Apie tai rugsėjį P. Vaitiekūnas kalbėjo ir iš Seimo tribūnos: „Rusija paveldėjo SSRS pareigas, bet nepaveldėjo kaltės. Reikia jausti skirtumą, nes Rusijos tapatinimas su SSRS neatitinka mūsų nacionalinių interesų“.
Pats P. Vaitiekūnas, atsakydamas į konservatorių reiškiamus priekaištus, pasiūlė susipažinti su visu jo kalbos tekstu.
Beje, Rusijos žiniasklaida nepagailėjo aštrių komentarų apie Lietuvos ministro kalbą Svetlogorke. „Isteriška atmintis“, - savo rašinį pavadino interneto puslapio „Vremia“ žurnalistas, pakeitęs vos vieną raidę rusiškame žodyje „istorinė“.
„Ar tikrai Lietuva nori žalos atlyginimo?“
- Jei iš tiesų užsienio reikalų ministras sako, kad Rusija nėra atsakinga už SSRS padarytą žalą, tai jau yra įstatymo pažeidimas, - DELFI penktadienį sakė D. Žalimas. – Šis teiginys prieštarauja teisės normoms. Jei vienas iš aukščiausių valstybės pareigūnų pasako, kad Rusija nėra atsakinga, kyla klausimas, kodėl mes reikalaujame atlyginti žalą? Tuomet nėra pagrindo reikalauti.
Gal jis norėjo pabrėžti, kad šiuo metu Rusijos režimas nėra tapatus SSRS režimui, bet tai nėra teisiniai dalykai. Tarptautinės teisės požiūriu režimo pasikeitimas nekeičia valstybės kaip tarptautinės teisės subjekto. Jei valstybė įvykdė agresiją, tai, kad joje pasikeičia režimas arba jos pavadinimas – buvo SSRS, o dabar Rusijos Federacija, - visiškai nekeičia jos agresijos neteisėtumo, taip pat nekeičia jos atsakomybės.
- Esate sakęs, kad Lietuva kompensacijos už sovietų okupacijos metais padarytą žalą valstybei galėtų reikalauti per tarptautinius teismus.
- Šį klausimą įspręsti sudėtinga, jei nėra atsakingos pusės noro jį spręsti. Nes tarptautinė teisė, deja, nepasižymi tokiais prievartos mechanizmais kaip nacionalinė teisė. Tai yra vienas iš būdų, kurio Lietuvoje niekas nesvarstė ir Lietuva niekada nesiūlė.
Jei Rusijos Federacija atkakliai neigia savo atsakomybę, tvirtina, kad nebuvo okupacijos ir agresijos, yra nešališkų institucijų, pavyzdžiui, Tarptautinis Teisingumo Teismas, kuris galėtų šitą ginčą išspręsti. Bet tam reikia pačios Rusijos sutikimo. Jei šalys derybomis negali pasiekti klausimo sprendimo, viena iš šalių, šiuo atveju – Lietuva, gali pasiūlyti kitai šaliai perduoti ginčą teismui. Bet jei kita šalis nesutiks, ginčas teismui negalės būti perduotas.
- Ar, Jūsų manymu, Rusija galės kada nors sutikti, kad yra tokia problema ir kad ją reikia spręsti?
- Viskas priklauso nuo geros politinės valios. Šiuo atveju atsisakymas spręsti ginčą teisme irgi parodo tam tikrą dalyką – kad Rusija iš tiesų yra silpna šituo klausimu. Tai irgi tam tikras laimėjimas. Nemanau, kad dabartinė vadovybė su tuo sutiktų.
Kita vertus, jei nukentėjusi šalis nieko nedaro, irgi kyla klausimas, ar mes tikrai norime žalos atlyginimo. Nemanau, kad labai blogai retkarčiais priminti apie egzistuojančią problemą.
Vienos valstybės kitai padarytos žalos atlyginimo problemos yra itin skaudžios ir gali būti labai ilgai sprendžiamos.
Abejoja dabartinės Rusijos valdžios geranoriškumu
- Kaip kitos valstybės išsprendė šiuos klausimus?
- Būna paprasčiau, kai yra nugalėtojos ir nugalėtos šalys. Šalys nugalėtojos nuspręsdavo dėl reparacijų taikymo. Geras Vokietijos pavyzdys – praėjus keturiems-penkiems dešimtmečiams ji pati sutiko mokėti kompensacijas nukentėjusiems asmenims iš Rytų Europos.
Reikia suprasti vieną dalyką, dėl kurio užsienio reikalų ministras teisus, – kol kita pusė nesubręs to klausimo sprendimui, šis klausimas visada liks darbotvarkėje. Bet nemanau, kad vardan teisingumo ir tarptautinės teisės viešpatavimo nukentėjusi valstybė, šiuo atveju – Lietuva, turėtų pati rodyti iniciatyvą išbraukti šį klausimą iš darbotvarkės.
- Kokia jūsų nuomonė apie pavienių asmenų ieškinius? (Beje, JAV gyvenantys lietuviai taip pat buvo raginami atakuoti Amerikos teismus dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo).
- Aš į juos žiūriu pakankamai skeptiškai. Jei ieškiniai bus teikiami Rusijos teismams, kurie nėra nešališki, abejoju, ar juos priimtų. O jei ir priimtų, greičiausiai nuspręstų, prieštaraujant tarptautinei teisei, kad Lietuva buvo sudėtinė SSRS dalis ir ieškinys neturi pagrindo. Apie okupaciją ir aneksiją nebus kalbos.
Jei ieškinys bus Lietuvos teisme prieš Rusijos Federaciją, drįstu teigti, kad jis pasirems valstybės imuniteto doktrina. Tai yra kad be Rusijos Federacijos sutikimo negali šio ieškinio nagrinėti.
Jei ieškiniai būtų masiški, o ne pavieniai, tai skatintų Lietuvos valstybę šitą klausimą kelti tarptautiniu lygiu. Atsirastų tvirtesnis pagrindas paskatinti Rusiją vieną kartą spręsti problemą. Į tai žiūriu kaip į veiksmą, kuris ragina valstybę nepamiršti žalos atlyginimo klausimo ir nuolat jį kelti.
- P. Vaitiekūnas yra paraginęs ne kelti Rusijai ultimatumus, o siekti konstruktyvių derybų bei įtikinti, žalos atlyginimas būtų jai pačiai naudingas. Ar įmanoma tai padaryti su dabartine Rusijos valdžia?
- Tai – ne teisinis dalykas. Visiškai sutinku, kad reikia įtikinti Rusiją, jog tai naudinga ir jai pačiai, ir demokratijai. Matome, kaip Vokietija sąžiningai pripažino savo praeities klaidas ir šiandien yra stipri valstybė. Bet tik ne su dabartine Rusijos valdžia. Nes demokratija ten suprantama kaip valdžią silpninantis veiksnys.
Rusijos valdžios pagrindas yra praeities idealizavimas ir nusikaltimų kėlimas, parodymas kaip kažko didvyriško. Nemanau, kad dabartinė Rusijos valdžia yra pajėgi suvokti padarytus nusikaltimus.
Įžvelgia atstovavimą kitos šalies interesams
Konservatoriai paprašė P. Vaitiekūno paaiškinti, kas jį įgaliojo daryti „pareiškimus, kurie prieštarauja tautos valiai, Lietuvos įstatymams ir tarptautinei teisei“, ar tai reiškia, kad Lietuva keičia savo poziciją dėl žalos atlyginimo, kodėl nevykdo įpareigojimo nuolat kelti šį klausimą.
„Kokiu būdu ketinate tokiais pareiškimais padarytą žalą valstybei ištaisyti, nes tarptautinės teisės požiūriu Jūsų žodžiai gali būti suprasti kaip valstybės reikalavimo atlyginti žalą atsisakymas?“ – domimai ministrui adresuotame rašte.
„Ar nesijaučiate sulaužęs priesaiką Lietuvai, šiuo savo pareiškimu labai akivaizdžiai atstovaudamas kitos šalies interesus?“ – klausia Seimo nariai: Saulius Pečeliūnas, Rasa Juknevičienė, Antanas Stasiškis, Povilas Jakučionis, Arimantas Dumčius ir Rimantas Dagys.
Seimas dar 2000 metais priėmė įstatymą ir įpareigojo Vyriausybę sudaryti derybų su Rusijos Federacija delegaciją, patikslinti ir užbaigti SSRS okupacijos žalos skaičiavimus, apie tai informuoti Jungtines Tautas, Europos Tarybą, Europos Sąjungą, visas kitas tarptautines organizacijas ir siekti jų paramos šiuo klausimu.
Tuometinės teisingumo viceministrės Rasos Budbergytės vadovaujama vyriausybinė darbo grupė 2000-ųjų rudenį pateikė skaičiavimus, kiek Lietuvai kainavo sovietų okupacija. Nustatytos žalos dydis – 20 mlrd. JAV dolerių (pagal tuometinį kursą – 80 mlrd. litų, pagal dabartinį – per 47 mlrd. litų).
Lietuvos pareigūnai ne kartą yra kėlę žalos atlyginimo klausimą, tačiau dažniausiai išgirsdavo, kad tai yra istorinis klausimas, kuris turėtų būti paliktas praeičiai, ir Rusija jo neketina svarstyti iš naujo.
Sovietų Sąjunga Lietuvą buvo okupavusi 1940-1941 ir 1944-1990 metais.