, pirmiausia jai padarytas COVID-19 testas. Jis buvo neigiamas, tad jau netrukus moteriai atlikta biopsija. Intervencinė procedūra baigėsi komplikacijomis – plaučiuose susikaupė oro, ligoninėje teko praleisti kiek daugiau laiko, nei planuota.
„Po biopsijos buvau pervežta į kitą palatą. Vakare vienai pacientei pasidarė bloga. Padarius COVID-19 testą, paaiškėjo, kad ji užsikrėtusi koronavirusu. Kitą dieną teigiamo testo sulaukiau ir aš. Kiek teko girdėti, aplinkui buvo ir daugiau sergančiųjų, o palatoje mes gulėjome be kaukių. Kai plaučiai ir taip pažeisti, turbūt nedaug bereikėjo, kad užsikrėsčiau ir COVID-19“, – kalbėjo Aušra.
Pradžioje jai liepta karantinuotis ligoninėje, mat iš plaučių buvo išvestas zondas, jis turėjo padėti iš plaučių išsivalyti orui. Tačiau netrukus sulaukė žinios, kad privalo palikti ligoninę – tegul ieškosi, kas parveš namo.
„Dar perklausiau, ar jie nejuokauja. Turėjau temperatūros, o kiekvienas įkvėpimas kėlė nežmonišką skausmą. Tokios būklės važiuoti į namus, dargi užsikrėtusi koronavirusu ir rizikuoti kitų namiškių sveikata, tikrai negalėjau. O ligoninė vis spaudė kuo greičiau susirasti, kur galėčiau išvykti“, – kaip košmarą pamena panevėžietė.
Tokia tvarka, kai sergantieji privalo izoliuotis viename name ar bute su sveikais namiškiais, jai nesuvokiama. Aušra kategoriškai atsisakė vykti į namus. Tik tada pati ligoninė suorganizavo transportą ir pacientę nuvežė į Abromiškių reabilitacijos centrą, kur gydomi lengva COVID-19 forma sergantieji.
Ligoninė tik popieriuje
Vykdama į Abromiškių reabilitacijos ligoninę Aušra tikėjosi, kad čia gaus visą medicinos priežiūrą. Jos laukė nusivylimas. Pasak Aušros, atvykusiajam skiriamas tik kambarėlis, o vonia, tualetas bei virtuvė – bendri su kitais sergančiaisiais.
„Į gydymo įstaigą čia tikrai nepanašu. Įsivaizdavau, kad atvykusi tiesiai iš ligoninės gausiu bent minimalią priežiūrą, o čia tik suteikiamos patalpos, jei ligonis negali izoliuotis namuose. Kasdien ateina vienas darbuotojas pasiteirauti, ar viskas gerai. Iš pradžių išsigandau, vengiau net eiti į virtuvę arbatos užsikaisti, baisu, kad bendrose patalpose neužsikrėsčiau dar ir kitomis ligomis“, – atviravo Aušra.
Ji skaičiuoja dienas, kada virusas nebebus pavojingas ir galės grįžti į namus. COVID-19 simptomai moters nebevargina. Viešindama savo istoriją Aušra sako tenorinti atkreipti dėmesį, kad pandemijos suvaldyme labai daug spragų.
„Santaros klinikose medikai ir personalas tikrai puikūs, bet ta tvarka, kai sergantis žmogus tiesiog išvaromas iš ligoninės į niekur, baisi. Suprantu, kad dabar visur trūksta vietų, bet juk toje pačioje ligoninėje ir buvau užkrėsta. Iškankinta baisiausių skausmų dar turiu jaudintis, kur man dėtis. Gal būtų pavykę kažkur išsinuomoti butą, bet man kasdien reikia persirišti žaizdą, o ji toje vietoje, kur nepasiekiu. Taip pat reikės išimti siūles – pati juk atsisėdusi prieš veidrodį neišsikrapštysiu. O kas man padėtų, jeigu pasidarytų blogai?“ – retoriškai klausė panevėžietė.
Saugo kitus
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Komunikacijos tarnybos vadovė Jolanta Normantienė neslėpė, kad tokio klausimo, kodėl kai kurie pacientai, net diagnozavus jiems COVID-19, išleidžiami iš ligoninės namo, sulaukiantys ne pirmą kartą. Ligoninės atstovė teigia, jog tokių sprendimų būtina imtis saugant kitus pacientus.
„Koronavirusu užsikrėtę pacientai, neturintys simptomų, įvertinus jų pagrindinę ligą, kuo greičiau išrašomi iš ligoninės tam, kad galėtų izoliuotis ir būtų išvengta tolesnio infekcijos plitimo. Tai ypač svarbu, siekiant apsaugoti kitus sunkiai sergančius pacientus. Tikrai ne visi pacientai, kuriems nustatytas teigiamas COVID-19 testo rezultatas, turi gulėti ligoninėje“, – aiškino Santaros klinikų Komunikacijos tarnybos vadovė.
Jos teigimu, Santaros klinikų medikai vertina pacientui galinčias kilti grėsmes prieš išleisdami jį iš ligoninės. J. Normantienė sutinka, kad ne visada tai gali būti priimtina pacientams ir jų artimiesiems.
„Kiekvienas emociškai jaustųsi saugiau, jeigu visiems būtų įmanoma priežiūra klinikose. Labai prašytume pacientų bei jų artimųjų pasikliauti Santaros klinikų medikais ir infekcijų kontrolės specialistais. Jie šiomis sąlygomis ieško optimalių ir galimai geriausių sprendimų. Mums visiems dabar reikia pasitikėti vienas kitu“, – kalbėjo J. Normantienė.