Visgi, M. Navickienė leidžia suprasti, kad užsibūti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje (ŠMSM) iki pat kadencijos pabaigos neplanuotų.
„Pasiskambinu premjerei penktadienį – ar man dar planuoti kitą savaitę darbų – taip paironizuojant, bet taip ir dėliojuosi tuos savo darbus. Tiesiog, kad nebūtų nė vienos prarastos dienos ir kad būtų galima planuoti darbus“, – interviu Eltai sakė M. Navickienė.
Tuo metu kalbėdama apie pastarojo meto politines aktualijas ir artėjantį antrąjį prezidento rinkimų turą, konservatorių vicepirmininkė pastebi esminius perrinkimo siekiančio Gitano Nausėdos ir I. Šimonytės skirtumus. M. Navickienė pabrėžia – jeigu ministrė pirmininkė būtų dabartinio šalies vadovo vietoje, vargu, ar iš Daukanto aikštės girdėtųsi pareiškimai apie galimus pokyčius Ministrų kabinete ar būsimus premjerus.
„Premjerės, jeigu ji būtų veikianti prezidentė, panašiai kalbančios neįsivaizduoju. Nei jos aplinkos žmonių lūpomis, turbūt, panašių dalykų negirdėtume. Girdėtume daugiau pasitikėjimo žmonėmis, jų pasirinkimais, nes taip, kaip nuspręs žmonės rudenį, taip ir atrodys ir valdančioji dauguma, ir premjeras, ir kiti dalykai“, – aiškino ji, pažymėdama, jog pati vertina kuklią lyderystę.
Todėl politikė aptakiai kalba ir apie galimą politinę karjerą partijoje. Klausiama, ar matytų save vedant konservatorių partijos sąrašą į Seimą, M. Navickienė tiesiai neatsako. Tik pakartoja – stipriausia sąrašo lydere mato ir 2020 m. partiją į parlamentą vedusią premjerę.
– Praėjo daugiau kaip mėnuo, kaip vadovaujate Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai bei pavaduojate vis dar neegzistuojantį nuolatinį ministrą ar ministrę. Ar patogu sėdėti ant dviejų kėdžių?
– Ant dviejų kėdžių sėdėti mažiau patogu, nei ant vienos. Bet įmanoma. Įmanoma suspėti daryti keletą dalykų vienu metu. Ir manau, ir matau, kad pavyksta padaryti suplanuotus darbus.
– Pradėjote vadovauti Švietimo ministerijai, kai mokytojų, mokinių ir jų tėvų bendruomenė, švelniai tariant, buvo įsielektrinusi. Tos įtampos nesumažino buvusio ministro Gintauto Jakšto pasitraukimas ir remarkos, apie esą nesukalbamą premjerės patarėjų komandą. Įžengus į šią įtemptą aplinką – kaip manote, ar susitvarkėte su ta situacija?
– Nesiimčiau vertinti, ar man pavyko suvaldyti. Bet galiu konstatuoti, kad ministerijos komanda veikia tikrai darniai, visi susitelkę, susikaupę daro savo darbus – ne tik ministerijoje, bet ir Nacionalinėje švietimo agentūroje. (...)
Iš karto, vos pradėjus eiti šias pareigas susitikau su mokyklų vadovų asociacija, ir su moksleivių atstovais, taip pat ir su mokytojais. Bandžiau kalbėtis su visais, kur yra tie kritiniai butelio kakleliai, į kuriuos reikia trumpuoju laikotarpiu greičiausiai atkreipti dėmesį. Aišku, tai buvo tos tokios tarpinių patikrinimų įtampos išsprendimas ir valstybinių brandos egzaminų užduočių tretinės ekspertizės – ekspertų subūrimas būtent patikrinti brandos egzaminų užduotis.
Man atrodo, kad tą darbą mes ir trumpalaikėje perspektyvoje pasidarėme, ir net ir ilgalaikiai tikslai –kaip peržiūrėjimas tarpinių patikrinimų modelio jau kitiems metams, būsimiems vienuoliktokams – irgi vyksta. Iki atostogų vaikai tikrai išeis su didesniu žinojimu, kaip viskas bus toliau.
– Kalbate, jog atėjus laikinai vadovauti Švietimo ministerijai, tarsi, žiūrėjote į priekį – tą rodo būsimų brandos egzaminų patikrinimai. Ar galima įžvelgti tam tikrą užuominą, jog nujautėte, kad galite likti laikinai vadovauti ministerijai ne mėnesį, ne du, bet iki kadencijos pabaigos?
– Aš supratau, kad negalima gaišti nė dienos, nes ta įtampa, kurią ir jūs minėjote, ir ta bendruomenės ir vaikų nežinomybė yra per brangi kaina, kurią mes turėtume mokėti už laikinumo statusą (...). Pasiskambinu premjerei penktadienį – ar man dar planuoti kitą savaitę darbų – taip paironizuojant, bet taip ir dėliojuosi tuos savo darbus. Tiesiog, kad nebūtų nė vienos prarastos dienos ir kad būtų galima planuoti darbus, kurie ekspertiniu, jau ne politiniu lygmeniu galėtų dėti pamatus ir ilgalaikiams dalykams, kurie dar laukia mūsų švietimo sistemoje.
– O tarp kitko – ką praėjusį penktadienį ministrė pirmininkė pasakė?
– Kad šią savaitę dar darbus planuoti (juokiasi).
– Grįžtant dar prie ministro G. Jakšto pasitraukimo – jis, kaip vieną aspektų, kodėl paliko pareigas, tikino, kad „ne kartą teko pačiam prisiimti atsakomybę už sprendimus, kurių pats nepriėmė“. Ką jis konkrečiai turėjo omenyje – neaišku, tačiau nepaisant to dabar toji atsakomybė krenta ant jūsų pečių. Ar tai jūsų netrikdo? Kad reikia nešti atsakomybę už svetimus sprendimus.
– Aš stengiuosi niekada nepriiminėti sprendimų, kuriais netikėčiau pati. Taip paprasčiau prisiimti atsakomybę, nes žinau, už ką dedu savo atsakomybės parašą. Jeigu aš netikiu kažkokia reforma arba jeigu aš netikiu kažkokiu pokyčiu, aš jo tiesiog stengiuosi nedaryti – arba grįžti prie to klausimo, arba jį analizuoti, diskutuoti tol, kol man atrodo, kad priimamas sprendimas yra teisingas. Ir tai, man atrodo, yra normalu – dvejoti ir ieškoti geriausio, tinkamiausio sprendimo.
Pasikartosiu sakydama, kad man gaila, kad ministras Jakštas priėmė tokį sprendimą. Man atrodo, daug neblogo pokyčio buvo padaryta nuo pat Jurgitos Šiugždinienės darbo pradžios, kurį galvojau, kad gali tęsti ministras Jakštas. Nesiimu vertinti, kas ten perpildė visas tas taures – ar kažkokios emocijos, ar kiti dalykai. Politinė atsakomybė visada yra tokia, sakyčiau, labiau slegianti, nes ji yra ir iš išorės – tu patiri spaudimą – ir pats patiri savo spaudimą dėl teisingo sprendimo, labiausiai išdiskutuoto sprendimo priėmimo. O kai dar aplinkui yra nemažai tos įtampos, kuri ateina ir iš visuomenės, ir iš tėvų, ir iš pačių vienuoliktokų – tas krūvis tikrai yra nemažas.
Bet, mano įsitikinu, kai į visą procesą žiūri taip išskaidytai, kaip į kiekvieno sprendimo priėmimą, jis tada palengvėja, nes tada tiesiog nepriimi sprendimo, kuriuo netiki. Man per šią kadenciją nei būnant socialinės apsaugos ir darbo ministre, nei dabar laikinai einant švietimo ministrės pareigas niekada nebuvo tokios situacijos, kur aš būčiau įsprausta į kampą daryti kažką, kuo aš netikiu arba ko aš nenoriu daryti. Taip sprendimai šiame Ministrų kabinete neveikia. Visada kiekvienas ministras turi ir galimybę, ir, netgi, prievolę už tuos savo geriausius sprendimus ir pakovoti (...). Tai reikalauja pastangų, tai reikalauja diplomatijos, tai kartais reikalauja šaltų nervų.
Aš kartais nevengiu paimti pauzę sprendime, kai aš nežinau atsakymo – ar geriau yra daryti taip, ar ne. Aš tada geriau paimu valandą, dvi arba iki paros laiko pagalvoti ir tada grįžtu su atsakymu arba su tuo sprendimu – kai pati nesijaučiu tvirta, ar taip geriau daryti, ar kitaip.
– O iš premjerės komandos pasiūlymų dėl sprendimų sulaukiate? Vėlgi, referuoju į tuos G. Jakšto pasisakymus.
– Su patarėja bendravau gal keletą kartų per visą šitą laikotarpį. Tikrai absoliučiai neturiu jokios blogos patirties. Pati klausiau nuomonės, kaip vertina visą procesą, visą esamą situaciją, labai konstruktyviai bendraujame. Neturiu net menkiausios užuominos, kad galėtų man kas nors pasakyti, ką daryti ministrui ar pan. Tikrai nieko panašaus.
– O kaip premjerė?
– Tiesą sakant, galiu labai atvirai pasakyti, kaip aš vertinu savo pačios darbą. Kol premjerė man neskambina klausti, kas pas mane vyksta ar kaip yra su tuo, anuo klausimu – aš vertinu, kad aš savo darbą darau pakankamai neblogai, nes jai nereikia dėl to sukti galvos arba moderuoti kažkokios diskusijos, kur aš turėčiau ateiti su savo problemomis ir jai dar užkrauti savo papildomų problemų maišelį. Aš stengiuosi to nedaryti, stengiuosi visas problemas arba visus rūpesčius, kurie kyla dabar abejose ministerijose, taip derinti ir tokius sprendimus priiminėti, kad premjerei galėčiau pateikti jau galutinį rezultatą – su visais argumentais už, prieš, kodėl mes manome, kad taip geriausia daryti. Ir tada premjerė patvirtina tą liniją, kuri yra jai paduodama ir atnešama. Tai aš stengiuosi padaryti namų darbų kaip įmanoma daugiau, kad premjerei nereikėtų papildomo laiko ir energijos skirti moderavimui dar šių failų, kurie dabar yra mano atsakomybė.
– Tęsiant temą – apie laikiną vadovavimą Švietimo ministerijai. Prezidentūra negailėjo kritikos dėl šios situacijos – galbūt buvo lūkestis, kad atsiras nuolatinė pamaina ministrui G. Jakštui greičiau. Bet premjerė yra užsiminusi, jog veikiausiai be liepos mėnesio, kai bus grąžinti Vyriausybės įgaliojimai, ministro ar ministrės pavardė nepaaiškės. Šalies vadovo vyriausioji patarėja Jolanta Karpavičienė teigia, kad iš esmės nėra atsakinga, kai dviem svarbioms ministerijoms vadovauja vienas ministras. Gal išties toks premjerės pasiūlytas sprendimas, kuris lyg ir laikinas, lyg ir nevisai – gal nėra pats atsakingiausias sprendimas?
– Aš galiu pasakyti tik tiek, kad abu šiuos darbus darau su maksimalia savo pačios atsakomybe. Stengiuosi tikrai kaip galiu, dedu pačias nuoširdžiausias pastangas, kad pavyktų suvaldyti procesus ir vienoje, ir kitoje ministerijoje. Svarbiausia, kad tie procesai vyktų – ne tai, kad būtinai ant dviejų kėdžių būtų du žmonės. Tikslas turi būti, kad mes įgyvendintume savo programą ir pateisintume ir mokytojų, ir moksleivių bendruomenės lūkesčius ir sustyguotume visus procesus taip, kad mes dirbtume lyg būtų abu ministrai savo pozicijose. Su visa atsakomybe bandau tokio rezultato pasiekti – nepaisant to, kad esu vienas žmogus šiandieną, o pozicijos yra dvi.
Aš ir pati manau, ir tikiu, kad geriausia būtų, kad atsirastų nuolatinis ministras. Neabejotinai taip galvoja ir ministrė pirmininkė. Tačiau pats procesas – jis turi įvykti ir tas žmogus turi atsirasti, ir su juo turi būti sutarti tikslai, prioritetai, ką reikia padaryti iki kadencijos pabaigos. Tai, turbūt, nėra tikslas tiesiog pasodinti žmogų į kėdę. Tikslas – kad tas žmogus, kuris atsisės į tą kėdę, kad jis galėtų ir užbaigti tai, kas yra pradėta, ir galėtų tinkamai dirbti su bendruomene. Tai yra tikrai atsakingi sprendimai, kurie gali užtrukti laiko. Ir aš tą suprantu.
– Bet jums atrodo, kad toks žmogus dar gali atsirasti?
– Manau, kad gali atsirasti. Ir manau, kad nuolatinis ministras tikrai bus ir darbai tikrai vyks. (...)
Bet politikoje visada turi būti taip, kad tu turi būti pasiruošęs ir kažkokiai netikėtai aplinkybei. Kažkas gali atsitikti tokio nenumatyto ir planas gali likti neįgyvendintas. Bet aš tikrai žinau, kad ministro yra ieškoma ir kad jo arba jos kandidatūra bus teikiama svarstyti prezidentui. Tik klausimas – kada.
– Sakote, kad premjerė ieško naujo ministro. Bet galbūt jūs irgi bandėte kalbinti ką nors, sakykime, iš frakcijos kolegų – galbūt tą pačią Jurgitą Šiugždinienę – grįžti į pareigas? Nepaisant to, ką kalbate ir kad jaučiate atsakomybę, tikiu, jog norite grįžti į status quo ir vadovauti vienai ministerijai. Tad gal talkinot premjerei, ieškant kandidatų?
– Premjerei ieškant kandidatų netalkinau. Bet tikrai Jurgitą Šiugždinienę – nesiveliant į tas detales, ar ji kalbinta, ar nekalbinta, tai yra ir jos sprendimai, jos asmeniniai dalykai – bet aš ją labai aukštai vertinu kaip švietimo ekspertę. Aš tikrai nesu švietimo ekspertė ir tą irgi pripažinau iš karto, kai tik man buvo patikėtos šios laikinos pareigos. Jurgita yra ir atsidavusi, ir dedikuota, ir labai konstruktyvi švietimietė. Jai visos reformos, kurios buvo pradėtos, yra jos pačios rankomis ir darytos, ir planuotos. Ir manau, kad tos reformos buvo geros ir yra plėtotinos, tęstinos. Tiesiog įgyvendinimo prasme buvo tam tikri trukdžiai, kliūtys – ir objektyvios, ir subjektyvios. Reikia prisiimti dalį atsakomybės, kad ne viskas pavyko taip, kaip planuota. Bet, visgi, Jurgitą Šiugždinienę aš vertinu kaip vieną, turbūt, geriausių istorijoje švietimo ministrių. Ir man gaila, kad mes jos kaip ministrės Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje netekome. Bet ar ji svarstytų ir galvotų, ar jai siūloma, ar nesiūloma... Tuos visus dalykus norėčiau palikti premjerei.
– Apibendrinant klausimų apie švietimą seriją – grįšiu prie premjerės užuominos, kada gali atsirasti nuolatinis ministras. Iš to, ką jūs kalbatės, ką jaučiate – ar teks iki prezidento inauguracijos dar vadovauti Švietimo ministerijai?
– Neatmesčiau, kad sprendimai galėtų būti priimti ir anksčiau.
(...)
– Pereikime prie kitų aktualijų. Po pirmojo rinkimų turo prezidentas pats pradėjo kalbėti apie užtikrintą pergalę ir tai, kas laukia liepą – Vyriausybės įgaliojimų grąžinimą. Jo vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas taip pat „Žinių radijui“ teigė, kad iš esmės dėl likimo Vyriausybėje ramiai gali jaustis tik premjerė – suprask, visų kitų ministrų postai dreba. Pastaruoju metu užsiminta apie dar tolimesnius planus – prezidentas duoda užuominas ir apie spalį vyksiančius Seimo rinkimus, kaip galimą premjerę jis įvardijo Viliją Blinkevičiūtę. Kaip į šią Prezidentūros retoriką žiūrite? Ar tai galima įvardinti ir tam tikromis atakomis prieš šį Ministrų kabinetą, ar tai yra tiesiog rinkiminiai pasišvaistymai frazėmis, kurias galbūt nori girdėti rinkėjas?
– Galbūt. Reikėtų, aišku, komentarų klausti pačių kalbančiųjų. Aš pati asmeniškai mėgstu kuklią lyderystę. Man patinka tokie lyderiai, apie kuriuos daugiau galima pasakyti iš jų darbų ir veiklos, sprendimų priėmimo, nei iš retorikos. Bet retorikos dabar girdime įvairios. O labiau ją komentuoti aš net nežinočiau kaip. Gal tik taip, kad premjerės, jeigu ji būtų veikianti prezidentė, panašiai kalbančios neįsivaizduoju. Nei jos aplinkos žmonių lūpomis, turbūt, panašių dalykų negirdėtume. Girdėtume daugiau pasitikėjimo žmonėmis, jų pasirinkimais, nes taip, kaip nuspręs žmonės rudenį, taip ir atrodys ir valdančioji dauguma, ir premjeras, ir kiti dalykai. Tai čia galbūt dar vienas toks skirtumas.
O kažkaip vertinti nesiimu. Dėl savo pozicijos tikrai asmeniškai neišgyvenu – nei dėl vienos, nei dėl kitos. Suprantu laikinumus politinio pasitikėjimo pozicijose. Tai yra tokia natūrali būsena. Bet svarbiausia – reiki galvoti ne apie tai, kas, kam, ką pasakys ar parodys, ar čia kažkaip pagrūmos, bet kaip apskritai jausis Lietuvos gyventojai po visų rinkimų. Šįmet yra treji rinkimai, jie visi yra svarbūs. O ta susipriešinimo atmosfera, kuri yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse – ji ir taip įelektrinusi žmonių sąmonę, protus. Geriausia būtų, kad mes ir pasitikėjimą žmonėmis demonstruotume, kas yra privalu demokratinėje valstybėje, bet ir savo lyderyste kažkaip skatintume ir pagarbą kitaip galvojančiam, kitaip mąstančiam žmogui. Tada tas priešpriešas galėtume ir politinės lyderystės dėka šiek tiek mažinti, o ne aštrinti.
– Tai dabar prezidentas aštrina tas priešpriešas?
– Bet aš gal to labai stipriai ir nesureikšminu, nes, galbūt, toks yra metas. Galbūt taip atrodo, kad reikia taip daryti. Net nesiimu vertinti. Tiesiog man atrodo, žmonėms dabar daug svarbiau yra balsuoti ir rinktis už tam tikrus principus, už tam tikrus savo įsitikinimus, o kaip jau ten viskas dėliosis... Kaip mano baba, amžinąjį atilsį, sako – Dievui garbė, kaip bus, taip bus.
– Antrasis rinkimų turas, ką rodo apklausos, vargu, ar baigsis I. Šimonytės pergale. Vertindamas pirmąjį rinkimų ratą, konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis sakė, kad tai rimtas potencialas sėkmingiems Seimo rinkimams. Taip, tarsi, davė užuominą, kas kalbama ir viešojoje erdvėje – kad spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose veikiausiai premjerė ir ves sąrašą.
Kaip jums atrodo – ar politikė, kuri veikiausiai pralaimės dar vienus rinkimus, kurios palaikymas visuomenėje yra pakankamai neigiamas, gali rudenį vesti konservatorių sąrašą į Seimą?
– Gal pritarčiau partijos pirmininkui dėl to, kad tai yra rimtas pareiškimas partijai dėl galimo rezultato rudenį. Telkiamas premjerės palaikymas. Ypatingai turint mintyje, kad buvo labai daug kitų kandidatų arba politinių partijų, kurių pagrindinė partijos ar kandidato programa buvo kritikuoti Vyriausybę ir ministrę pirmininkę, jos kandidatūrą. Net visame šitame fone savo rinkėją išlaikyti bent jau ta apimtimi, kuria pavyksta tą padaryti ministrei pirmininkei, yra rimtas pareiškimas Seimo rinkimams.
– Bet tai nenuostabu, nes, kaip žinoma, konservatorių rinkėjas yra vienas lojaliausių.
– Taip, jis yra lojalus. Matosi, kad jis yra stabilus – tas irgi yra patvirtinta šiuose rinkimuose. Ir aš tikrai neabejoju – jeigu premjerė pati apsispręstų, pasiryžtų ar matytų prasmę vesti sąrašą, ji būtų tinkamas ir labai stiprus lyderis mūsų būsimuose Seimo rinkimuose.
Aišku, iki to dar yra daug laiko. Man atrodo, tie apsisprendimai dėl sąrašo lyderio dar ne dabar turi paaiškėti. Tačiau neabejotinai jos rezultatas tiek pirmame, tiek antrame ture galimai konvertuosis ir į rudenį vyksiančius Seimo rinkimus.
– Tai dar vienas pralaimėjimas prezidento rinkimuose, jūsų manymu, nedarytų įtakos?
– Tikrai nemanau, kad tai galėtų būti kažkoks lemiamas veiksnys. Man atrodo, mūsų partija niekada, dar nuo Sąjūdžio laikų nebuvo ta partija, kuri dalyvauja politiniame gyvenime tik dėl rinkimų rezultatų ar reitingų. Aišku, ne paslaptis, kad reitinguose mes dažnai atrodome prasčiau, nei gaunasi mūsų galutinis rezultatas rinkimuose (...). Laimėjimo ambicija yra, man bent jau asmeniškai, prioritetas numeris du. O prioritetas numeris vienas – tai, ką mes galime pasiūlyti.
– Bet gal partija ir gali pasiūlyti, taip nevisai gražiai išsireiškiant, šviežesnio kraujo? Ir kalba gali pasisukti apie jus. Konservatorių strategu vadinamas vicepirmininkas Jonas Survila yra įvardijęs jus „juoduoju arkliuku“, kuris, anot jo, „ateityje turės ne vieną progą pasivaržyti politiniame hipodrome“. Išties, kaip viena partijos lyderių išryškėjote ir vadinamosios „čekiukų“ krizės metu, ir partijai keliant kandidatus į prezidentus, ir dabar – valdant situaciją švietime ir sėdint ant dviejų kėdžių. Gal dabar išties būtų metas tose lenktynėse sudalyvauti, prasiveržti į pirmąsias pozicijas? Ar matote save vedant konservatorių sąrašą į Seimą?
– Aš pasikartosiu – man labai patinka kuklios lyderystės žmonės.
– Būvimas sąrašo vedliu nereiškia, kad politikas nėra kuklus lyderis.
– Aš niekada gyvenime sau neprojektavau arba nesimatavau, neprognozavau kažkokios pozicijos, į kurią papuldavau. Pasiūlė tapti ministre – pradėjau galvoti apie save kaip apie ministrę. Pasiūlė kandidatuoti vienmandatėje apygardoje – pradėjau galvoti apie save kaip apie Seimo narę. Ir viskas gyvenime taip ir ateina. Tuo metu, kai reikia apsispręsti – bet ne anksčiau. Aš niekada nežiūriu taip toli į priekį.
Mūsų partijoje viskas yra ir šiek tiek paprasčiau dėl to, kad sprendžia ne patys žmonės, kurie patys sau gali atrodyti čia labai galintys daryti dalykus, bet partinė bendruomenė.
– Bet partinė bendruomenė jums reiškia didelį palaikymą.
– Reiškia ir už jį aš esu labai dėkinga savo politinei bendruomenei, politinei šeimai. Tiesiog manau, kad iki Seimo rinkimų yra dar daug laiko ir aš, visgi, matyčiau stipriausiu kandidatu, kuris galėtų vesti sąrašą, Ingridą Šimonytę. Todėl, kad tas ypatingai sunkus laikotarpis, per kurį mūsų partijai prisiėmus atsakomybę už Vyriausybę, gulė ant jos pečių. Mano įsitikinimu, jis, valstybės valdymo prasme, labai stiprios lyderystės dėka atsirado tokiame rezultate, kokį mes matome šiandien. Todėl tikrai neabejoju nei jos gebėjimais, nei jos kompetencija, nei jos talentu telkti žmones – nepaisant to, kad duoda savo nuovargio kadencinis krūvis. Tikrai pasitikėčiau ja kaip lydere. Ir tą, turbūt, esu sakiusi ne pirmuose rinkimuose.
Bet galiausiai sprendimą, aišku, priims ir ji, ir partijos bendruomenė. O aš tikrai visiems esu dėkinga, kad mato ir mane kaip žmogų, kuris gali prisiimti atsakomybę – aš tikrai atsakomybės nebijau. (...) Bet man tikrai puikiai tinka būti komandoje lyderio, kuriuo tikiu ir kuriuo pasitikiu.
– Bet sakote – jeigu premjerė nuspręs. Bet jeigu premjerė pasako – ne, sąrašo nevesiu. Tai yra aplinkybė, kuri keistų jūsų elgesį?
– Mūsų sąrašo reitingavimas priklausys nuo partijos žmonių – jis bus reitinguojamas ir tada tu galėsi matyti, kas yra išreitinguojamas pirmu numeriu, kas išreitinguojamas antru numeriu. Tada matysime, ką žmonės mato savo lyderiu. Ir tada jau galėsi pasakyti aiškesnę žinią – ar tu atliepi žmonių lūkesčius, ar ne. Tai čia dar reikia palaukti.
– Tada kitaip paklausiu – jeigu partija jus išreitinguotų?
– Čia jau labai daug hipotetinių situacijų. Jeigu premjerė nesutiktų, jei partija išreitinguotų, jeigu dar kažkas atsitiktų... (juokiasi)
– Bet iš tikrųjų jeigu partija išreitinguotų – veikiausiai, nebėgtumėte nuo tos atsakomybės?
– Aš manau, kad reikia vadovautis Silvestro Belt šūkiu ir šiek tiek dar luktelti (juokiasi).